Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) atstovai Lietuvoje vykdomą psichikos sveikatos politiką įvertino itin palankiai, o parengtą psichikos sveikatos 2007 -2013 metų strategiją – galinčią būti pavyzdžiu regionui.
Tačiau lietuviai psichikos sveikata kol kas didžiuotis negali – jau vien dėl „garbės” būti tituluojami savižudžių tauta.
„Psichikos sveikatos srityje pasiekėme dugną, blogiau jau negali būti, – mano vaikų psichiatras Priklausomybės ligų centro vadovas Linas Slušnys. – Bet šis supratimas yra labai gerai – turime nuo ko atsispirti”.
Spalio 10-oji pasualyje minima kaip Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Kokios mintys šią dieną kyla psichiatrui?
Psichiatrų visuomenei palinkėčiau nesisavinti šios dienos kaip savo dienos, tai bendra su visuomene diena. O visuomenei palinkėčiau dar sykį pagalvoti, ar tikrai viskas su mumis yra gerai, ar gerai su meile artimui. Į šią meilę orientuoti visi tikėjimai, į tai atkreipia dėmesį Pasaulinė Sveikatos Organizacija.
Aš tikiu, kad padėtis gali pasikeisti. Mes nelabai kur turim trauktis…
Gerai, kad valstybė pradeda suvokti, jog nuo psichikos sveikatos daug priklauso. Ypač Klaipėdoje šiai sričiai skiriama daug dėmesio. Čia telefoninės tarnybos dirba stabiliau nei Vilniuje, geriau finansuojamos.
Lietuvoje įkurti psichikos sveikatos centrai – vienintelė tokia sistema Europoje. Ji pateisino viltis, dabar jau ir europiečiai pradeda į tai orientuotis.
Bet nestinga šioje sistemoje ir bėdų?..
Sistema išsiplėtojo taip, kad mes nebespėjam, „nebepavežam”, trūksta specialistų. Jei suprastume, kad šalia vieno psichiatro turi dirbti trys psichologai ir trys socialiniai darbuotojai, viskas atsistotų į savo vietas. Specialistų konsultacijos būtų tikrasis vaistas, tikrasis gydymas. Šiandien, deja, gydymą suvokiame tik kaip vaisto paskyrimą. O vaistas taip mažai paveikia žmogų, dar nežinia, ar išvis paveikia, o gal net sugadina. O medicinos esmė – pirmiausia nepakenkti pacientui.
Kokios psichikos sveikatos sritys pas mus labiausiai apleistos?
Labiausiai apleista yra vaikų sritis. Kiekvieną, su kuriuo nesusitvarko visuomenė, bandoma uždaryti globos namuose, specialiose ugdymo įstaigose. Nedaugelis suvokia, kad mažo vaiko nustūmimas nuo savęs, uždarymas vėliau kainuoja didelius pinigus valstybei – šie vaikai nueina depresijos, nusikaltimų, priklausomybių keliu, nusižudo. Juk nusikaltimai, savižudybės, žmogžudystės, priklausomybės yra to paties medžio šakos.
Turbūt prie to prisideda vadinamosios nepilnos šeimos…
Taip. Dažnai skubotai skiriamasi per nesugebėjimą išgirsti vienam kitą. Bet kartais skyrybos yra išsigelbėjimas. Jei vaikas mato nepagarbą, smurtą – jis išaugs toks pat, darys tą patį.
Kaip manote, ar pakankamai dėmesio savižudybių prevencijai? Ar depresuojančiam užtenka skirti antidepresantų?
Savižudybės – visos visuomenės problema. Negalima teigti, kad savižudybes daro tik psichikos ligoniai, nors minčių apie savižudybę depresuojantys turi daugiau. Bet nusižudo ir be depresijos, tiesiog nesugebėję įveikti krizės.
Psichiatras šiais atvejais tik minimaliai gali padėti. Valstybei kompensavus geriausius antidepresantus, per penkerius metus situacija nepasikeitė. Nuo to, kad skiriama daugiau vaistų, savižudybių nemažės. Ypač gerai reikia pagalvoti prieš ilgalaikio vartojimo vaistus skiriant vaikams.
