Nauju maršrutu – į krašto praeitį

Turistui, sumaniusiam pasižvalgyti, kokių įdomybių siūlo apskrities turizmo informacijos centras, parengęs naują maršrutą, iš pradžių sunku patikėti, kad dar prieš porą šimtmečių Panevėžio rajone buvo daugiau kaip 200 dvarų.

Tačiau rajono savivaldybės vyresnysis specialistas paveldui Petras Juknevičius neleidžia tuo abejoti.

Daugybę informacijos apie esančius ir jau nunykusius dvarus sukaupęs P.Juknevičius vis ragina turistus pasukti galvas tai į kairę, tai į dešinę: vienoje pusėje pro medžių vainikus matyti kažkada įžymaus, o šiandien privatizuoto dvaro fragmentai, kitoje – visai sunykusi dvarvietė, kurią čia esant liudija tik šimtmečius augantys medžiai.

Maršrutas – per visą apskritį

Panevėžio apskrities turizmo informacijos centras parengė naują turistinį maršrutą. Jis pavadintas „Susitikime dvaro parko alėjoje“.

Tai yra dalis projekto „Kviečia dvarai Panevėžio apskrityje“. Iš kiekvieno apskrities rajono į naują turistinį maršrutą įtraukta po du dvarus.

Panevėžio rajone naują maršrutą išbandyti sumaniusiems turistams siūloma apsilankyti Bistrampolio ir Naudvario dvaruose. Įspūdingų dvarų yra išlikusių ir Kupiškio, Rokiškio, Biržų bei Pasvalio rajonuose.

Dvarams reikia investicijų

Penkiolika kilometrų nuo Panevėžio nutolęs ir prie kelio Panevėžys-Šiauliai įsikūręs Naudvario dvaras šiandien yra gyvas. Jame įsikūrusi Pašuojo pradinė mokykla, kurią lanko 7 vaikai.

Tikėtina, kad kitais metais šios mokyklos dvare nebeliks, tačiau vietos bendruomenė pasiryžusi dvarą atgaivinti ir pritaikyti jį savo poreikiams.

Tik prieš kelias savaites Naudvario dvaro sodybos ansamblis ir parkas iš Valstybės turto fondo perėjo Panevėžio rajono savivaldybės žinion.

Buvusio dvaro sodybos pastatai išdėstyti pagal klasicizmo ir romantizmo stilių reikalavimus. Dvaro sodyboje išlikę 8 pastatai, tarp jų yra ir unikalūs nedegto molio plytų svirnai, kalvė, tvartai.

Iki mūsų dienų išliko ir nemaža dvaro parko dalis, kurioje veši lazdynų alėja, akacijų giraitė skiria ūkinius pastatus nuo pagrindinio dvaro pastato.

Naudvario dvaras buvo žinomas jau XVI amžiaus pabaigoje, o 1787 metais jį įsigijo dvarininkai Kerbedžiai.

Šiame dvare gimė vienas žymiausių Panevėžio krašto žmonių – inžinierius, tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis.

Gyvendamas Naudvaryje savo kolekciją pradėjo rinkti ir gamtininkas Valerijonas Straševičius.

14-ajame kelio Panevėžys-Kėdainiai kilometre įsikūręs Bistrampolio dvaras, jį nuo XVII a. pabaigos iki 1940 metų valdė Bistramų giminė.

Iki mūsų dienų išlikę 10 dvaro sodybos ansamblio pastatų, parkas, kapinaitės. Ansamblio puošmena – dviejų aukštų klasicizmo stiliaus rūmai. Dvarininkai Bistramai buvo sukaupę turtingą biblioteką, vertingą meno kūrinių kolekciją.

Bistrampolio dvaras pamažu keliasi naujam gyvenimui. Nors pastatams restauruoti reikia milžiniškų investicijų, dvarą gaivina jau trečius metus iš eilės rengiami „Bistrampolio festivaliai“, kuriuose kasmet dalyvauja vis daugiau žmonių.

Noriūnuose gyveno garsaus čiuožėjo močiutė

Ties Panevėžio ir Kupiškio rajono riba naujuoju maršrutu vykstančius turistus pasitinka Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius Kazys Stančikas.

Jis pasakoja, kad Kupiškio rajone kadaise buvo 44 dvarai ir palivarkai, tačiau dabar daugelio jų jau nebėra.

„Kad ir kaip būtų gaila, atsigavusių ir augančių dvarų Kupiškio rajone nėra, nes vien entuziazmo jiems atgaivinti neužtenka“, – neslepia apmaudo K.Stančikas.

Žemutinės Palėvenės dvare savo tėvoniją įkūrė garsūs dvarininkai Komarai, vėliau turėję kelias dešimtis dvarų visoje Lietuvoje. Dar vienas Komarams priklausęs dvaras buvo ir Aukštutinėje Palėvenėje, tačiau jis ypač nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais.

