Čečėnų laikrodžiai Lietuvos laiko dar nerodo

Prieglobstį Lietuvoje gavę čečėnai nėra mėgstami mūsų šalyje.

Ūmaus būdo, karingi ir nepatenkinti gyvenimu – tokią nuomonę apie juos yra susidarę dauguma lietuvių.

O gal ši nuostata klaidinga? Gal čečėnai yra nepelnytai tapę įtarimų, pykčio ir nepakantumo taikiniu? Nutarusi tai išsiaiškinti, „Lietuvos ryto“ žurnalistė ryžosi eksperimentui – pasamdyti čečėnus remontuoti savo dviejų kambarių butą Vilniuje.

Išgirdę apie mano sumanymą, pažįstami ir draugai mėgino įtikinti, kad jo atsisakyčiau.

Vieni klausinėjo, ar nebijau ginkluotų statybininkų ir galimų nemalonumų, kiti iš principo nepritarė idėjai įsileisti atvykėlius į Lietuvos darbo rinką.

Tiktai mano sesuo sutiko, kad samdyti čečėnus visiškai priimtina: „Juk ir lietuviai Anglijoje darbuojasi statybose“.

Tačiau ji įspėjo, kad šiuos darbininkus teks prižiūrėti nuo ryto iki vakaro.

Darbininkų surasti nelengva

Iš anksto džiaugiausi, kad galėsiu pabendrauti su kitos kultūros, kitokio mąstymo žmonėmis, kurie siekia pritapti Lietuvoje.

Rūpėjo išsiaiškinti, ar pabėgėliai mėgina prisitaikyti prie mūsų papročių bei tradicijų.

Gal dalies visuomenės priešiškumą musulmonams padės nugalėti darbo rankų stygius? Juk dauguma pabėgėlių mūsų šalyje – čečėnai. Tik nedaugelis jų turi darbo.

Pastaruoju metu Lietuvoje rasti gerų statybininkų beveik neįmanoma: daugelis išvykę dirbti į Vakarus. Todėl tenka samdyti tuos, kurie sutinka dirbti, tarp jų – čečėnus.

Esu parašiusi ne vieną straipsnį apie čečėnus pabėgėlius.

Nekart įsitikinau, kad šie nuoširdūs, bet sunkiai besiverčiantys žmonės nepelnytai lyginami su ginkluotais žiauriais musulmonais, trokštančiais atkeršyti viso pasaulio krikščionims.

Skambutis į pabėgėlių centrą

Nutarusi pasinaudoti pažintimis, paskambinau į Kauno pabėgėlių dienos centrą ten dirbančiai čečėnei Petimat Caisajevai.

Atsiliepęs vaikas paprašė paskambinti vėliau, nes motina meldžiasi. Tą patį išgirdau kelis kartus, kol Petimat paskambino pati.

Išgirdusi klausimą moteris pasiteiravo, kiek bute yra kambarių, ar noriu vadinamojo euroremonto, ar darbininkai galės apsigyventi mano bute.

Vaizduotėje iškilo čečėnų teroristų štabas mano bute, kur prekiaujama narkotikais, gaminami sprogmenys ir glaudžiasi nelegaliai sieną perėję asmenys. Vis dėlto išlemenau, kad dėl kelių nakvynių neturėtų iškilti problemų.

Jau kitą dieną Petimat rado vyrą, vardu Čingischanas, kuris sutiko imtis darbo.

„Negaliu garantuoti už visus Lietuvos čečėnus, bet jis man atrodo patikimas“, – pasakė moteris.

Nuoširdus draugiškumo gestas

Čingischanas ir jam pasišovęs padėti Mohamedas į darbą neskubėjo. Jie pasirodė tik trečią dieną. Paaiškino turį didelių problemų: kažkoks kaunietis jiems nenori sumokėti sutarto atlyginimo, todėl jie užtrukę Kaune.

Išvydusi du nedidelio ūgio tamsaus gymio vyrus ištiesiau ranką pasisveikinti. Vėliau ėmiau gailėtis dėl šio neapgalvoto gesto.

Mat kiekvieną kartą mane išvydę čečėnai mesdavo darbus ir pribėgę imdavo energingai kratyti man ranką. Taip pat elgėsi ir atsisveikindami.

Po sėkmingų derybų – šypsenos

Derybos dėl atlyginimo užsitęsė kelias valandas.

Mūsų pokalbį nuolat nutraukdavo telefono skambučiai iš Grozno ir čečėnų pokalbiai su tėvynėje likusiais giminaičiais.

