Demokratijos keliu žengiančiame Afganistane rinkimus stebėjusią lietuvę Dainidą Valsiūnaitę stebino vietinių dėmesys, beraščiai žmonės ir nuolat sproginėjančios bombos
Užminuoti laukai, prie buto langų kalenantys automatai, kambaryje bėgiojančios pelės bei minimalūs patogumai – pastaruosius du mėnesius taip gyveno antruosius demokratiškus rinkimus Afganistane stebėjusi lietuvė Dainida Valsiūnaitė. Praėjus beveik metams po prezidento Hamido Karzai išrinkimo, rugsėjo pabaigoje afganai rinko parlamentarus.
„Kai kurių įspūdžių neįmanoma pamiršti, ypač tų akimirkų, kai ne juokais grėsė pavojus gyvybei”, – „Kauno dienai” sakė iš Afganistano grįžusi rinkimų stebėtoja.
Ragino likti namuose
„Lik Lietuvoje, niekur nevažiuok. Duosiu daugiau pinigų, nei gausi dirbdama Afganistane”, – iki dabar Dainida prisimena Lietuvoje kone du mėnesius žmonos laukusio vyro žodžius. Abu sutuoktiniai žinojo, kad ši misija bus gerokai pavojingesnė nei kitos, kuriose yra tekę dalyvauti aktyviai moteriai. „Juk ne uždarbis buvo svarbiausia. Dabar jaučiuosi bent kiek prisidėjusi prie demokratijos šioje Azijos valstybėje kūrimo, – pagrindinę kelionės priežastį įvardija Dainida. – Aišku, nepavyko išvengti įtampos, tačiau viskas baigėsi gerai, į Lietuvą grįžau net nenusibrozdinusi”.
Kai kuriems kitiems rinkimų stebėtojams misija nebuvo tokia sėkminga. Pagyvenusiai moteriai iš Suomijos prasidėjo traukuliai, kai kuriems vyrams – įvairios kitos ligos, tačiau Dainida puikiai žinojo, jog prieš vykstant į Afganistaną būtina pasiskiepyti, todėl tokių bėdų išvengė. „Nuo daugelio ligų pasiskiepijau dar prieš vykdama į Etiopiją, kur taip pat stebėjau rinkimus”, – pasakojo moteris.
Likus dviem savaitėms iki išvykos į Afganistaną, ji nuvyko į Italiją. Čia keliolika dienų vyko specialūs kursai. Jų metu pasakota apie šalies kultūrą, tradicijas, dabartinę padėtį. „Teorinis kalbėjimas atrodo vienaip, realybė visuomet būna kitokia”, – pripažįsta moteris. Jai reikėjo kelių savaičių, kad priprastų prie pakitusių gyvenimo sąlygų ir galėtų aktyviai dirbti.
Bendravo per palydovą
Afganistanas – viena skurdžiausių pasaulio šalių. Pietinėje bei rytinėje šalies dalyje vyriausybinės pajėgos, kurioms padeda 20 tūkstančių JAV ir sąjungininkių karių, vis dar kaunasi su talibų sukilėliais. Nors gyventojų surašymo nebuvo jau kelis dešimtmečius, manoma, kad šalyje gyvena 25-28 mln. žmonių.
Vidutinė afganų gyvenimo trukmė – 43 metai. Maždaug ketvirtadalis visų vaikų Afganistane miršta nesulaukę penkerių. Ghazni regione, kuriame dirbo Dainida, iki šiol jaučiama talibų įtaka. Didžioji dalis jų lyderių kilę iš šios pietrytinės šalies provincijos. „Daugelis žmonių ten gyvena žemiau skurdo ribos, tačiau mums parūpintas būstas buvo pakenčiamas”, – prisimena Dainida. Stebėtoja džiaugiasi turėjusi elementarias buitines sąlygas bei virėją, kuris kasdien ruošdavo maistą. Pelės ir kiti gyviai namuose Dainidos jau nebestebina. „Prie to galima priprasti. Afganistane išmokome džiaugtis paprastais dalykais, kurie Lietuvoje nekeltų jokių emocijų”, – pripažino moteris.
Kas sieja statistinio afgano namą ir Panevėžio moterų kalėjimą? Dainida sako įžvelgusi daug panašumų. Esą afganų namus saugo didžiulės aukštos tvoros, jų viršuje – spygliuota viela. „Gatvės neasfaltuotos. Jose – vien tik vyrai. Tik po kelių dienų pastebėjau, kad viešumoje pasirodo ir moterys. Tiesa, visos apsigaubusios specialiais gaubtais, pro kuriuos nesimato net akių”, – stebisi Dainida.
Iš jos pasakojimo nesunku susidaryti įspūdį, jog talibų režimas šalį nubloškė į tolimą praeitį, o civilizacijos teikiamų galimybių vietiniams dar teks ilgokai palaukti. „Mes turėjome galimybę naudotis internetu. Elektroninį laišką per palydovinę sistemą turėjau galimybę išsiųsti net iš kalnų”, – pasakojo moteris. Kaip rodo Pasaulio banko pateikiami 2003 metų duomenys, telefoną turi maždaug 12 afganų iš tūkstančio, o internetu naudojasi apytikriai vienas žmogus iš tūkstančio.
