Iš pradžių mažytis testukas. Kaip galėdami nuoširdžiau atsakykite į pateiktus klausimus:
– Ar išsipildė didžiausios jūsų gyvenimo svajonės?
– Ar jaučiatės laimingas?
– Ar pakanka jums gyvenime įgytų materialinių gėrybių?
– Ar esate patenkintas savo gyvenimo kokybe?
Tie, kurie į visus klausimus atsakė teigiamai, toliau gali ir nebeskaityti. Kreipiuosi į tuos, kuriems gyvenimas atrodo tarsi be skonio.
Taigi apie kančią ir kentėjimą… Kiekvienas žmogus savaip juos įprasmina, savaip į juos reaguoja. Vienas dalykas yra bendras visiems – kentėjimas atveria kelią į vidines mūsų potencijas, atskleidžia mūsų kūno pajėgas.
Natūrali kančia sustiprina žmogų. Kančioje slypi paslaptingosios gamtos pasireiškimas. Kentėdami patiriame prigimties gelmes. Neveltui sakoma, kad kančios patiriame tik tiek, kiek jos galime ištverti. Turbūt tai ir yra didysis teisingumas. Tad nedidinkime savo kentėjimo dirbtinai: įkyriu galvojimu, kokie esame nelaimingi/neturtingi/nemylimi, nustokime sau būrę nesėkmes ateityje. Dirbtinis kentėjimas – tiesiausias kelias į ligą. Kartu venkime begalinio apraudojimo to, ką gyvenimo upės vandenys jau seniai nuplukdė praeitin. Atminkime: praeities jau nėra, o ateities dar nėra. Yra tik dabarties akimirka. Ta akimirka ir vadinasi gyvenimas.
Racionaliai naudokime savo energiją: nešvaistykime jos tam, ko neįmanoma pakeisti. Dvasinio gyvenimo profilaktikai lyg maldelę kartokime šią Rytų išmintį: „Dieve, suteik man kantrybės – iškęsti tai, ko nepajėgiu pakeisti; jėgų – pakeisti tai, ką galiu, ir proto, kad nesupainiočiau vieno su kitu”. Taigi užuot sielojęsi dėl praeities bėdų ir laukę galimų nelaimių ateity, gyvenkime gyvenimą čia ir dabar, užsibrėžkime tikroviškus tikslus, kurkime savo laimę šią akimirką.
Kančia yra baigtinė. Kančia, kaip ir viskas pasaulyje, turi pradžią ir pabaigą. Svarbiausia – kantriai laukti to momento, kai jai pasibaigus, sugrįžta džiaugsmas. Džiaugsmas tampa tikruoju apdovanojimu už mūsų ištvermę ir pastangas. Vertėtų nepamiršti, kad dvasinę kančią palengvina darbas, sportas, buitiniai užsiėmimai. Veikla, fizinis judesys padarys kentėjimą švelnesnį, padės sulaukti tos akimirkos, kai pasiekiamas kančios apogėjus ir, laikui bėgant, būsena gerėja.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas unikalus. Venkime savo gyvenimą kurti pagal kieno nors pavyzdį. Nei knygos, nei kino filmo herojus, kad ir kaip bandytume pakartoti jo gyvenimą, neparodys mums kelio į mūsų asmeninę laimę. Laimės kūrimo procese, deja, kiekvienas esame vienišas.O ir kopija, pasak liaudies išminties, visada būna prastesnė už originalą.
Netapkime savo kančios vergais. Stenkimės kuo trumpiau likti su savo kentėjimu vieni. Mums ištverti gali padėti humoras, mėgstama veikla, draugai ir artimieji. Net jeigu ir netraukia tai, kas anksčiau džiugino širdį, stenkimės prisiversti tai atlikti. Taip, taip, prisiversti, bet tebūnie ta prievarta kupina meilės sau ir pagarbos savo gyvenimui. Taigi pieškime, kepkime, rašykime laiškus, kurkime eiles, juokimės, konstruokime. Vienu žodžiu, veikime.
Įvertinkime savo jėgas. Jei aplinkybės stipresnės už mus, pripažinkime tai ir ieškokime kitos išeities. Nesistenkime pramušti sienos galva, geriau paieškokime toje sienoje durų. Kiekvienoje situacijoje visada yra ne mažiau nei trys pasirinkimo galimybės: nieko nekeisti, elgtis priešingai, elgtis naujai, kūrybiškai. Ilgai nieko nekeičiant, kenčiant, kančia išdžiovina žmogų, išsekina jo jėgas, ir tada kokia nors menkutė nesėkmė tampa pavojinga – lengvai sugniuždo žmogų. Tad priimkime nesėkmes kaip jau įvykusį faktą. Pagalvokime, kaip galėtume įveikti tuos sunkumus. Sugalvokime ne vieną, bet kelis galimus veikimo būdus. Tada pasijusime saugesni, nes turėsime ir atsarginį variantą nesėkmės atveju. Na, o tuomet telieka tik veikti.
Bendravimas su žmonėmis, pagalba jiems sumažina ir mūsų kančią. Venkime užsisklęsti savo bėdoje, būkime kuo atviresni pasauliui. Bendravimas su žmonėmis įneša į mūsų gyvenimą džiaugsmo, gyvybės, teikia naujų vilčių. Deja, dažnai tenka susidurti su tais, kurie jau patyrę kančios skonį galėtų padrąsinti kitus bėdoje, tik dėl savo egoizmo ir užsižaidimo kančia tų kitų nebemato.
Kentėjimas nėra gyvenimo būdas. Nedemonstruokime visam pasauliui asmeninių išgyvenimų. Jie negali būti televizijos žaidimų ir realybės šou objektai. Venkime garsių dejavimų ar niūraus, pabrėžtino kiūtojimo vienatvėje, visiems atgręžto suraukto veido ar nesibaigiančio virkavimo. Taip elgdamiesi tik dar labiau sustipriname savo kentėjimą, kartu apnuodydami ir aplinkinių gyvenimą (nebent norime jiems atkeršyti už mūsų nesėkmes). Skausmo ir kančios neišdildys jokie perdėti, teatrališki išgyvenimai, juos gydo tik veikla, bendravimas ir rūpestis kitais ir savimi.
Atsivėrimas artimiems žmonėms sušvelnina nemalonius išgyvenimus. Jei mums sunku tai padaryti akis į akį, galima papasakoti apie savijautą laiške, o tą laišką: a) įmeskime į rašomojo stalo stalčių – istorijai, b) sunaikinkime – nebūčiai, c) išsiųskime geram draugui, psichologui ar pan. Jį parašę, patirsime emocinę iškrovą; nutrauksime savitaigos ratą; susitaikysime su tuo, kas įvyko, nes aprašymas – tai nelaimės priėmimo aktas; išanalizuosime padėtį; be to, rašymas – tai veikla.
Baigdama labai norėčiau priminti, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas – unikalus procesas. Likimas kad ir koks jis būtų, tai mūsų likimas. Leiskime gyvenimui nešti mus lyg upei savo vandenis, priimkime jį tokį, koks jis yra be niurnėjimo ir pykčio. Gerbkime save už tai, kad gavome gyvybės dovaną.
Aušra Griškonytė