Valdiškuose namuose auganti pustrečio mėnesio mažylė, vos netapusi savo motinos auka, dabar sulaukia jos šilumos ir rūpesčio
Iki jaunos moters, vos neuždusinusios ką tik gimusios savo dukrytės, teismo liko tik savaitė kita. Jei ne medikai ir kaimynai, mažylė nebūtų išgyvenusi. Sunku suvokti, kas pastūmėjo Algimą Blaževičiūtę, gražiai savo pirmagimiu keturmečiu sūnumi besirūpinančią moterį, ryžtis žudyti savo antrąjį vaiką. To ji ir pati dabar sakosi negalinti suprasti.
Praėjus beveik trims mėnesiams po tos kraupios dienos, moteris su meile glaudžia dukrą prie savęs ir su nerimu laukia, ar jai bus leista išpirkti savo kaltę kitaip nei įkalinimo įstaigoje. Kaip įžvelgti, kas išties yra žmogaus galvoje ir širdyje?
Nesupranta pati savęs
Jaunos moters prigesusiu žvilgsniu akys pagyvėja tik tada, kai prabylame apie jos vaikus. „Aš noriu, kad man atiduotų abu”, – sako ji. Paklausta, ar nebus per sunku juos auginti vienai, gal geriau mažylę palikti gyventi ten, kur ji dabar yra, moteris purto galvą. „Ji irgi mano vaikas, o prie vargo aš esu pratusi”, – nesutinka A.Blaževičiūtė.
Ji supranta, kad mažosios dukrytės gyvybė buvo jos rankose ir dėl jos kaltės vos nenutrūko. Tačiau dabar viskas esą kitaip. „Kai dažnai matausi, atsirado jausmai”, – paaiškina Algima. Ir sako pati nesuprantanti, kaip tada viskas įvyko.
„Aš nežinau, kaip viską padariau. Man labai skaudėjo, pirmą vaiką pagimdžiau lengviau. Antrąjį nešiodama gerai jaučiausi, net pas gydytoją nebuvau nuėjusi. Galvojau kaip tik eiti kitą dieną. Būčiau į darbą atnešusi pažymą ir ėjusi dekretinių atostogų”, – prisimena nelemtąją dieną Algima Blaževičiūtė ir nubraukia šykščią ašarą.
Ji prisipažįsta, kad galvojusi pagimdytą vaikelį palikti ligoninėje. Buvo neseniai pradėjusi dirbti, stengėsi išsaugoti darbą, gudravo, kad būtų į jį priimta, todėl nuo pat pradžių slėpė savo nėštumą.
Nesakė apie jį ir vaiko tėvui. Nebenorėjo su juo toliau draugauti, nes išgėręs tapdavo labai agresyvus. Neslepia, kad jei būtų laiku sužinojusi apie nėštumą, būtų tikriausiai pasistengusi jį nutraukti, – jei būtų pavykę pasiskolinti pinigų. Tačiau nėštumo testą nusipirko kai jau buvo vėlu ką nors daryti.
Pirmasis Algimos vaikas gimė tuomet, kai jo tėvas jau buvo suimtas. Todėl apie vedybas kalbos nebuvę, tik sūnui vyras suteikęs savo pavardę. Ji keletą sykių jį aplankė įkalinimo įstaigoje, drauge vežėsi ir berniuką. Bausmės laikas turėtų baigtis kitų metų vasarį.
Beveik kasdien skuba pas vaikus
„Aš jį iki šiol myliu. Darius man buvo pirmas. Sakė, kad kritau jam į širdį, nors tuomet dar nekreipiau į jį dėmesio. Ilgai draugavome, tarp mūsų nebuvo intymumo, aš dar mokiausi. Jis – gražus, aukštas šviesiaplaukis ir mėlynakis. Sakė, kad sugrįš pas mane, dirbs ir padės rūpintis sūnumi”, – pasakoja Algima.
Ji viliasi, kad Darius galėtų priprasti ir prie antrojo jos vaiko. Vaikus jis myli, padėjo savo seseriai auginti jos dvynukus. Jei Algimai dabar tektų eiti į kalėjimą, sūnelį laikinai globoti sutiktų Dariaus sesuo.
„A.Blaževičiūtė savo sūnų lankė beveik kasdien. Berniukas jos laukdavo ir labai džiaugdavosi matydamas. Nieko blogo negaliu pasakyti ir apie motiną. Ji kalbėdavosi su mūsų socialiniais darbuotojais, eidavo pas psichologę ir gražiai bendraudavo su sūneliu. Dažnai važinėdavo ir pas mažylę. Dabar motina vėl dirba, bet praėjusią savaitę aš pati ją mačiau atėjus pas sūnų bent tris kartus”, – sako Vaikų gerovės centro „Pastogė” darbuotoja Inga Bradūnienė. Ji prisimena, kad iš pradžių Algimos Blaževičiūtės būklė buvo labai bloga – nuotaika prislėgta, sunku būdavo iš jos išpešti bent žodį, dažnai verkdavo.