Pagrindinė apsipirkimo vieta – turgūs. Daugelį produktų vietiniai atsiveža iš kaimyninio Pakistano, nes pačioje šalyje neišvystyta pramonė. Vis dėlto yra sritis, kurioje šalis pirmauja pasaulyje. Afganistanas – didžiausias planetos opijaus gamintojas. Anot Jungtinių Tautų (JT), čia pagaminama 87 proc. viso į pasaulinę rinką patenkančio opijaus. Manoma, kad iš jo gaunamos pajamos prilygsta beveik pusei šalies BVP.
Būsimi parlamentarai – beraščiai
Pagrindinis stebėtojų darbas – prižiūrėti rinkimus, ar jie vyksta demokratiškai, ar nepažeidžiama rinkimų tvarka ir pan. Šalyje, kurioje daugiau kaip pusė vyrų ir 80 proc. moterų yra beraščiai, sunku vietiniams išaiškinti demokratijos privalumus. „Susidarė įspūdis, jog net kai kurie kandidatai nesuvokė, ką veiks šalies parlamente. Dalis jų – taip pat beraščiai, – stebėjosi moteris. – Kai kurie kandidatai į parlamentą net neslėpė, kad rinkimuose savo kandidatūras iškėlė tik todėl, kad nori susirasti darbą”.
Rugsėjį šalyje vyko jau antrieji demokratiški rinkimai, todėl kai kurie rinkėjai žinojo balsavimo tvarką. Ant balsavimo biuletenių ne tik buvo užrašytas kandidato vardas, politinės jėgos pavadinimas, bet ir nupieštas kandidatą simbolizuojantis ženklas, išspausdinta nuotrauka. Pirmą kartą šalies parlamento rinkimuose leista dalyvauti moterims. „Kaip aiškėja iš rinkimų rezultatų, lytis nebuvo svarbiausias argumentas, pasirenkant už ką balsuoti”, – įsitikinusi Dainida, dirbusi provincijoje, kurioje vos 10 procentų žmonių suvokia demokratijos esmę.
Pagal preliminarius duomenis, balsavo mažiau nei 50 proc. užsiregistravusių rinkėjų. Daugelis jų į balsavimo apylinkes atvyko su šeimomis. „Tarėsi visa giminė, rinkosi vieną kandidatą. Į tai buvo žiūrima pro pirštus, svarbiausia, jog žmonės balsuotų”, – sakė lietuvė. Ji rinkimų dienomis kasdien privalėdavo rašyti raportus Europos Komisijai. „Nors galutiniai rezultatai dar nepaskelbti, tačiau nepastebėjau tokių pažeidimų, dėl kurių reikėtų anuliuoti rinkimų rezultatus”, – pripažino lietuvė.
Palaikė albinose
Vykstant istoriniams parlamento rinkimams Afganistane dislokuotos maždaug šimtatūkstantinės kariuomenės ir policijos pajėgos, būgštauta dėl galimų Talibanui lojalių kovotojų išpuolių. Prie Afganistano pajėgų prisijungė maždaug 30 tūkstančių karių iš NATO ir JAV vadovaujamos koalicijos, kuri nebuvo pasitraukusi iš šalies nuo pat Talibano nuvertimo 2001 metų pabaigoje.
Nenuostabu, kad pavojus Dainidos tykojo kiekviename žingsnyje. „Pripratau naktimis pabusti nuo raketų keliamo garso. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai, tačiau nė akimirką negalėjau atsipalaiduoti”, – sakė rinkimų stebėtoja iš Lietuvos. Daugiausiai adrenalino moters organizme prisikaupė, kai su kolega iš Švedijos ji užklydo į minų lauką. „Prieš jį nebuvo jokio ženklo. Kai vietiniai pamatė, jog einame pavojingos teritorijos link, ėmė rodyti įvairius ženklus ir raginti, kad nieko nelaukdami grįžtume atgal”, – sėkmingai pasibaigusį incidentą prisiminė Dainida.
Afganistane ji priprato ryšėti skaras. „Esu blondinė. Prisidengusi mažiau atkreipiau vietinių dėmesį. Kai kurie vaikai manęs labai gailėjo, manė, jog sergu”, – viešnagę viename Afganistano kaimų prisiminė lietuvė. Tik vėliau paaiškėjo, jog tame kaime gyvena albinosas.
Kokie Afganistano privalumai, lyginant su Lietuva? „Šiltesnis oras, nuostabūs kalnai, o daugiau privalumų, matyt, nelabai galėčiau įvardyti”, – šypsojosi iš Afganistano sugrįžusi moteris. „Ir virtuvė, – staiga priduria. – Labai patiko vietinių gaminami patiekalai”.
Remigijus Jurgelaitis