Tekančios saulės šalyje viešėjusiam lietuviui buvo uždrausta lankytis pirtyse
„Atsiprašau, labai atsiprašau, jums negalima, atsiprašau”, – jaunas japonas nuolankiai lankstėsi, laužyta anglų kalba atsiprašinėjo beveik po kiekvieno žodžio, bet Lietuvos tailando sąjungos (muai tai) bei sporto klubo „Titanas” prezidento Mariaus Misiūno į pirtį neleido.
Pirtyse kabo draudžiami ženklai
Neseniai jau šeštą kartą lankęsis Japonijoje, kur kovoti bušido ringe vežėsi savo klubo Tailando bokso meistrus Remigijų Morkevičių ir Darių Skliaudį, Marius Misiūnas Tekančios saulės šalyje su tokia problema susidūrė ne vieną kartą.
Pirtį mėgstantis tvirtas 42 metų vyras tą kartą sportavo viešbutyje įkurtame klube. Šortai ir marškiniai neslėpė tatuiruotų kojų bei rankų. Panorusio apsilankyti pirtyje Mariaus, deja, jaunas japonas neįleido.
„Tuomet pagalvojau, kad pirtis neveikia, tvarko ją arba kažkas sugedo, ir nuvažiavau į miestą”, – pasakojo M.Misiūnas, kuris yra vienas labiausiai išsitatuiravusių ne tik Kauno, bet ir Lietuvos žmonių.
Tačiau Japonijos sostinės Tokijo visuomeninėje pirtyje kauniečio laukė antrasis netikėtumas: prie pirties kabojo trys dideli it kelio ženklai skydai: perbrauktas mobiliojo ryšio telefonas, cigaretė ir ant žmogaus kūno nupiešti drakonai.
„Hm… – suabejojo treneris ir vis dėlto nusipirko bilietą į pirtį. – Nusirengiau rūbinėje ir einu į pirtį. Ir tą pačią akimirką prie manęs pripuolė aptarnaujančio personalo darbuotojai”.
„Labai atsiprašome, bet jums negalima, atsiprašome, – vėl nuolankiai aiškino angliškai kalbėjęs japonas. – Paieškokite privačios pirties. Pas mus yra tradicija, kad tatuiruoti žmonės negali lankytis viešose pirtyse”.
Kūnus tatuiruojasi japonų mafijos atstovai
Vėliau M.Misiūnui paaiškino, kad Japonijoje kūnus tatuiruojasi šios šalies mafijos, vadinamosios jakudza, klanai. Paprasti žmonės nejaukiai jaučiasi matydami jų tatuiruotes. Jakudzos klanų atstovų tatuiruotės, išsiskiriančios meniškumu, atliekamos ne dėl grožio. Jos simbolizuoja daugelį dalykų, pagal jas atskiriami klanai, jų nariai, užimamas rangas.
Beveik 70 procentų kauniečio kūno dengia tatuiruotės, todėl gerbdamas šios šalies tradicijas kaunietis atsiprašė ir pasiteiravo, ar gali pirtyje apsilankyti sportininkas, turintis tik vieną tatuiruotę ant peties. Japonai buvo nuolankūs, atsiprašinėjo, bet į pirtį neįleido ne tik trenerio, bet ir sportininko.
„Jei tatuiruotė labai nedidelė, japonai ją užklijuoja pleistru arba užsivelka marškinėlius, tuomet kai kuriose pirtyse daromos išimtys”, – vėliau šia japonų tradicija nesistebėjo M.Misiūnas.
Pirtyje – su sportiniu kostiumu
Kitos kelionės į Japoniją metu bušido varžybų išvakarėse pasisvėręs vienas olandų sportininkas turėjo 300 gramų antsvorį. Jis nutarė apsilankyti pirtyje, nes ten tie keli šimtai gramų išgaruotų.
„Manęs neįleido”, – po kelių minučių treneriams prisipažino sportininkas. Netoliese šnabždėjosi japonai ir kartojo žodį „tatu”.
Tą kartą japonai padarė kompromisą ir olandą į pirtį įleido. Tiesa, kaitinant apie 100 laipsnių temperatūrai pirtyje olandas privalėjo vilkėti… sportiniu kostiumu.
„Kitoje Azijos šalyje – Tailande, kur teko lankytis daugybę kartų, žmonės žavisi tatuiruotėmis, glosto jas, šypsosi, o Japonijoje – kuždasi, studijuoja jas, jaučia pagarbią baimę ir net nusuka akis”, – aiškino Marius.