Kai pagaliau sutarėme dėl kainos, darbininkų veiduose nušvito plačios šypsenos. Supratau, jog jie išsiderėjo daugiau nei tikėjosi.

Vyrai iš karto paragino informuoti apie jų teikiamas paslaugas visus savo pažįstamus, puolė teirautis, ar vilniečiai supranta rusiškai.

Sutarėme, kad kitą dieną iš pat ryto visi vyksime į parduotuvę nupirkti statybinių medžiagų. Darbininkai patikino, kad jos kainuos kelis šimtus litų.

Alaus išdidžiai atsisakė

Mums aptarus visus darbus, čečėnai paprašė gerti. Pasiūliau šalto alaus, tačiau darbininkai tik nusipurtė ir priminė, kad musulmonai alkoholio nevartoja.

Palaikiau tai geru ženklu: gera žinoti, kad pasamdyti žmonės bute dirbs, o ne girtaus.

Todėl kai čečėnai užsiminė, kad neturi už ką atvykti iš Kauno į Vilnių, nesvarstydama ištiesiau 120 litų, kuriuos turėjau piniginėje.

Bet mano autoritetas jų akyse tikriausiai subyrėjo į šipulius, kai įteikiau dar ir du troleibuso bilietus nuvažiuoti į stotį.

Vėliau čečėnai man paaiškino, kad žymėti talonus – nesąmonė. Kai bandžiau paaiškinti, kad dėl to vežėjai patiria nuostolių, išgirdau nuoširdų juoką.

Vyrai pasigyrė, kad Kaune kartą apsimetė kontrolieriais ir visus, neturinčius bilietų, išsviedė pro troleibuso duris.

Staigmena – jau pirmą dieną

Kitą dieną bergždžiai laukdama darbininkų supratau, kad remontas vyks ne taip sklandžiai, kaip iš pradžių atrodė.

Tą dieną išmokau su čečėnais kalbėti tik mandagiai, nes supratau, kad kitokiu tonu kalbančios moters jie tiesiog negirdi.

Vėlai vakare pagaliau pasirodęs Mohamedas papasakojo, kas nutiko. Pasirodo, Čingischanas mano buto neremontuos, nes privalo likti Kaune ir rūpintis, kad būtų sumokėti 6 tūkst. litų už ankstesnį darbą.

Todėl Mohamedas pasikvietė kartu dirbti kažkokį Zaurą.

Kai jiedu jau važiavo Vilniaus link, paskambino nuomojamo buto savininkas ir pranešė daugiau nelauksiąs pinigų.

Teko grįžti į Kauną, sumokėti dalį skolos – tam buvo panaudoti mano duoti 120 litų. Tačiau tuomet esą liko pinigų tik vieno Mohamedo kelionei į Vilnių. Zauras liko Kaune.

Parduotuvėje – sumaištis

Mohamedas sakėsi esąs ir alkanas, ir pavargęs, bet užsispyriau važiuoti į statybinių medžiagų parduotuvę. „Remontas turi prasidėti rytoj ryte“, – paaiškinau.

Jau parduotuvėje turėjau suprasti, kad daugelį remontui naudojamų medžiagų čečėnas mato pirmą kartą. Iš pradžių jis ilgai ieškojo smėlio ir cemento. Vėliau paaiškėjo, kad galima įsigyti mišinių.

Dauguma užrašų buvo lietuviški, angliški arba vokiški, o jauni parduotuvės konsultantai rusiškai nesuprato. Laksčiau nuo vieno skyriaus prie kito, versdama Mohamedui užrašus ant maišų ir dėžių.

Prikrovėme pilną vežimėlį medžiagų. Teko nupirkti ir glėbį įrankių. Viskas kainavo gerokai daugiau, nei manė darbininkas.

Už paskutinius pinigus – gėlė

Į namus grįžome prieš vidurnaktį. Mohamedas nutarė nueiti į prekybos centrą ir nusipirkti pavalgyti. Teko jį palydėti.

Prie įėjimo čečėnas kažkur dingo. Grįžęs su gėle ištarė „Za znakomstvo“ („Už pažintį“) ir smarkiai pakratė man ranką.

Pasirodo, tai buvo paskutiniai jo pinigai, nes po kelių minučių išsirinkęs maisto vyras paprašė duoti avanso.

„Ką darote, kai su jumis neatsiskaito?“ – pasiteiravau prisiminusi kaunietį, nutarusį čečėnams nesumokėti 6 tūkst. litų.