Važiuojant Kupiškio link akį traukia garsioji Palėvenės bažnyčia, kurios rūsiuose buvo palaidoti ne vieno apylinkių dvarininko palaikai.

Artėjant prie Noriūnų, pasimato visai šalia kelio išsidėsčiusio Noriūnų dvaro pastatai. Šis dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1665 metų, o neorenesansinio stiliaus rūmai statyti 1850-1885 metais. Rūmų parke dėmesį patraukia du dolomitiniai bokštai – viename jų kadaise buvo rūkykla, kitame – ledainė.

Noriūnų dvare auginti žirgai Lietuvos kariuomenei, vėliau žirgynas virto kumetynu.

1989 metais iš Noriūnų dvaro buvo iškeldinta paskutinė kumetė – garsaus Lietuvos dailiojo čiuožimo meistro Povilo Vanago močiutė.

Šiuo metu Noriūnų dvaro rūmai priklauso bendrovei „Nadama“, besiverčiančiai įvairia ūkine veikla. Iš šios bendrovės rūmų salę nuomoja vietos kultūros centras.

Rokiškio dvaras tapo muziejumi

Daugiau kaip prieš penkis šimtus metų istoriniuose šaltiniuose paminėtas Rokiškio dvaras kol kas apskrityje neturi konkurentų – jame įkurtas krašto muziejus, kuriame eksponuojama daugybė buvusių dvarininkų daiktų, išsaugoti ir pagal surastas nuotraukas atkurti dvaro kambariai.

Rašytiniai istorijos šaltiniai teigia, kad 1523 metais Rokiškio dvare apsigyveno kunigaikščiai Krošinskiai, o nuo 18-ojo amžiaus pradžios Rokiškio dvaras priklausė Tyzenhauzams ir Pšezdzeckiams.

Ypač ryškų pėdsaką Rokiškio miesto kūrimo istorijoje paliko Tyzenhauzai. Jie suprojektavo miesto centrą, jų iniciatyva Rokiškyje buvo pastatyta viena gražiausių Lietuvoje neogotikinio stiliaus Šv. Mato bažnyčia, klasicistinio stiliaus prekybos namai, alaus darykla, viešbutis, malūnas, plytų fabrikas, mokykla ir ligoninė.

1797 metais dvaro teritorijoje pradėtas sodinti parkas, iškastas tvenkinys.

Rokiškio dvaro parkas dar labiau pagražėjo, kai dvarą paveldėjo pasaulinio garso mokslininkas ornitologas Konstantinas Tyzenhauzas. Dvare jis įrengė gamtos tyrimų laboratoriją, šiltnamiuose prisodino iš šiltųjų kraštų parsigabentų augalų.

1905 metais grafas Jonas Pšezdzeckis pradėjo dvaro rūmų rekonstrukciją, po jos rūmai tapo ne tik erdvesni ir aukštesni, tačiau pasikeitė ir jų stilius – klasicizmą pakeitė barokas.

Rokiškio dvare buvo sukaupta vertinga paveikslų ir muzikos instrumentų kolekcija, kurios didžioji dalis dingo per pasaulinius karus.

Dalis dvarininkų turto sugrįžo

Rokiškio dvaro ansamblį sudaro 16 pastatų, įkurtos 33 ekspozicijų salės.

Muziejaus darbuotoja Ona Mackevičienė apie dvaro atgimimą gali pasakoti valandų valandas, nes jai pačiai teko gilintis į daugybę faktų, įvykių, išklausyti gyvų liudininkų pasakojimų, vienai pirmųjų prisiliesti prie išlikusių ir muziejui sugrąžintų dvarininkų daiktų.

Šiuo metu muziejuje galima pamatyti 1940 metais dvarą palikusių grafų drabužius, sidabro ir porceliano indus. Daugumą šių unikalių daiktų dvarininkai paliko savo tarnams – virėjai, auklei, liokajui.

„Dvarininkai tarnams sakė, kad jie tikisi grįžti ir dar naudotis jiems priklausančiais daiktais, o jei ne – viską paliko kaip atlygį už gerą darbą“, – buvusių dvariškių pasakojimus perteikė O.Mackevičienė.

Nesulaukę savo ponų, buvę dvaro tarnai kai kuriuos daiktus tiesiog padovanojo muziejui, kai ką teko nupirkti.

Šiuo metu Rokiškio muziejuje galima išvysti unikalią antrąjį šimtmetį skaičiuojančią drabužių kolekciją – dvarininkų sukneles ir kostiumus, manoma, kad porą suknelių yra pasiuvusi visame pasaulyje garsi Coco Chanel.

Netrukus muziejaus lankytojai išvys ir paskutinių dvarininkų Pšezdzeckių vaikų drabužėlius, kuriuos pavyko išsaugoti vaikų auklei.

