Pastaruoju metu dialogas tarp nekilnojamojo turto rinkos dalyvių ir miesto bendruomenių dažnai tampa aštriomis diskusijomis, protestais ar akivaizdžiais trukdymais miestų plėtrai.
Pasak bendrovės „Baltic Realty Adviser”, plėtojančios gyvenamosios statybos projektus Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje, direktoriaus Tomo Vainoro, gyventojai neprieštarauja statyboms tol, kol nepamato, kad jos jau prasidėjo. Iki statybų pradžios paprastai gyventojai būna pasyvūs, o nepasitenkinimas, T. Vainoro nuomone, kyla dėl informacijos stokos.
„Žmonės bijo pasikeitimų. Jų argumentai kartais būna pernelyg subjektyvūs: statybos esą vyksta per arti gyventojų namų, statybų metu sunaikinami žali plotai ar vaikų žaidimo aikštelės ir panašiai. Todėl patys statytojai ir nekilnojamojo turto plėtotojai turi rengti konferencijas, seminarus ar viešus svarstymus visuomenei, kurių metu gyventojai būtų informuojami apie vykdomus projektus ir bendruomenė turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę ir nuogąstavimus”, – sako T. Vainoras.
Plėtros sustabdyti neįmanoma
Prieš pradėdamas įgyvendinti projektą kiekvienas investuotojas į nekilnojamąjį turtą iš pradžių numato visas įmanomas išlaidas ir apskaičiuoja savikainą. Tačiau pradėjus statybas neretai iškyla naujų, nenumatytų kliūčių, iš kurių bene pagrindinė yra gyventojų nepasitenkinimas.
Kartais tas nepasitenkinimas išties būna realus, kai akivaizdžiai pablogėja jų gyvenimo sąlygos. Visgi dažniau gyventojų nepasitenkinimas būna subjektyvus ir emocinis. Investuotojai pastebi, kad teritorijos plėtrai sutampant su infrastruktūros pagerinimu – verslininkams nutiesiant takus, sutvarkant parką, įrengiant naujas vaikų žaidimo aikšteles ir t.t. – gyventojai nebeprieštarauja vykdomam projektui.
Anot Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktoriaus Jono Ragausko, nekilnojamojo turto plėtros sustabdyti neįmanoma.
„Jeigu galimybė pastatyti yra, pastatyta bus. Tačiau visų pirma investuotojas turėtų imtis aktyvios informacinės kampanijos ir visus klausimus su bendruomene derinti pagal įstatymuose numatytą tvarką”, – teigia J. Ragauskas.
Neleisti investicijoms ateiti į miesto centrą ir nukreipti jas į miesto pakraštį, kaip neretai siūlo gyventojai, anot jo, nėra išeitis. Dažnas nekilnojamojo turto investicinis projektas yra milijoninės vertės ir investuotojams yra ypač svarbu, kokioje vietoje mieste bus statomas jų projektas.
Dalyvavimas – savanoriškas
LNTPA teisininkas Mindaugas Žiūkas pastebi, kad teisės aktai nustato ne privalomą, bet savanorišką visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese.
Tuo atveju, jeigu planavimo organizatorius negauna visuomenės pastabų ar pasiūlymų dėl teritorijų planavimo dokumento rengimo per įstatymais numatytą laikotarpį, laikoma, kad visuomenė pastabų neturi ir sutinka su planavimo organizatoriaus pateiktomis sąlygomis. Tad visuomenės atstovai turėtų savo iniciatyva domėtis ir rūpintis, kad jų pastabos ir pasiūlymai patektų planavimo organizatoriams ir būtų išnagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka.
„Žinoma, planavimo organizatorius gali, tačiau neprivalo, papildomai atlikti apklausas dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, skelbti papildomą informaciją spaudoje, televizijos bei radijo laidose ir t.t.” – sako M. Žiūkas.
Estijoje padėtis panaši
UAB „E.L.L. Real Estate” valdybos narys ir direktorius komercinėms patalpoms Tiit Roben teigia, kad Estijoje investuotojai į nekilnojamąjį turtą susiduria su panašiomis problemomis.
„Savaime suprantama, kad visiems įteigti, jog investicija yra naudinga gyventojams ir miestui, neįmanoma. Tačiau nepatenkintų vykdomomis statybomis žmonių nėra daug”, – teigia T. Roben.
T. Roben pabrėžia, kad investicijos į nekilnojamąjį turtą Estijoje yra skatinamos ir vis dažniau sulaukia visuomenės bei valdžios pritarimo.
„Žmonės žiūri į priekį ir supranta tokių projektų svarbą šalies ekonomikai ir įvaizdžiui”, – apibendrina situaciją Estijoje T. Roben.
Ieva Girčytė