Žodį „jakudza” laisvai minime Lietuvoje, kitose pasaulio šalyse, tačiau Japonijoje šio žodžio stengiasi nesakyti net tyliai. Jakudzos nariai, kurie tatuiruojasi kūną nuo galvos iki kojų, plaukus mėgsta dažytis raudonai ar šviesiai, vilki juodais kostiumais, važinėja prabangiais automobiliais su išskirtiniais registracijos numeriais bei tamsintais stiklais.
„Jakudza, jakudza”, – pamatę gatvėje tokius automobilius tyliai šnabždasi japonai ir nusuka akis.
Senuką nustebino senoviškas hieroglifas
Ant Lietuvos Tailando bokso sąjungos prezidento rankų yra ir japoniškų hieroglifų: tatuiruotė ant dešiniosios rankos reiškia „buši” – karį, o ant kairiosios rankos pavaizduotas „kareivio” hieroglifas.
„Kartą mane gatvėje sustabdė senukas japonas, kuris nusistebėjo pastaruoju hieroglifu ir paaiškino, kad jaunosios kartos japonai jo negali perskaityti”, – dar vieną epizodą iš Tokijo pasakojo Marius.
Dar labiau senukas nusistebėjo ir negalėjo patikėti, kad šie hieroglifai buvo ištatuiruoti ne Japonijoje, bet Lietuvoje, Kaune. Beje, Marius vėliau nekart įsitikino, kad jaunieji japonai išties nesugeba perskaityti šio simbolio.
Pirmąją tatuiruotę M.Misiūnas pasidarė 1990 metais Hamburgo senamiestyje, kurią patobulino Kaune.
„Kiekviena mano tatuiruotė susijusi su kažkokiu gyvenimo įvykiu, turi prasmę, – prisipažino M.Misiūnas. – Aš nesiekiu kuo greičiau išsitatuiruoti kūną”.
Žavisi vilkais
Ant trenerio nugaros ratas – tatuiruotė, atspindinti gyvenimo etapus. Gatvę simbolizuoja žvėris ir vaikinas su pagaliu rankose. Kiti piešiniai – domėjimasis karatė, Tailando boksu, budizmu. Ant rankos ištatuiruotas ir budistinis Mariaus vardas – Do Bong, Kelias į viršūnę.
Didelę simpatiją Rytams simbolizuoja ir Tailande atliktos magiškos tatuiruotės ant rankų pirštų, širdies plote ištatuiruotas ženklas „om”, taip pat kosminę energiją, gyvenimo prasmę aiškinantis ženklai – „in” ir „jan”. Jaunystės domėjimąsi indėnais atspindi totemas, ant dešinės krūtinės pusės puikuojasi rytietiška svastika.
„Ne, fašizmui nejuntu jokios simpatijos, – tatuiruotes komentavo Marius. – Svastika – šviesos, išminties, saulės ženklas. Drakonas – stiprybės ir jėgos. Vilkas? Labai patinka vilkai. Anot indėnų šamanų, vilkas – mokytojas, išminties šaltinis, savotiškas miškų sanitaras”.
Matė jakudzos narį
Dar vienos išvykos Japonijoje metu „Titano” prezidentas sportavo garsiajam „Gold Gym” tinklui priklausančiame klube. Po treniruotės ringe pamatęs, kad nėra žmonių ir aptarnaujančiojo personalo, Marius nutarė nueiti į pirtį. Po kelių minučių atėjo keturi japonai sportininkai. Per stiklines garinės duris pamatę tatuiruotą kaunietį japonai sustingo ir į vidų nėjo.
Apsiprausęs po dušu lietuvis grįžo į garinę, kur jau sėdėjo japonai, ir atsistojo prie durų. Japonai sutriko, nuleido akis, norėjo išeiti.
„Taip ir prasidėjo savotiškas žaidimas, – šypsojosi M.Misiūnas. – Aš įeinu, jie išeina, aš sėdžiu – jie neina ir laukia prie durų, kol išeisiu, net po keliolika minučių”.
Tame pačiame „Gold Gym” klube Mariui teko matyti jakudzos narį. Rūbinėje japonas nuėjo į kamputį ir nusisuko nuo kitų žmonių. Ant jo nugaros buvo pripiešta drakonų. Persirengiant jakudzos nariui, kiti japonai nėjo į tą pusę ir nuleidę akis net nebandė į jį pažiūrėti.
Net ir labai tvankiu oru Marius Misiūnas, jei reikėdavo susitikti su oficialiais japonų asmenimis, marškinius trumpomis rankovėmis privalėdavo persirengti ilgarankoviais.
„Atsiprašome, Marius-san, – pagarbiai kreipdavosi japonai. – Jei galima, atsiprašome, jūs paslėpkite tatuiruotas rankas, atsiprašome…”
Darius Sėlenis