XVIII a. baroko stiliaus sieninis gobelenas į Rokiškio dvarą sugrįžo iš Pandėlio. Jis buvo taip puikiai išsilaikęs, kad net nereikėjo restauruoti.

Pakako gobeleną tik išvalyti, nors jis ilgus metus prabuvo daržinėje.

Zakopanės stiliumi įrengtas dvaro valgomasis buvo atkurtas 1984 metais. Jame puikuojasi ne antikvariatuose pirktas, o paskutiniams dvarininkams priklausęs porcelianas, iš kurio patys šeimininkai valgydavo tik dukart per metus – per Kūčias ir Jonines.

Praeitį mena išlikusios nuotraukos

Muziejaus darbuotoja O.Mackevičienė pasakoja, kad grafas buvo aistringas fotografas, tad pagal išlikusias nuotraukas pavyko atkurti daugumą Rokiškio dvaro kambarių.

Viename iš jų paliktos suskaldytos grindų plytelės mena ne pačius geriausius laikus. Išvykus šeimininkams dvare apgyvendinti aplinkiniai gyventojai nesidrovėdami plėšė ąžuolines pastato detales ir kišo jas į krosnį, o jei kurios būdavo per didelės, skaldydavo čia pat, ant šimtamečių grindų.

Didžiojoje dvaro menėje niekada nebuvo daug baldų, o sienas puošė garsiausių to meto tapytojų kūriniai. Grafai stengėsi, kad čia būtų kuo geresnė akustika, nes Rokiškio dvare dažnai skambėjo muzika. Toje pačioje menėje muzika skamba ir iki mūsų dienų – čia koncertuoja ne tik Lietuvos, bet ir garsūs Vakarų Europos atlikėjai.

Pietinėje rūmų dalyje eksponuojama medžio drožėjo Liongino Šepkos (1907-1987) kūryba, čia vyksta medžio drožėjų ir skulptorių plenerai, kalėdinių prakartėlių parodos.

Grafams reikėjo ir musgaudžio

Toliau turistų kelias veda į Biržus. Čia juos pasitinka Biržų turizmo informacijos centro direktorius Egidijus Grabauskas.

Turistams jis siūlo aplankyti Astravo dvaro sodybą – vieną ryškiausių XIX a. romantizmo stiliaus statinių Lietuvoje. Dvare dabar įsikūrusi bendrovės „Siūlas“ administracija.

Astravo dvarą 1862 metais pastatė grafai Tiškevičiai, kurie 1811 metais įsigijo Biržus iš prasiskolinusių Radvilų.

Patys Tiškevičiai dvare būdavo retai, tačiau čia laikė apie 300 skalikų, nemažai žirgų, tad į Biržus dažniausiai atvykdavo pramogauti.

Tai buvo vienas iš 99 Tiškevičiams priklausiusių dvarų, jame buvo sukaupta didelė meno kūrinių ir knygų kolekcija.

Istorija liudija, kad Astravo dvare buvo kiek neįprasta tuomet pareigybė – musgaudys.

Patekti į Astravo dvarą ir aplink esantį parką galima ir 525 metrų ilgio pėsčiųjų tiltu per Širvėnos ežerą, kuris yra didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje.

Kadaise šis 350 hektarų ploto dirbtinis ežeras saugojo dvarą nuo užpuolikų.

Alų gamina pagal senas tradicijas

Biržuose veikia seniausia alaus darykla Lietuvoje, joje alų šiandien gamina bendrovė „Biržų alus“.

1686 metais įkurtą, o vėliau sugriautą alaus daryklą Tiškevičiai atstatė 1882 metais. Iš karto buvo nupirkti nauji įrengimai ir pasamdyti žinomi vokiečių aludariai.

Tiškevičių alaus darykloje Biržuose pagamintas alus buvo apdovanotas Vokietijoje vykusių parodų medaliais.

Po Pirmojo pasaulinio karo ši alaus darykla vėl buvo sugriauta ir veiklą pradėjo 1923 metais.

Keičiantis valdžioms alaus darykla buvo nacionalizuota, o nuo 1973 metų priklausė tuometei alaus daryklai „Kalnapilis“. 1996-aisiais alaus darykla reorganizuota į savarankišką įmonę, jai grąžintas pavadinimas „Biržų alus“.

Darykloje gaminamos „Miežinio“, „Širvenos“, „Radvilų“ ir kitų pavadinimų alaus rūšys. Alus brandinamas šaltuose senuose rūsiuose, žemos temperatūros sąlygomis. Subrandintas alus nuskaidrinamas, o vėliau išpilstomas į PET butelius ir statinaites.

Remontuojant alaus daryklos patalpas rastas, kaip manoma, 1882 metais pastatytas senovinis rūsys, kuriame po restauracijos įrengta alaus degustacijų salė turistams.

