Senovės graikai ir žydai visai kitaip nei mes šiandien suvokė laiką. Nors jiems buvo žinomas laikrodžio rodomas laikas, kurį graikai vadino chronos, bet svarbesniu buvo laikomas prasme užpildytas laikas (kairos).
Tad senuosius žmones domino ne valandos, dienos, mėnesiai ar metai, bet reikšmingi buvę įvykiai ir tų įvykių reikšmė. Vartydami senuosius analus, vargu ar aptiksime ką nors panašaus į „kariuomenės vadas toks ir toks tą dieną ir tą valandą patraukė į karo žygį prieš tuos ir tuos”. Greičiau jau rasime aprašyta, kad „tai vyko valdant tam ar anam karaliui”.
Šiuolaikinis žmogus priešingai nei koks senasis spartietis ar Itakės gyventojas itin prisirišęs prie laikrodžio rodomo laiko. Juk netgi sakoma – „Laikas – pinigai” arba „Laikas nelaukia”. O situacijų reikšmingumas ir įvykių sukuriama prasmė visai nebėra svarbi. Juk svarbu tik „prastumti” ar „užmušti” laiką.
Laikas nėra kažkoks neturinčių ką veikti turtuolių išsigalvojimas. Laikas – natūralus mūsų gyvenimo palydovas. Jis reiškiasi net mūsų kūnuose. Štai egzistuoja kvėpavimo, širdies veiklos, alkio ir troškulio, darbo ir poilsio, miego ir būdravimo, menstruacijų, energijos, kūrybiškumo ciklai. Nuolat tiksintis kūno laikrodis praneša, kada metas ilsėtis, kada gydytis. Pabandykime tik nekreipti dėmesį į vidinio laikrodžio pranešimus, kaip mat susirgsime ar jausimės bejėgiai.
Mokėjimas draugauti su laiku padeda išvengti daugelio kasdien iškylančių problemų tiek asmeniniuose santykiuose, tiek darbe. Vienas iš svarbiausių efektyvaus darbo organizavimo klausimų turi būti: „Kaip geriausiai dabar galėčiau panaudoti savo laiką?”
Kai nemokame tvarkytis su nuolat tekančiu laiku, įpuolame į nuobodulį. Ilgalaikis nuobodulys – gana skausminga, paralyžiuojanti būsena. Norėdamas to skausmo išvengti, žmogus siekia ką nors su laiku padaryti, pavyzdžiui, griebiasi cigaretės, spaudinėja televizoriaus pultelio mygtukus. Neretai maži vaikai zirzia, vaikščiodami mamoms iš paskos: „Mamyte, ką man veikti?” Sutuoktiniai gali vienas kito klausti „Ką veiksime šį savaitgalį?” O darbuotojai gali bambėti ir vienas kitam skųstis: „Aš nekenčiu šito darbo, kai reikia tuščiai sėdėti, darant įspūdį, kad dirbi”.
Žmonės laiką tvarko, t.y. jį struktūruoja, šešetu būdų. Pirmasis būdas – nieko neveikimas, nedalyvavimas, atsitraukimas. Tai pasyvusis elgesys, kuomet asmuo arba pasitraukia fiziškai (pavyzdžiui, išeina iš patalpos) arba psichologiškai (pasineria į prisiminimus ar svajones). Nieko išoriškai neveikdami žmonės mąsto, atsipalaiduoja, „įkrauna savo baterijas”.
Jei žmogus per mažai būna atsitraukęs, vengia vienumos, jis išgyvena stiprų stresą. Nuolatinis jo pasinėrimas į darbus ar bendravimą rodo nesveiką priklausomybę nuo stimuliacijos. Tokie žmonės negali sustoti, tad neretai juos sustabdo tik sunki liga. Darboholikus atsitraukti nuo veiklos priverčia tik infarktas, insultas ar atsivėrusi skrandžio opa.
Kuomet asmuo daug laiko praleidžia atsiribojęs, aplinkiniai jį suvokia kaip šaltą, nedraugišką ir uždarą. Tokie žmonės paprastai stokoja bendravimo įgūdžių, nors šią savo problemą gali stengtis paslėpti po pesimistiniu ar itin kritišku požiūriu į gyvenimą.
Antrasis laiko struktūravimo būdas – ritualai. Tai paprastas ir stereotipiškas bendravimas. Pasisveikinimas ir atsisveikinimas – ritualizuoto elgesio pavyzdžiai. Štai į ritualinį klausimą „Kaip gyveni?‘ klausiantysis tikisi išgirsti ritualinį atsakymą „Gerai”.
