Iš akmenų, nuodėgulių, šakų, nukritusių lapų ir kitų panašių medžiagų kuriami objektai puošia prestižines užsienio kurortų vietas
Žemės meno pavyzdžių galima aptikti ir Lietuvoje. Tik vargu ar būtume supratę, kad panemunyje prie Ilguvos lanku upėje išriestos šakos ir fantastinio gyvūno uodega iš seno laužo likučių yra pasaulyje jau pripažintos meno srovės objektai. Spėliotume, kas taip išradingai pasilinksmino, ir tikrai neįtartume, kad panašiais dalykais yra viliojamas gražiausiais gamtovaizdžiais persisotinusio turisto dėmesys Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje.
Populiarėjanti srovė
„Nuo vertintojų griežtumo priklauso, ar greta gamtoje randamų medžiagų leidžiama vartoti bent virves. Juk sutvirtinti kompoziciją kuo nors reikia. Tačiau tai sužinai tik tuomet, kai dėl tokio prasižengimo netenki balų. Šveicarijoje, prestižiniame slidinėjimo kurorte, mums su Sonata Valaitiene taip atsitiko ir telaimėjome 4-ąją vietą. Kanadoje savo darbui su Aivaru Anužiu panaudojome miške rastą medinį vamzdį, todėl irgi rizikavome. Iš vienuolikos komandų laimėjome 3-iąją vietą. Varžėmės su Kanados, JAV, Taivano, Švedijos, Norvegijos, Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos atstovais”, – dalijasi įspūdžiais kaunietis floristas Marijus Gvildys. Vasarą jis dalyvavo net trijuose žemės meno festivaliuose.
Žemės menas (Land art) yra viena naujesnių meno srovių, Europoje ji atsirado XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Tai menas, skirtas ne galerijai, todėl jis neturi komercinės paskirties ir nepretenduoja į amžinybę. Iš natūralių gamtoje randamų medžiagų sutverti kūriniai gyvuoja tiek, kiek panori ta pati gamta, o paskui sunyksta nepalikdami šiukšlių.
Prie šio meno ištakų stovėjo garsios tarptautinės floristų mokyklos įkūrėjas Peteris Hesas, beje, keramikas pagal anksčiau įgytą specialybę. Tačiau kūrybiškas žmogus negali stovėti vietoje ir P.Hesas nepasitenkino vien keramika, floristika ir žemės menu, pernai jo knyga „Florography” buvo viena perkamiausių knygų Europoje.
„Ten derinama floristika ir fotografija. Vėlgi siekiama patraukti dar platesnį žmonių ratą, siūlant jiems kažką naujo, netikėto ir skatinančio ieškoti grožio. Žemės menas irgi sugalvotas kaip priemonė, skatinanti žmones atidžiau žvelgti į aplinką ir ieškoti joje paslėptų netikėtumų, o paskui spėlioti, ar tai žmogaus, ar pačios gamtos kūrinys”, – sako Marijus, apie naująją meno rūšį sužinojęs per P.Heso seminarus.
Mokosi ir gėrisi, o ne konkuruoja
Jau septynerius metus žemės meno festivaliai vyksta daugelyje šalių. Pavyzdžiui, balandį – Italijoje, gegužę – Ispanijoje, birželį – Šveicarijoje, liepą – Kanadoje.
Šių renginių esmė – meninis objektas yra kuriamas konkrečiai vietai, o perkeltas kitur jis taptų niekuo. Vertinamas ne tiek pats objektas, kiek jo kūrėjų sugebėjimas įsiklausyti į aplinką. Svarbiausia kažką įžvelgti joje ir paskui tą mintį išvystyti. Tarkim, per gražią miško laukymę iš aplūžusių medžio šakų nugrįstu keliu nuvilioti į mažiau lankomą vietą, kurios anksčiau nepastebėdavo.