Vaiko raidos klinikos „Lopšelis”, kur dabar auga išgelbėta kelių mėnesių mažylė, socialinė darbuotoja Dalia Tendzegolskienė atsiverčia registracijos žurnalą – mat į vaikų skyrių Algima įleidžiama tik su leidimu. „Ji buvo atėjusi rugpjūčio 18,19,21,22,23,24,25,28,30 dienomis. Rugsėjį irgi panašiai – lankėsi bent kas antrą dieną. Pirmąsyk atėjo anksčiau, nei pas mus atvežė jos vaiką, mat mergaitė Klinikose buvo ilgiau nei ji pati. Sužinojusi, kad dukra tebėra ten, nuvažiavo ir sugrįžo drauge su Klinikų atstovo lydima mažyle. Paskui keletą kartų buvo atėjusi jos aplankyti kartu su vyresniuoju vaiku”, – sako D.Tendzegolskienė. Tokių aktyviai savo vaikelius lankančių mamyčių, jos teigimu, tėra vos kelios.
Į gyvenimą besikabinanti Algima Blaževičiūtė neslepia veido nuo fotoobjektyvo ir neneigia savo kaltės. Tik niekam, net savo advokatei, nesugeba paaiškinti, kodėl ji taip padarė. Už siaubingą poelgį moteris turės atsakyti ne tik prieš teismą – kažkada ji turės tai paaiškinti ir savo dukrai.
Nulems ekspertų išvados
Nuo teismo sprendimo priklausys ne tik Algimos Blaževičiūtės, bet ir dviejų jos vaikų likimas. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai neatmeta galimybės, kad ketverių metukų berniukas ir kelių mėnesių mergytė gali būti sugrąžinti motinos priežiūrai. Jei ji bus įkalinta, vaikai augs su svetimais žmonėmis ir nežinia, ar jiems nuo to bus geriau.
„Viskas priklauso nuo teismo sprendimo. Jei moteris liks laisvėje, jos valdžia vaikams nebus apribota, spręsime, ar ji pajėgi pasirūpinti savo vaikais. Labai kruopščiai išnagrinėsime visas aplinkybes ir sąlygas, sprendimas bus priimtas atsižvelgiant į vaikų interesus”, – sako Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistė Zinaida Eglinskienė.
„Jei iškelti kaltinimai nebūtų sušvelninti, o teismas paskirtų pačią griežčiausią už juos numatytą bausmę, Algima gali būti įkalinta iki gyvos galvos. Jei ekspertai nustatys, kad jos veiksmai padarė įtaką netikėtai prasidėjęs gimdymas ir atsirado kitų jos kaltę švelninančių aplinkybių, kaltinimas gali būti pakeistas. Už jį numatyta bausmė yra iki penkerių metų nelaisvės. Teismas tokios bausmės vykdymą gali net atidėti. Tad viskas priklausys nuo ekspertizės išvadų”, – sakė advokatė Angelė Fominienė.
Kraupi istorijos pradžia
Rugpjūčio pradžioje skurdžiame Marvelės medinuke pagimdytą mažylę jos dvidešimt penkerių metų motina mėgino nužudyti. Bent taip atrodė kaimynams ir medikams, veržte įsiveržusiems į Algimos Blaževičiūtės namus. Visiems tapo kraupu nuo prieš jų akis atsivėrusio vaizdo.
Algima gulėjo kruvinoje lovoje, kambaryje mėtėsi kruvini skudurai. Iki tol savo nėštumą nuo visų slėpusi gimdyvė ilgai neišsitarė naujagimį paslėpusi po lova esančioje patalynės dėžėje. Lyg iš po žemių pasigirdo vaiko verksmas. Atidarius patalynės dėžę, verksmas aidėjo iš ryšulio, kuris buvo prislėgtas čiužiniu ir antklode. Išvyniojus ryšulį paaiškėjo, kad jame – mergaitė.
Tąsyk naujagimė, kuri motinos buvo įkišta į maišą, ir gimdyvė nuvežtos į Kauno medicinos universiteto klinikas. Medikai, apžiūrėję mergaitę, konstatavo, kad ji – be jokių patologijų ir išnešiota. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Iki tol A.Blaževičiūtė nebuvo patekusi į policijos akiratį ir Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos socialinės rizikos šeimų sąrašą. Algima pati buvo prašiusi šios tarnybos darbuotojų paramos – mirus mamai, ji nepajėgė išmaitinti septyneriais metais jaunesnio brolio ir dviejų dar mažesnių sesučių.
Pasmerkė ne visi
Iškart po „Kauno dienoje” išspausdinto rašinio apie kraupų įvykį skaitytojų nuomonės pasidalijo į kelias grupes. Vieni besąlygiškai smerkė taip baisiai pasielgusią moterį ir stebėjosi, kad ji ne iškart į kalėjimą išvežta. Kiti kraupo nuo minties, koks turėjo būti jos pačios gyvenimas, jei ryžosi šitokiam nežmoniškam žingsniui. Treti reikalavo kuo greičiau ieškoti pagalbos Algimai, neabejodami, kad jai ji gyvybiškai būtina – sveiko proto ir negirtaujanti moteris negali šitaip pasielgti.