Visos darykloje gaminamos alaus rūšys yra išlaikiusios Šiaurės Lietuvos alaus gamybos tradicijas.

Bus atgaivintas alaus muziejus

Dar vieno Biržų apylinkėse esančio dvaro taip pat neaplenks turistai, nes Butautų dvare žadama atkurti alaus muziejų.

Netoli Pačeriauškės kaimo įsikūręs dvaras minimas nuo 1750 metų, o raudonų plytų rūmai statyti XIX a. pabaigoje.

Nuo seniausių laikų šiame dvare veikė alaus darykla ir tuomet vienintelis Lietuvoje alaus muziejus. Nors keitėsi dvaro savininkai, alaus gamybos tradicijos su pertraukomis tęsiamos iki šių dienų.

Dar iki Nepriklausomybės paskelbimo Butautų dvare pagamintas alus buvo tiekiamas garsiems Lietuvos restoranams.

Šiuo metu Butautų dvaras priklauso verslininkų grupei, o dvare praėjusiais metais vėl pradėtas gaminti alus.

Kol kas nuo seno garsėjusioje alaus darykloje gaminamas dviejų rūšių alus – „Dvariškas“ ir „Butautų alus“, Jis pilstomas į tamsiai rudo stiklo butelius, papuoštus stilingomis etiketėmis, o patys buteliai uždaromi daugkartinio naudojimo kamšteliais.

Tebestovi dvi dešimtys pastatų

Pasvalio krašte kadaise buvo priskaičiuojama apie 100 dvarų. Daugiau kaip pusė jų jau dingo nuo žemės paviršiaus, dešimtį mena tik želdynai, 24 prastesnės ar geresnės būklės dvarai išlikę, nemaža dalis jų privatizuota.

Derlingomis žemėmis garsėjančiame krašte dvarininkai noriai kūrėsi, o ypač daug dvarų anuomet buvo išsidėstę abipus Mūšos, nes upė buvo puikus prekybos kelias į netoliese esančią Rygą. Šiandien visai šalia buvusių dvarų driekiasi tarptautinė magistralė „Via Baltica“.

Važiuojant nuo Pasvalio Rygos kryptimi, galima aplankyti Pajiešmenių dvarą, kažkada priklausiusį baronui Liudvikui Ropui.

XIX a. statyti pastatai ir dvaro parkas išliko, pastatai remontuojami, tačiau tai netrukdo dabartiniams dvaro savininkams čia rengti koncertus, spektaklius, organizuoti vasaros renginius po atviru dangumi.

Lankantis Pasvalio rajone, patartina užsukti ir į dvarininkams Karpiams priklausiusias valdas Joniškėlyje. Prie Mažupės upelio, miestelio pakraštyje, esantį dvarą Karpiai valdė nuo XVII a. iki 1940 metų.

Tai vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvarų – beveik dvi dešimtys pastatų išsidėstę 24 hektarų plote.

Joniškėlio dvarą supa 27 hektarų ploto parkas, kuriam daugiau kaip du šimtai metų, o turistus žavi originalus centrinių rūmų pastatas su dorėnų stiliaus kolonomis.

Dvaro parke, be Lietuvai būdingų eglių, liepų, kaštonų, yra pasodinta europinių ir sibirinių maumedžių, mandžiūrinių ir balzaminių kėnių, veimutinių ir juodųjų pušų, auksuotųjų tujų, pilkųjų riešutmedžių ir kitų rūšių medžių.

Šiuo metu Joniškėlio dvare įsikūręs Žemdirbystės mokslinio tyrimo institutas.

Nežino, ką daryti su turtu

Paveldo specialistai ir istorikai teigia, kad dvarai Lietuvoje pradėjo nykti jau 19-ojo amžiaus antrojoje pusėje.

1861 metais panaikinus baudžiavą, nemažai ūkių nesugebėjo prisitaikyti prie samdomo darbo, antrąjį smūgį dvarininkams sudavė tarpukario žemės reforma, vėliau daugelio išlikusių dvarų likimus pakoregavo sovietinė santvarka.

Specialistai teigia, kad skaudžių pasekmių turės ir tai, kas dvaruose vyksta šiandien: kai kurie savininkai ar paveldėtojai neturi lėšų jiems prikelti ir dažnai net nenumano, ką su turimu turtu veikti.

Asta Šiaučiūnienė

„Panevėžio rytas“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

2 komentarai į "Nauju maršrutu – į krašto praeitį"

  1. janina

    kaip tai atsitiko 🙂 😀 😉 😛 🙁 😥 😮 😐 😳 8) 🙄 😕 😡 👿 😯 💡

  2. hmm

    „NADAMA“? gal zurnalistas rasydamas straipsni pirmiau issiaiskina firmos pavadinima ir raso be klaidu? geda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.