„Mandagiai laukiame“, – atsakė Mohamedas ir plačiai nusišypsojo.

Ankstų rytą – skambučiai

Ankstų šeštadienio rytą mane pažadino Mohamedo skambutis. Jis reikliu balsu pasiteiravo, kur plaktukas. Pasiūliau geriau paieškoti ir pabandžiau užmigti.

Tačiau po kelių akimirkų aš supratau, kad galiu ilgam sugadinti santykius su kaimynais – suradęs plaktuką Mohamedas gali iš karto pulti daužyti sienų. Paprašiau netriukšmauti bent iki devynių ryto.

Jis mane nuramino, kad dar nepradėjo dirbti.

Netrukus jis vėl paskambino ir pranešė: jeigu skambintų kažkoks Malikas, turiu patvirtinti, kad čečėnai tikrai remontuoja mano butą.

„Ką, nepažįstate Maliko! O dar sakote, kad esate žurnalistė! Gal ir apie Maschadovą negirdėjote?“ – įsižeidė čečėnas, paprašytas paaiškinti, kas man skambins.

Samdinys paaiškino, kad 22 metų Zauro į Vilnių neišleidžia jo vyresnysis brolis Malikas, nes bijo, jog šis be jo priežiūros gali ką nors iškrėsti. Tik pasikalbėjęs su manimi Malikas sutiksiąs išleisti brolį.

Griežtai auklėja brolį

Mohamedas skambino nuolatos, nes vis pasigesdavo kokio nors įrankio.

„Sakėte, kad turite seserį, paklauskite, gal jos vyras gali atvežti reples“, – po šio skambučio nutariau pati pažiūrėti, kaip vyksta remontas.

Atvykusi į butą susipažinau su Zauru – dailiai nuaugusiu jaunuoliu juodomis akimis.

Jis iš karto pasigyrė, jog ne kartą yra bendravęs su užsienio žurnalistais.

Pasirodo, Zauro brolis Malikas Gatajevas išvežė iš Čečėnijos apie 80 našlaičių į Lietuvą ir Kaune atidarė vaikų namus.

Ten Zauras ir augo pastaruosius šešerius metus, nors ir nėra našlaitis – jo tėvai gyvena Dagestane. Vėliau Petimat paaiškino, kad Malikas auklėja čečėnų vaikus labai griežtai. Vaikai turi lankyti rusų mokyklą. Tiktai vienas moka lietuviškai.

Paskambinusi Malikui paaiškinau, kad pasamdžiau čečėnus remonto daryti. Pasiteiravusi, ko baiminasi vyresnysis brolis, negavau aiškaus atsakymo.

Galų gale iš miglotų užuominų supratau, kad greičiausiai Zauras kiekvieną laisvą minutę turi mąstyti apie tėvynę arba melstis.

Pasiūlė įdomiai leisti laiką

Tą dieną paskambino dar vienas čečėnas ir pasiteiravo, ar nereikia darbininkų. Paaiškinau, jog mano bute remontas jau vyksta, bet jeigu jis nori, gali prisidėti prie savo tautiečių.

Po to pašnekovas paklausė, ką veiksiu vakare.

„Jei galėtumėte man ką nors įdomaus pasiūlyti, aš dėl jūsų pasiliksiu Vilniuje“, – pareiškė čečėnas. Paaiškinau, kad gal jis mane neteisingai suprato, ir skubiai atsisveikinau.

Po kokių 15 minučių paskambinęs vyras pareiškė esąs vedęs ir puolė atsiprašinėti. Tikino nesupratęs, kas jam atsitiko, kodėl taip pasakė, maldavo atleisti.

Vėliau pabendravusi su čečėnais supratau, kad jiems tiesiog sunkoka suprasti Lietuvos moterų balso intonacijas.

Jų vaizduotę ypač kaitina mintis, kad mūsų šalyje moterys toleruoja nevedybinius santykius.

Tačiau ką reiškia vienas ar kitas jų žodis, čečėnai dažnokai supranta klaidingai.

Juos stulbina ir moterų savarankiškumas.

Argumentas – badaujanti šeima

Po kelių dienų paaiškėjo, kad reikia skubiai nupirkti kažkokį tinklelį, kuris bus klijuojamas ant lubų.

Mohamedas nė akimirkos nesuabejojo, kad viską metusi lėksiu į parduotuvę vykdyti užsakymo. Sugaišusi pusę dienos, galų gale nupirkau tą tinklelį.

