Savaitgalį Vilniuje ir vėl pakūrė namą, kad nereikėtų jo griauti. Laimei, šįkart pakūrė tada, kai jo gyventojai jau išsibėgiojo. Tačiau dažniausiai Vilniuje pakuria ten, kur gyvena nereikalingi žmonės. Tie, kurie gyvena savo namuose, todėl kliudo dar vienam statybų maniakui iškelti į sostinės dangų betoninį vidurinį pirštą.
Tačiau netiesa, kad Vilniaus savivaldybė arba Artūras Zuokas yra šios verslo srities pionieriai. Jam valdant tiesiog išvešėjo tai, ką galima pavadinti Stasio Mikelio genu. Ne kas kitas, o ponas Stasys yra tas žmogus, padėjęs pirmą betono kaušą į paminklo lietuviškam godumui pamatus.
O dabar jau kaušai po pietų. Jūs galite protestuoti, premjeras gali grūmoti, prezidentas – reikalauti, kad kas nors sėstų prie buldozerio vairo ir nugriautų neteisėtas Kuršių nerijos statybas. Viskas veltui. Kai pelnas viršija 100 procentų, žmogus praranda visas jusles ir išsiugdo vieną vienintelę – godumą. Pinigų bulimiją, tokią ligą, kuria sergantiesiems nuo persiėdimo trūkinėja oda. Tik goduliams plyšta ne oda, o elementariausios žmogiškos savybės.
Jie ne tik nustoja skirti tai, kas gražu, nuo to, kas bjauru. Jie pasirengę savo artimą į kapus nuvaryti dėl dar vieno sklypo statybai, dėl parašo ant leidimo apkėsti kopą, kalnagūbrį, slėnį, paežerę ar paupį.
Kam jiems to reikia? Tikrai ne tam, kad vieni patys galėtų išsidrėbti ant savo kopos ir nekliudomi turistų spoksoti į praplaukiančius debesėlius. Jiems tie sklypai apskritai neturi nieko „žmogiška”. Tai tik vieta, kurią, susiveikus neteisėtus leidimus, gali užmūryti, aklinai užstatyti, o po to skubiai parduoti, nes pačiam apsigyvenus tokiam monstre gali pradėti vaidentis. Nors ne – reikia parduoda skubiai, nes jie stato ne sau, o kitiems.
Pirkėjai – tokie pat „investuotojai”, kuriems kotedžas ant Kuršių marių kranto yra jų žmogiškosios vertės įrodymas. Turi, vadinasi, esi žmogus, o visi kiti – žmogiūkščiai. Pagyręs tokį „turėjimą”, susilauksi ne pasidžiaugimo apylinkių grožiu, ramybe, o pranešimo apie kainą ir jos dinamiką. Mokėti daug, be proto daug už kotedžą, suręsta pelkutėje (A. Sabonio kotedžai) yra labai svarbu žmoniškajam „aš” įtvirtinti…
Na, o tie, kurie to „aš” neturi, jeigu jie po ilgos pertraukos aplanko Kuršių neriją, juos ištinka šokas. Paveikta S. Mikelio geno, Neringa mutavo. O juk jis iš pradžių tik gero norėjo – kad damų kulneliai vaikštant pamariais nesmigtų į smėlį…
Dabar jau S. Mikelis nori daugiau – gal kotedžų miestelio (pavyzdžiui, žmonos draugės vardu) vietoje apleistos mašinų stovėjimo aikštelės Nidoje, gal tunelio po Kuršių mariomis, kuriuo į tą kotedžų miestelį ir į sovietinį „Ąžuolyną” sugriūtų klientai ir tada pagaliau tikriausiai ir S. Mikelis pasijustų visas Mikas. Tebūnie Dievas jam atlaidus…
Rūta Grinevičiūtė