Šakos svyra nuo derliaus, sodininkų rankos – nuo rūpesčių

Lietuvos soduose šiemet užderėjo apie 200 tūkstančių tonų obuolių

Iš gerai derančio sodo hektaro galima gauti iki 30 tūkstančių litų pelno. Tačiau prieš 10-15 metų žlugo stambūs sodininkystės ūkiai ir dabar sodų derliumi iš esmės galime džiaugtis tik sezono metu. Trūksta gerai įrengtų vaisių saugyklų, o žiemą ir pavasarį mūsų parduotuvėse karaliauja importiniai obuoliai.

Užsiauginame vos trečdalį poreikio

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Technologijų skyriaus vedėjas Norbertas Ūselis tvirtino, kad kol kas Lietuvoje užsiauginame vos trečdalį desertinių obuolių poreikio. Sodai ir uogynai mūsų krašte sudaro 42,5 tūkstančio hektaro, bet versliniai plotai užima apie 9 tūkstančius ha, o obelys auga tik 4500 hektarų.

Ar mums reikia patiems užsiauginti obuolių? Gal geriau įsivežti? N.Ūselio nuomone, jeigu leidžia gamtos sąlygos, tai kodėl gi neužsiauginus? Tai ne tik papildomas žmonių užimtumas, valstybei pajamos iš mokesčių. Ne kartą įrodyta, kad mūsų vaisiai kur kas sveikesni už atvežtus iš pietinių regionų. Šiltame klimate vaisius kur kas labiau puola ligos ir kenkėjai. „Obelims ypač pavojinga miltligė, kuriai nugalėti reikia išpilti tonas efektyvių cheminių nuodingų medžiagų, kurios įsiskverbia ir į vaisius. Šiltesniuose kraštuose, net Lenkijoje, per sezoną sodai purškiami po 15-16 kartų. Mūsų klimato zonoje purškiama keliskart mažiau. Ne dėl to, kad neturėtume ar gailėtume pinigų chemikalams, bet kad tam nėra poreikio. Todėl net neverta aiškinti, kad lietuviški obuoliai yra kur kas sveikesni, nors atvežtiniai ir gražiau atrodo“, – sako instituto mokslininkas.

Logiškai galvojant, valstybė galėtų skirti daugiau dėmesio verslinei sodininkystei ir sudaryti palankesnes sąlygas jai vystyti. Pagal ES reikalavimus, sodininkystė atsidūrė neremtinų ūkio šakų sąraše, todėl ir sodo laikytojai, kaip ir vos kartą per metus nukapojantys žolę pievų savininkai, gauna tokią pačią išmoką.

Pasiduoti neketina

Sodininkystės verslo smukimo akivaizdus pavyzdys – žemės ūkio bendrovė „Žiežmarių sodai“. Prieš gerą dešimtmetį čia sėkmingai dirbo Kaišiadorių agrofirma, kurioje užsiėmimą turėjo apie 400 vietos gyventojų. Tačiau netrukus firma buvo suskaldyta net į 18 padalinių, kurie vienas po kito bankrutavo. Išliko vienintelė, seno verslo neišdavusi bendrovė, – „Žiežmarių sodai“, dabar valdanti 170 hektarų žemės. Tiesa, šiuo metu žemės ūkio bendrovėje nuolat dirba tik 12 žmonių, dar pora dešimčių ateina užsidirbti sezoninių darbų metu. Nuo rugsėjo mėnesio pradžios, pagal sutartį, dviem mėnesiams 50 darbininkų atsiuntė Kaišiadorių darbo birža.

Žiežmariuose gyvena apie 5000 žmonių, bet gyvenvietėje darbdaviai ant rankos pirštų skaičiuojami. Gelbsti gera geografinė padėtis: kas rytą iš miestelio pajuda būriai žmonių į Kaišiadoris, Kauną, Elektrėnus. Kiekvienas verčiasi kaip išmano, seniai pamiršęs kažkada duoną pelniusią sodininko ar gėlininko specialybę.

„Mes pasiduoti neketiname, nes plečiame intensyvios gamybos sodus, tvarkome sandėlius, renkamės perspektyvias augalų veisles“, – optimistiškai nusiteikęs „Žiežmarių sodų“ pirmininkas Jurgis Jonas Bajoras, kuris dirba nuo pat bendrovės susikūrimo. Vadovas apgailestavo, kad sodininkams pernelyg menkos subsidijos – beveik tokios, kurias gauna gal tik kartą per metus šienaujamų plotų šeimininkai. Taip pat pabrėžė, kad 2003 metais įveisė 23 ha žemaūgių veislių obelų. Parenka ne tik pirkėjų labiausiai mėgstamas veisles, bet ir stengiasi sodinti tokias, kurios labiau atsparios rauplėms, kitoms ligoms ir kenkėjams, todėl ir purkšti mažai tereikia. Sode vis labiau įsigali ‘Kulono renetai’, ‘Kortlend’, ‘Auksis’, ‘Logol’, ‘Alva’, ‘Connel red’ bei kitos veislės. Aišku, nepamirštant ir įprastų, išbandytų, pavyzdžiui, antaninių.