Kiekviena kultūra turi savuosius ritualus. Štai Europoje sveikindamiesi vyrai paprastai nesibučiuoja, tuo tarpu bučinys – būtina vyrų sveikinimosi dalis arabų kraštuose. Vykstant į svečią šalį pageidautina pasidomėti svarbiausiais to krašto ritualais.
Nors ritualai ir nėra svarbus informacijos šaltinis, tačiau jis yra įžanga į ryšį. Jei ritualų nėra, mes su tuo asmeniu nebenorėsime daugiau turėti reikalų. Tai ypač svarbu organizacijose: žinoti kolegų vardus ir pavardes, sveikintis, pasveikinti su šventėmis. Nesilaikantis šių taisyklių darbuotojas ar vadovas gali būti tarsi be priežasties nemėgstamas ir laikomas „laukiniu”.
Žmonės mėgsta maloniai leisti laiką. Tai dar vienas būdas „įdarbinti” laiką. Pašnekesiai apie orą, politiką, ekonomiką, nusikalstamumą, kuriuose dalyvauja net ir visai mažai pažįstami žmonės, nuteikia maloniai. Darbovietėse tokie pokalbiai vyksta per kavos pertraukėles.
Tokių pašnekesių metu tarsi prazonduojame pašnekovus ir susidarome įspūdį apie juos. Taip mes pasiruošiame gilesniam ryšiui su jais. Jeigu praleisime šią fazę ir tuoj „griebsim jautį už ragų”, patirsime nesėkmę. Nepasiseks vadybininkui, užmiršusiam šiek tiek paplepėti su klientu, nepasiseks ir įsimylėjėliui, kuris tik pamatęs patinkančią moterį, puls kviestis ją į namus.
Ketvirtasis laiko struktūravimo būdas – žaidimai. Tai ne tik sportas ar hobis, bet ir socialiniai įvykiai ar įmantriausių manipuliacijų serijos. Kuo daugiau žmonės kartu „žaidžia”, tuo artimesni ryšiai tarp jų užsimezga, tuo efektyviau tokie darbuotojai dirba. Štai kodėl darbo organizavimui dėmesio skiriančios įmonės rengia darbuotojų vakarėlius, perka jiems sporto abonementus, organizuoja bendras keliones.
Žinoma, žaidimai gali turėti ir neigiamą poveikį, kuomet darbuotojai nuolat įsitraukę į galios kovas, įvardindami tai „konkuravimu dėl rezultato”. Apkalbos, nuolatiniai konfliktai, opoziciškų grupuočių susidarymas rodo, jog stokoja reikiamos laiko struktūros.
Daugiausia ar bent taip turėtų būti žmonės laiką leidžia veikloje. Dirbdamas asmuo yra tiesioginiame sąryšyje su tikrove ir siekia ją vienu ar kitu būdu įtakoti. Dirbdamas žmogus siekia išsikeltų tikslų ir norimų rezultatų.
Pats rečiausias, todėl pats vertingiausias laiko struktūravimo būdas tai – intymumas. Intymumas – tai nuoširdus rūpestis ir autentiškumas. Gaila, tačiau šiandien daugeliui žodis „intymumas” tereiškia tik lovos reikalus tarp vyro ir moters. Tuo tarpu šis žodis, kilęs iš lotynų kalbos (intimus) reiškia „giliausias, pats vidinis”. Taigi intymumas gimsta tik tuomet, kai atsiveriame vienas kitam, kai gimsta švelnumas, empatija ir simpatija. Neretai šiuolaikinį žmogų tai be galo gąsdina, nes intymume yra nemaža rizikos – būti nesuprastu, pažeistu, atstumtu.
Esant intymumui dalinamasi tikrais jausmais, nebijant reikšti pasitenkinimo ar nepasitenkinimo, nes tai sąžiningas bendravimas. Intymumo akimirkos aplanko mus draugystėje, santuokoje ar darbe. Artimai bendraudami, jaučiamės svarbūs, priažinti, reikalingi, tarsi peržengiame savo egzistencinės vienatvės ribas.
Jeigu intymumo sieksime pernelyg greitai, patirsime priešingą rezultatą – atbaidysime nuo savęs kitą žmogų ir prasidės kankinantys žaidimai. Štai kodėl negalima per daug greitai nerti į meilės ryšius, per anksti skubėti atverti save kitiems.
Išmokti tinkamai panaudoti laiką – reiškia sukurti gyvenimo harmoniją. To tikrai verta mokytis.
Aušra Griškonytė