Netrukus sulaukiau dar vieno skambučio. Mohamedas paprašė sumokėti už remontą pusę sutartos sumos, nes kaunietis su jais vis dar neatsiskaitė. Čečėnas paaiškino, kad Kaune likusi jo šeima badauja, o Zauro buto savininkas nesutinka laukti nuomos.

Paaiškinau, kad negaliu mokėti už nepadarytą darbą.

Mohamedas atšovė, kad brangina savo tautos garbę ir tikrai neketina manęs apgauti.

Pasitariau su Petimat. Ji labai nustebo dėl tokios remonto eigos, bet patvirtino, kad tikrai Kaune didelis sujudimas, nes čečėnams nesumokėta už darbą. Pašnekovė patarė sumokėti darbininkams.

Pranešiau, kad sumokėsiu 800 litų. Po to sulaukiau kelių skambučių. Vyrai nekantriai teiravosi, kada atnešiu pinigus.

Nuvykusi išvydau Mohamedą, kažką įnirtingai rėkiantį telefonu.

Pamatęs pinigus jis susigraudinęs padėkojo ir pažadėjo, kad per savaitę remontas bus baigtas.

Darbai netikėtai įstrigo

Gavę pinigus čečėnai neskambino nei tą, nei kitą dieną.

Po dviejų dienų nuvažiavau pasižiūrėti, kaip vyksta darbai.

Virtuvėje visu garsu plyšojo radijas. Švariai nusiskutęs Zauras kambaryje skaitė detektyvą ir atrodė nepatenkintas, kad kažkas trukdo. Mohamedo neradau – buvo išvažiavęs į Kauną.

Vonios siena buvo užtepta lygiai tiek pat, kiek buvo prieš porą dienų. Tačiau bute buvo atsiradę įvairių vyriškos kosmetikos priemonių.

Zauras puolė aiškinti, kad čečėnai meldžiasi penkis kartus per dieną. Visas penktadienis skirtas maldai. Jis taip pat pasiteiravo, kur Vilniuje yra mečetė, ir pareiškė, kad Kaune į pamaldas važiuoti arčiau.

Zauras taip pat paaiškino, kad vyrams čečėnams leidžiama šeimininkauti, jei jie neturi žmonos bei seserų. Todėl remonto metu jis kasdien virė valgį.

Paprašiau uždengti grindis plėvele, tačiau Zauras paaiškino, kad po remonto viskas bus sutvarkyta.

Pažvelgusi į baltais dažais ištepliotas grindis supratau, jog ginčytis – beprasmiška.

Dar viena poilsio diena

Kitos dienos vakare nuvykusi į butą išvydau ką tik iš Kauno sugrįžusį Mohamedą. Jis buvo pasipuošęs ir nesirengė dirbti. Zauras irgi nedirbo. Vonioje pamačiau tą patį nutepliotą sienos plotą.

Čečėnai pranešė, kad reikėtų dar nupirkti medžiagų, tačiau į parduotuvę jie važiuosią ryt anksti rytą. Surašiau autobusų tvarkaraštį, paaiškinau, kaip nuvažiuoti į prekybos centrą, sudariau pirkinių sąrašą.

O vėlai vakare gavau žinutę iš Čingischano.

Jis klausė, ar pas mane dirba Mohamedas. Paskambinusi išgirdau klausimą, kiek aš sumokėjau čečėnams. Pasakiau, kad tai – privati informacija, ir atsisveikinau.

Mohamedas vėliau paaiškino, kad čečėnai Kaune bando iš jų pasiskolinti pinigų, nes ten kažkoks darbdavys vis dar nemoka atlyginimo.

Gyvena pagal savo laiką

Kitą dieną nutariau pati nuvykti į parduotuvę ir padėti čečėnams apsipirkti. Tačiau 9 valandą, kaip buvo žadėję, darbininkai nepasirodė. Mohamedas į telefono skambutį neatsiliepė. Galų gale po valandos išgirdau apsimiegojusį balsą. Vyras nesuprato, ko aš noriu: juk dar ankstus rytas.

Dar po valandos čečėnai atvažiavo taksi. Paaiškėjo, kad čečėnų telefonai rodo kitą laiką, o laikrodžių jie neturi.

Kelių valandų skirtumo jie atkakliai nenorėjo pakeisti. Greičiausiai pagal tą laiką jie ir gyveno, nes rytais miegodavo ilgai, o vakarodavo dar ilgiau.