Kol neįvyko teismas ir Algimos kaltė bei atsakomybė už ją nėra nustatytos, pagal Lietuvos įstatymus ji turi tokias pačias teises kaip ir bet kuris šalies pilietis. Ji sugrįžo į ankstesniąją darbo vietą – dirba kasininke vienoje „Iki” parduotuvių. Įstatymai įpareigoja ją į darbą priimti, bet ir parduotuvės direktorė neturėjo nieko prieš. „Dėl darbo jai neturiu jokių priekaištų, o kas gali mus ištikti asmeniniame gyvenime, nežinome niekas”, – santūriai savo sprendimą paaiškina direktorė.
Darbą parduotuvėje Algima labai brangina. Jos advokatė, pažįstanti merginą jau kelerius metus, nes gynė jos interesus po to, kai ji nukentėjo autoavarijoje, sako, kad tas darbas yra bene vienintelė jos viltis. Nenuostabu, kad likusi gyventi viena, be artimųjų ir jausdama nuolatinį pinigų stygių, ji blaškėsi.
„Po tokio įvykio mes negalėjome jai patikėti vaikų priežiūros. Mažylė dabar yra Vaiko raidos klinikoje „Lopšelis”, o vyresnysis, ketverių metų berniukas – Vaiko gerovės centre „Pastogė”. Motina turi teisę lankyti abu vaikus. Anksčiau jokių nusiskundimų dėl jos elgesio su berniuku nebuvo. Darželio, kurį jis lankė, auklėtoja teigė, kad vaikas buvo gerai prižiūrimas, jo drabužėliai visuomet buvo švarūs, o jokių smurto prieš jį požymių taip pat nepastebėta”, – sako Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistė Zinaida Eglinskienė.
Vargo nuo vaikystės
Algima Blaževičiūtė su sūneliu gyveno Marvelėje esančiame namelyje be jokių patogumų. Pati kūrė krosnį ir nešiojo iš šulinio vandenį. Trejus metus ji gyveno iš vaikui skiriamos pašalpos ir sako, kad tų 250 litų jiems užtekdavę. Jos mirusiai mamai priklausė pusė nediduko namo, kuriame du kambarėliai ir virtuvė. Kitoje jo pusėje gyveno moteris, kurią Algima vadina „uošviene”.
Dabar ši savo būstą išnuomojo ir glaudžiasi vieno kambario namelyje kieme. Ją radome su dviem kauštelėjusiais draugais. Gražių veido bruožų keturiasdešimt šešerių metų moteris sako, kad jos Darius, sugrįžęs iš kalėjimo, rūpinsis savo sūnumi ir padės Algimai jį užauginti. Jis nepykstąs, kad ši susilaukė vaiko su kitu.
Pačiai Algimai Blaževičiūtei ir jos broliui bei sesutėms užaugti nebuvo lengva. Dirbo tik jų mama. Tėtis girtaudavo ir ją mušdavo. Iš vienos siuvėjos algos pragyventi visiems ir dar išlaikyti trijų kambarių butą Šilainiuose buvo neįmanoma.
Dėl besikaupiančių skolų mama butą pardavė ir nusipirko butuką Marvelėje. Tai buvo prieš aštuonerius metus. Iki tol Algima, kaip pati sako, vidutiniškai mokėsi 52-ojoje vidurinėje Šilainiuose. Vėliau Mastaičiuose įsikūrusioje mokykloje įgijo kepėjos konditerės specialybę ir išlaikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui. Sako tuomet buvusi laiminga. Tačiau didelės bėdos ją užgriuvo prieš penkerius metus.
„Mes pakliuvome į autoavariją. Važiavome iš kaimo, aš vairavau mūsų „Moskvičių”. Į mus atsitrenkė kita mašina, jos vairuotojas pripūtė 2,64 promilės. Mama taip ir nebepasveiko”, – sako Algima. Ji pusę metų slaugė iš patalo nebesikeliančią motiną ir iki šiol prisimena baisias pragulas – esą net kaulai buvo matyti.
Algima padėjo mamai auginti jaunesniuosius vaikus. Pačią mažiausią sesutę nuo aštuonių mėnesių amžiaus mama buvo įtaisiusi į lopšelį, Algima pasiimdavo ją namo pareidama iš mokyklos.
„Mama mirė per savo gimtadienį”, – sako Algima ir priduria, kad per tą autoavariją ir pati patyrė sunkią galvos traumą.
Jos tėvas jau kelerius metus su trimis už Algimą jaunesniais vaikais (aštuoniolikos, keturiolikos ir dvylikos metų) glaudžiasi pas savo giminaičius Vilkijoje.
Daiva Valevičienė