„Sorente nebuvo konkurso, visi kūrėme savo malonumui. Vieta buvo parinkta prestižinė – parkas prie senovinės vilos, kurioje visą vasarą vykstą kultūros renginiai. Parke auga kelių šimtų metų alyvmedžiai, jie buvo genimi, ir mes galėjome naudotis jų šakomis kaip medžiaga. Mes šakomis įrėminome Vezuvijų. Jis puikiai matomas nuo tos pakrantės, tačiau su tuo vaizdu apsipratę italai jį jau priima kaip kasdienybę. O mes iš tolo juos viliojame kažkokiu nematytu šakų šiaušalu. Jo ertmė ima matytis tik priėjus arčiau, o pačiu paskutiniu momentu mėlynos jūros fone atsiveria Vezuvijaus didybė”, – pasakoja Marijus.
Prancūzijoje netoli seno švyturio jis pastatė savo ūgio akmeninę piramidę. Iš prabangios jachtos, kurių toje vietoje plaukioja gausybė, nes Kanai ir Nica visai arti, nuo jūros pusės ji atrodo tarsi akmenų krūva. Piramidę aptinka tik tie, kurie vaikščioja krante – pažvelgus tam tikru kampu atsiskleidžia jos taisyklingas geometriškumas.
Autorystė neįamžinama
Žemės meno kūrėjai nesiekia įsiamžinti, tad prie gamtoje liekančių objektų nerasime jų autorių pavardžių. Tai savotiškas žaidimas, mėgavimasis savo žvilgsniu į pasaulį ir galimybe išmokti atpažinti tokio pat paslaptingo kolegos braižą. Kasmet susitinkantieji žemės meno konkursuose nesijaučia esantys dideli konkurentai, greičiau žmonės, kurie turi progos mokytis vieni iš kitų. Jie neturi jokios materialinės naudos iš savo meno, tik malonumą jį kurti.
„Atvykti į paskirtą vietą reikia savo lėšomis, sugrįžti namo – taip pat. Tačiau savaitę ar dešimt dienų, kaip Kanadoje, gyveni neturėdamas jokių rūpesčių. Beveik karališkai organizacijos, maisto ir kūrybos prasme, nes viskas padaryta preciziškai ir jokių darbui reikalingų įrankių nepasigendi. Kuri savo objektą nuo ryto iki vakaro, po pietų turi valandą poilsio. Vakare, vos spėjus nusiprausti ir persirengti, – išvykos, įdomūs renginiai. Nejučia pradedi suvokti save kaip pasaulio pilietį”, – pasakoja Marijus.
Jis prisipažįsta, kad iš Kanados Kvebeko provincijos namo sugrįžo tarsi apkvaitęs. Ten, regis, visi moka groti būgnais ir gitara, kalba prancūziškai, o renginiuose maišosi opera, rokeriai, legendos, kaskadininkai. Pabaigoje – pasakiškas fejerverkas virš ežero.
„Dirbome prie seno malūno – vilnos karšyklos. Aplink buvo gražus privatus miškas, o kilometro spinduliu jau visai kitoks landšaftas – skardžiai, kalnų akmenys, srauni upė. Kiekvienas galėjo kurti turėdamas skirtingas sąlygas, o tai daug įdomiau. O žmonės, suvažiuojantys iš viso pasaulio, yra daug panašesni, nei galima įsivaizduoti. Tos pačios problemos, tos pačios svajonės, tik galimybės kitos. Tarkim, man teko savaitę gyventi Varšuvoje ir budėti prie Kanados ambasados, kad galėčiau dalyvauti tokioje šventėje”, – sako M.Gvildys.
Šiandien jis jau vėl Lenkijoje – didžiulėje Žemės ūkio parodoje Poznanėje. Ten vienas mūsiškio „Litexpo” dydžio paviljonas skirtas floristams, o kitas – gėlių augintojams. Keturi lietuviai, du latviai ir viena ukrainietė drauge pristato Kaune vykstančią tarptautinę „Įkvėpimo dieną”.
„Filmuotą medžiagą pamatys iš visos Europos suvažiavę floristų sąjungų ir asociacijų prezidentai. Mes net nepriklausom toms organizacijoms, nes neturime pinigų nario mokesčiams susimokėti, todėl negalime dalyvauti ir Europos lygio konkursuose”, – skėsteli rankomis niekada nenusimenantis ir ambicingas viltis puoselėjantis M.Gvildys.
Daiva Valevičienė