Tą dieną grįžusi su pirkiniais į butą, išvydau nuo vonios sienų jau besilupantį glaistą.

Kitų remonto požymių nepastebėjau. Čečėnai dar kartą pažadėjo viską sutvarkyti.

Išėjusi kieme išvydau stoviniuojantį tamsaus gymio jaunuolį, kalbantį telefonu. Vyrai mane nuramino, kad tai – čigonas, ir ėmė šaipytis, jog neskiriu čečėnų nuo čigonų. Supratau, kad reikia tramdyti įtarumą, jei jau pasiryžau tokiam eksperimentui.

Lietuvoje jaučiasi nejaukiai

Kitą dieną nutariau išvežti iš buto kelis likusius daiktus. Čečėnai pasiūlė kartu papietauti. Nupirkau koldūnų su vištiena.

Čečėnai papasakojo, kad Vilniaus parduotuvėse jiems sunku rasti to, ko nori. Jie moka žodžius „kiauliena“ ir „jautiena“, tačiau daugybės produktų neperka. Įtaria, kad lietuviai visur deda kiaulienos.

Bandžiau sudominti juos kibinais, papasakojau apie karaimus, bet vien šio maisto kvapas juos supykino.

Per pietus čečėnai pasiteiravo, ar žinau, kas vyksta jų tėvynėje.

Mohamedas papasakojo, kad per karą su ginklu rankose priešinosi rusams, tačiau pakliuvo į nelaisvę. Tėvas sumokėjo išpirką, ir jis su nėščia žmona prieš kelerius metus atvyko į Lietuvą.

Zauras irgi užsiminė gerai išmanantis ginklus bei kariškas gudrybes.

Mohamedas pareiškė, kad norėtų grįžti į tėvynę, jeigu tėvui pavyks susitarti su vietos valdžia.

Mano pasiūlyto lietuvių kalbos vadovėlio jis išdidžiai atsisakė.

Patarė nešiotis pistoletą

Mūsų pokalbis darėsi vis nuoširdesnis.

Čečėnai pareiškė, kad Kaunas yra daug gražesnis už Vilnių. Tai jie nusprendę pasidairę po sostinės Savanorių prospektą, kuriame remontavo mano butą.

Patariau vakarais neiti į gatvę, nes Savanorių prospekte mane pačią prie namų buvo užpuolę ir apiplėšę.

Ši tema Mohamedą sudomino: „Negi jūs nieko nesinešiojate?“

„O ką turėčiau nešiotis?“ – paklausiau nujausdama, kokį atsakymą išgirsiu.

„Pistoletas yra tiesiog būtinas, kitaip kiekvienas padugnė gali užpulti“, – paaiškino čečėnas.

Nežinau, ar mano butą remontavę žmonės turėjo pistoletus. Tarp remonto įrankių mačiau tiktai ilgą peilį raižyta rankena ir aštriais ašmenimis.

Kokia spalva dažyti vonią?

Penktadienį čečėnai paskambino iš pat ryto ir pranešė, jog norėtų grįžti į Kauną pas savo šeimas, bet neturi pinigų, nes visus mano duotus pinigus jau sumokėję už skolas. Penktadieniais jie privalo vykti melstis į mečetę.

Pasiūliau apie pinigus kalbėti tada, kai bus padaryta bent pusė darbo. Vėliau susigėdusi pažadėjau 30 litų.

Sekmadienį temstant susitikome Lukiškių aikštėje.

Čečėnai pasigyrė, kad jau išdažė vonią. Labai nustebau, nes apie tai dar nebuvome taręsi.

Paklausiau, kokia spalva. „Žalia. Sienas ir lubas ta pačia spalva“, – pribloškė atsakymas.

Atskubėjusi į butą supratau, kad čečėnai pajuokavo. Vonia buvo išdažyta gelsvai.

Šiek tiek palengvėjo, tačiau išvydau, kad glaistas lupasi jau trečioje vietoje.

Nustebino margaspalvė minia

Visą kitą savaitę buvau užsiėmusi. Čečėnai dirbo neprižiūrimi.

Tačiau jie nuolat skambino. Tikino, kad dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, reikalavo avanso, nes badauja. Vis skundėsi, kad Vilniuje maistas brangus, o šis remontas jiems labai nuostolingas.

Pakviečiau juos atvykti prie redakcijos ir įdaviau dar porą šimtinių. Griežtai pasakiau, kad kitus pinigus gaus tik baigę darbą.

