Ekskursija su šokio teatro „Aura” vadove Birutė Letukaite po mieste vykusio Tarptautinio modernaus šokio festivalio užkulisius
– Nutilus festivalio aplodismentams ir išlydėjus namo atlikėjus, ateina metas skaičiuoti viščiukus. Kokie atsiliepimai pasiekia apie šiemetį renginį?
– Labai įdomu buvo skaityti mintis šiemet specialiai mūsų festivaliui sukurtame interneto puslapyje. Užvirė net diskusijos. Daugiausiai, aišku, apie festivalio organizacinius niuansus. Juk teko keisti programą, buvo ir koncertų vėlavimų. Internetiniai komentatoriai mums siūlė pagaliau suburti profesionalią komandą ir pasistengti išvengti nesklandumų.
– Akmenys į organizatorių daržą?
– Tai neturėjo nieko bendro su festivalio organizatoriais ar su tais jaunais savanoriais oranžiniais marškinėliais, kurie buvo tik mūsų talkininkai. Tai susiję tik su paprastu, nebe nauju faktu, kad mes norime iš posėdžių salės padaryti teatrą. Vytauto Didžiojo universiteto salė neturi šiuolaikiškos apšvietimo įrangos, ir šviesų dizaineris Norvydas Birulis vertėsi per galvą, kai jam ir jo aštuonių žmonių komandai reikėdavo skubiai permontuoti apšvietimą kitiems atlikėjams, rankiniu būdu, užsiropštus į palubes, pakeisti prožektorių filtrus, suvesti duomenis į kompiuterį. „Aš komos būklės”, – sakė man N.Birulis, kuris visas festivalio naktis miegojo geriausiu atveju po valandą. O aš jam dar bandžiau priekaištauti, nes kaip tik dėl apšvietėjų darbo vėlavo spektakliai.
– Negi tai – padėtis be išeities?
– Ideali išeitis būtų turėti dvi festivalio erdves – vieną vakarą spektaklis vyksta vienoje salėje, kitą – kitoje. Tuomet techniniai darbuotojai turėtų laiko parengti sceną pagal atlikėjų iš anksto atsiunčiamus reikalavimus, ir visi būtų patenkinti. Tačiau mes negalime sau leisti tokios prabangos. Finansiškai tai mums būtų prapultis.
– Bet Kauno modernaus šokio festivaliai yra vykę ir Dramos teatre.
– Taip, tačiau šiemet į Dramos teatrą net nesikreipėme, nes reikėtų taikytis prie jų užimtumo, repertuaro. O svarbiausias dalykas tas, kad Dramos teatro scena, nors techniškai aprūpinta nepalyginamai geriau nei VDU, yra katastrofiškai maža moderniajam šokiui. Standartas toks: dešimt metrų scenos pločio ir dešimt gylio. Kai kurios trupės, vos sužinojusios, kad scena bus mažesnių matmenų, iš viso atsisako atvažiuoti. Kauno dramos teatro scena yra gerokai siauresnė. Panašiai ir Muzikiniame teatre. Tuo tarpu VDU scenos plotis – 13 metrų, tik gylis menkas. Bet vis tiek šokti joje geriau.
Bet, kartoju, tai, kad mes posėdžiams pritaikytoje salėje rodome šokio teatrą, yra graudu. Grimo kambarių nėra. Dušo nėra. Patalpų šokėjų apšilimui prieš pasirodymą irgi nėra. Įrengėme šiokią tokią erdvę apšilimui koridoriuje, prieš kabinetų duris. Patiesėme savo kiliminę dangą, suvežėme veidrodžius, prie kurių būtų galima grimuotis. Pasiūlėme šokėjams tai, ką galėjome pasiūlyti.
– Kokių sulaukėte reakcijų? Mandagių, taktiškų ar atviresnių?
– Atviriausia reakcija buvo Rubinaldo Pronko, Nyderlandų nacionalinio baleto žvaigždės. Tas vaikinas, šokantis viename moderniausių Europos teatrų, po kurį vedžiojamos ekskursijos, mūsų sąlygų nekomentavo. Jis tik nuščiuvo, bet jo veido išraiška buvo pernelyg iškalbinga.
– Jūs ne kartą kalbėjote apie tai, kad Kaunas neturi šiuolaikiškos koncertų salės. Ko gero, kviestinio svečio žvilgsnis į esamas sąlygas šią problemą dar labiau paaštrina.