Nuostolių pridaro vagys

Gerai įrengti derlingo sodo hektarą kainuoja apie 30 tūkstančių litų. Be to, sode darbo apstu ne tik derliaus skynimo metu. Reikia genėti medžius, įdirbti tarpueilius, šienauti žolę, gintis nuo kenkėjų. O kartais iš šio didžiulio triūso išeina šnipštas. Pavyzdžiui, pernai šios bendrovės pajamas dar pavasarį nusinešė didžiulės šalnos, todėl pardavė vos 100 tonų. Kai tuo tarpu 2003 metais derlius buvo… 20 kartų didesnis.

Bendrovės buhalterė Janina Mačiulienė tvirtino, kad šiemet planuojama parduoti apie 1500 tonų. Šią vietovę šiemet aplenkė šalnos ir vasaros ledų kruša, nepakenkė didesnis lietus. Tačiau kasmet neaplenkia sodo vagys. Neseniai bendrovės turto sargai sulaikė netoliese automagistralę remontavusį darbininką, kuris jau buvo prisiskynęs apie 100 kilogramų sodo derliaus. Firminiais drabužiais pasipuošęs vagišius buvo perduotas policijai, iškelta baudžiamoji byla.

Gaus paramos iš ES fondų

Pernykštis nederlius sunkiai „egzaminavo“ „Žiežmarių sodus“, bet pirmininkas pasidžiaugė, kad konkurse pavyko „pramušti“ Europos Sąjungos fondų paramą. Pirmininko kabinete jau net speciali iškaba yra, kurioje skelbiama: „Investicijas į vaisių auginimą finansavo Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga“. Bendrovės žmonės paaiškino, kad ji bus prikalta prie 1600 tonų talpos vaisių saugyklos, kuriai iš skiriamų lėšų bus dengiamas naujas stogas. Be to, dviejose kamerose bus sumontuota šaldymo įranga. Tačiau pinigėliai bus pervesti, kai bus padaryta dalis darbų, todėl jų pradžiai iš bankų ima paskolą.

Sutvarkius saugyklą bus galima ilgiau išlaikyti prekinės išvaizdos vaisius ir gauti kur kas daugiau pelno, nes rudenį kilogramas obuolių kainuoja vos 50 centų, o viduržiemį – keleriopai brangiau, bet tada pagrindinį pelną pasiima importuotojai ir, aišku, prekybininkai.

Jau kelinti metai nėra tvarkos valstybės pasienyje. Pavyzdžiui, iš Lenkijos su netvarkingais dokumentais masiškai vežamas obuolių derlius. Kelialapiuose įrašomas vienas prekės kiekis, o iš tikrųjų būna kur kas didesnis. Ne visada standartus atitinka kokybė. Vien rugpjūčio mėnesį Valstybinės augalų apsaugos tarnybos pasienio ruože su Lenkija iš patikrintų 36 vaisių ir daržovių krovinių vežėjų tik keletas turėjo tinkamus produkcijos kokybę atspindinčius dokumentus, o 23 fitosanitariniame registre užsiregistravusių fizinių ir jurinių asmenų gabenti kroviniai buvo prastos kokybės.

Kauniečiai mėgsta raudonus obuolius

Pirkėjai jau seniai suprato, kad įvežtinius obuolius valgyti nesveika, todėl atidžiau pradėjo dairytis lietuviškų. Tačiau ir prekeiviai nepėsti: ant importinės prekės begėdiškai deda plakatą „Lietuviški obuoliai“. Todėl bendrovės „Žiežmarių sodai“ agronomas Alfonsas Budrevičius pataria, kad saugiausia pirkti firminėse parduotuvėse.

Pasitaiko net paradoksų. Štai lenkai visokiais būdais stengiasi patekti į mūsų rinką, bet sulčių spaudimui perka… lietuviškus obuolius. Juk puikiai žino, kad iš mūsiškio derliaus išspaustos sultys bus kur kas geresnės kokybės. Nemažai krituolių lenkams parduoda ir „Žiežmarių sodai“.

Bendrovės žmonės stebisi kartais sunkiai suprantamu pirkėjų skoniu. Pavyzdžiui, firminėje parduotuvėje Lentvaryje net triskart daugiau parduodama ‘Bogatyrskoje’ veislės geltonšonių milžinų nei desertinių. „Kauno pirkėjai mėgsta tik raudonus obuolius. Šiemet gamta nepagailėjo saulės, todėl tokių turime daug“, – sakė J.Bajoras ir pridūrė, kad šių vaisių galima laisvai nusipirkti ir „Žiežmarių sodų“ sandėliuose, kuriuose leidžiama obuolius pačiam išsirinkti, o patikusius – paragauti. Kainos svyruoja, atsižvelgiant į veislę ir rūšį, – nuo pusės lito už kilogramą.

Julius Lenčiauskas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.