Sudėję per daug vilčių į antidepresantus, pamiršom kitas grandis – socialinę pagalbą, visuomenės psichikos sveikatos gerinimą.
Reikia padaryti taip, kad visuomenė suvoktų, jog ji už sumokėtus mokesčius turi teisę reikalauti iš psichikos sveikatos priežiūros institucijų paslaugų kokybės. O gavus specialisto paslaugą, kitą darbo dalį turi atlikti šeima, visuomenė. Jei jie nesusitvarko su tuo – matyt, ir jiems reikaliga psichologo pagalba. Gerėjant pacientui turi gerėti aplinka – taip išvengtume daugelio blogybių.
Pripažįstama, kad žmogų dažnai į krizę stumia nesaugi socialinė aplinka, nedarbas…
Kai žmogus suvoks krizių priežastis, pokyčius priims lengviau. Atleidžiamas iš darbo žmogus turėtų gauti psichologo pagalbą. Valandą ar dvi psichologas galėtų konsultuoti žmogų, už šį darbą gauti atlyginimą iš savivaldybės biudžeto. Pas mus, deja, pasakoma „tu laisvas”, ir žmogus jau nebeįdomus niekam, niekam neberūpi, kaip jis gyvens toliau. Tad kartais jis išeina visam…
Kaip tą visuomenės dalyvavimą suaktyvinti?
Reikėtų daugiau socialinių darbuotojų ir psichologų, burti bendruomenes kaimuose. Kai kur jos jau yra. Užsibrėžti strateginį tikslą penkeriems metams, sukurti programą.
Bendruomenė turi padėti pacientui, kuris turi priklausomybių problemą, suvokti, kad ji pasirengusi jam padėti. Ji negali jo, ligonio, atstumti, nes jei atstums – tas susileis dozę ar paims butelį. Reikalui esant net uždrausti galėtų, įstatyti į rėmus. Ir bendruomenės kontrolė nebus joks žmogaus teisių pažeidimas. Atvirkščiai – žmonių teises pažeidžia tas, kuris atima galimybę žmogui saugiai eiti švaria gatve pro švarius žmones.
Bendruomenė turi griežtai kontroliuoti, kad žmogus negertų. Jei pavyktų tai įgyvendinti, po penkerių metų situacija iš principo pasikeistų.
Už tai, kad visuomenės psichikos sveikata turi būti orientuota į bendruomeninį lygį, pasisako ir PSO.
Bet mieste suburti bendruomenę – turbūt utopija…
Taip, čia kitas ritmas… Bet ir miestai keičiasi, net vidutinis sluoksnis kraustosi į nuosavus namus. Bet yra galimybių pasiekti ir miesto bendruomenes. Miestą reikėtų šviesti per žiniasklaidą, rengti viešas paskaitas, akcijas, susirinkimus. Žmonės patys pasakytų, kaip problemą spręsti, politikai pasitikrintų, ar gerus sprendimus priima. Jei eiliniai miestiečiai susirinktų ir priimtų sprendimus – tai būtų tikroji demokratija.
Kaip pagerintumėte pacientui teikiamą psichiatro pagalbą?
Būčiau laimingas, jei kada nors daktaras išrašytų ne vien medikamentinį gydymą, o skirtų ir kursą psichologo konsultacijų, socialinio darbuotojo konsultaciją dėl aplinkos pokyčių ir pastarojo konsultaciją šeimai. Tai gydymo sudėtinės dalis. Ir čia nėra nieko ypatinga, užtenka suprasti, kad psichiatras be šito negali. Dėl to reikia paruošti daugiau psichologų ir socialinių darbuotojų.
Šiandien krizės ištiktas žmogus dažnai neranda kur kreiptis pagalbos – privačių psichologų, psichoterapeutų konsultacijos brangios, kitur tenka ilgai laukti…
Tai didelė problema, kurią patiriame savo kailiu.
Nesuprantu, kodėl ligonių kasos nemoka už psichologų konsultacijas. Psichiatras išmokytas diagnozuoti ir skirti gydymą, bet gydymo dalis psichiatrijoje yra psichologinis konsultavimas. Bent jau turėtų būti. Psichiatras nėra psichologas.
Genovaitė Privedienė