– Taip, aš niekada nesupratau, kodėl mes nemąstome apie miesto koncertų salę, o mąstome apie sporto rūmus. Dar vienerius. Tuo tarpu visi didieji Kauno teatrų pastatai statyti prieškariu. Dėl naujos koncertų salės niekas nesuko galvos nei sovietiniais dešimtmečiais, nei nepriklausomybės metais. Ir mes dar turime ambicijų dėl Kauno prestižo, respektabilumo. Aš įsitikinusi, kad miestas turi būti garsus ir patrauklus ne tik sportu.
Kai pamačiau, kaip Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, atrodė tie patys belgai, kurie prieš tai šiame festivalyje pasirodė Kaune, buvo ir skaudu, ir pavydu. Tik dėl to, kad neturime šiuolaikiškos salės, buvome priversti atsisakyti garsios Norvegijos trupės pasirodymo. Negalime į Kauną pasikviesti ir kai kurių gerų šokėjų, kurie atvyksta į sostinės festivalį „Naujasis Baltijos šokis”. Tie, kurie koncertuoja Operos ir baleto ar Nacionaliniame dramos teatre, mūsų mieste tikrai nesutiks šokti. Kaunui lieka tik kameriniai pastatymai.
– Minėjote, kad per 15 metų, kai rengiamas tarptautinis modernaus šokio festivalis, jau išsiugdėte publiką. O miesto valdžią?
– Noriu pasakyti miestui ačiū už tai, kad minimali dotacija, kokią Modernaus šokio festivalis gaudavo 10 metų, nuo pernai buvo gerokai padidinta. Tarptautiniam festivaliui esame gavę ir devynis, ir dvylika tūkstančių litų. Šiemet gavome 50 tūkstančių. Šie Savivaldybės pinigai sudarė apie ketvirtadalį festivalio biudžeto.
– „Auros” rengiamas Modernaus šokio festivalis neįtrauktas į Kauną reprezentuojančių renginių sąrašą internetiniame Savivaldybės puslapyje. Ar šia prasme nesijaučiate posūniais?
– Be abejo, toks požiūris ar tiesiog neapsižiūrėjimas mane, kaip ir visą „Auros” kolektyvą, žeidžia. Savo puslapyje Savivaldybė pristato ne tik Pažaislio muzikos festivalį ar „Kaunas Jazz”, bet ir ganėtinai saviveiklinius renginius. O Tarptautinį modernaus šokio festivalį tradiciškai pamiršta. Tarsi visai nė nebūtų nei municipalinio šokio teatro „Aura”, nei jos festivalio. Mes dažniausiai neminimi ir tada, kai žiniasklaidoje apie miesto kultūrą kalba koks nors atsakingas valdininkas. Nenorėčiau tikėti, kad toks požiūris tendencingas. Manau, kad kalba žmonės, kurie nei mūsų spektakliuose, nei mūsų festivalyje nesilanko. Tik taip galėčiau paaiškinti.
– Ar neatrodė keista, kai baigiamajame festivalio koncerte Kaune, sutiktas plojimais, žiūrovus sveikino Kanados ambasadorius, tuo tarpu salėje nebuvo nė vieno miesto valdžios atstovo?
– Pirmąjį koncertinį vakarą festivalį pasveikino mero patarėjas Jonas Jučas, o kitomis dienomis, man regis, iš Kauno valdžios nebuvo nieko, išskyrus miesto Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoją. Užtai kai Kanados ambasada Vilniuje po savo šalies atlikėjų – trupės „Kokoro dance” pasirodymo surengė priėmimą, vaišes, ambasadorius ėmė žerti komplimentus Kaunui ir Kauno publikai. Jis su šeima buvo visuose mūsų festivalio koncertuose. Kanados ambasadoriaus žmona pareiškė, kad tai buvo taip nuostabu, jog ji pasijuto kaip Niujorke. Sakė, kad žiūrovų emocijos, reakcijos, šiluma ją tiesiog pakerėjo. „Kvieskite daugiau Kanados trupių, – paragino mane ambasadorius. – Kitąmet priėmimą darysime Kaune”.
Savo ruožtu galiu pasakyti tiek, kad Vilniuje publika, turbūt išlepinta didelių renginių, buvo nepalyginamai šaltesnė, snobiškesnė nei Kaune.
– Tai kodėl Tarptautinis modernaus šokio festivalis seka festivalio „Kaunas Jazz” pavyzdžiu ir virsta nebe savo miesto, bet dvimiesčio renginiu?
– Ko gero, dėl ambicingo noro keisti Vilniaus požiūrį į Kauną ir jo potencialą. Atvežti ir parodyti: pažiūrėkit, mes turime ir tokių dalykų.
Jūratė Kuzmickaitė