Tą dieną visas Gedimino prospektas šurmuliavo: buvo švenčiamos Vilniaus dienos.

Išvydę daugybę pasipuošusių, alų gurkšnojančių žmonių, čečėnai sustojo lyg įbesti.

Pasiūliau pasivaikščioti po Senamiestį, bet abu vyrai pasipiktinę tik papurtė galvą.

Kritika papiktino darbininkus

Savaitgalį nuvykusi į butą neišvydau darbo pėdsakų. Čečėnai vienas per kitą tikino, kad virtuvė jau parengta dažyti, tačiau tai buvo įžūlus melas.

Tik keliose vietose buvo atbula ranka užtepliota glaisto.

Atvykusios draugės pašiurpo: darbų kokybė buvo itin prasta.

Ką tik išdažytos durys mirgėjo nelygumais: apie medžio glaistą čečėnai nebuvo girdėję.

Vonioje aplink vamzdį iš cemento buvo išlieta kažkokia keista figūra.

Nesiryždama vertinti šio kūrinio stiliaus bei paskirties, pasiteiravau, kodėl visa tai suskeldėję. Į tai meistrai nieko neatsakė.

Darbininkai vonioje paliko seną sukiužusį šviestuvą. Vyrai paaiškino, kad jo nukabinti neįmanoma, kitaip reikėtų išversti pusę sienos. Liko nepakeistas ir suskilęs vonios langas.

Išgirdę dar daugiau pastabų čečėnai supykę pareiškė, kad gali grąžinti pinigus ir tuoj pat išvykti.

Pažadėjau pasiūlymą apsvarstyti. Draugės patarė skubiai kviesti meistrą darbų kokybei įvertinti ir pačiai nesiginčyti. Jos apstulbo, kad šiam darbui vyrams prireikė dviejų savaičių.

Dovana mylimai seseriai

Vėlų pirmadienio vakarą paskambinęs kažkoks vyriškis rusiškai paprašė kuo skubiau susisiekti su Mohamedu. Jo telefono kortelę buvau papildžiusi jau du kartus, bet sąskaita neįtikėtinai greitai ištuštėdavo.

Čečėnai nusiminę paaiškino, kad darbdavys reikalauja skubiai grįžti į Kauną, kitaip jie prarasią darbą.

Be to, Zauras turįs pasimatyti su seserimi, atvykusia iš Čečėnijos.

Į Kauną grįžti jie negali, nes neturi pinigų. Kiek pasiginčijusi padaviau 50 litų, bet Zauras pradėjo reikalauti šimto – juk jis privalo nupirkti dovaną seseriai.

Vyras pareiškė, kad galėjo manęs laukdamas surinkti tuos pinigus kaip išmaldą, bet tikėjęsis, jog aš sumokėsiu. Pasiūliau iš tiesų pabandyti elgetauti.

Tuomet jis atlyžo ir puolė maldauti pinigų, žadėjo kitą dieną sugrįžti ir užbaigti remontą per kelias dienas. Daviau dar 50 litų, tačiau supratau, kad mano buto remontuoti jie nebaigs.

Įžeidė meistro pamokymai

Antradienio vakare Mohamedas pranešė grįžtąs į Vilnių baigti darbo. Skubiai pasamdžiau lietuvį meistrą, kad paaiškintų čečėnams, kaip reikia dirbti.

Kitą rytą savo bute radau Mohamedą kietai įmigusį.

Atvykęs mano samdytas meistras net pašiurpo. „Vaikine, taip tik kolūkiuose dirbdavo“, – bandė jis aiškinti čečėnui.

Paaiškėjo, kad daugelis jo patarimų Mohamedui buvo didelė naujiena. Išgirdęs skundus, kad jam buvo sumokėta per mažai pinigų, lietuvis meistras tik nusijuokė: už tokį darbą jie gavę net per daug.

Tai išgirdęs Mohamedas įsižeidė. Jis trenkė durimis ir užsidarė kambaryje. Lietuvis meistras supyko, kad čečėnas nenori klausytis jo patarimų, ir išėjo.

Karta, kuri moka tik kariauti

Vakare paskambinau vienam pabėgėlių reikalus tvarkančiam pareigūnui ir pasiteiravau, kaip neįžeidžiant čečėnų paprašyti neberemontuoti buto.

„Jūs ką, išprotėjote?“ – po ilgos pauzės pasigirdo sunerimęs balsas.

„Bet jūs pats kiekviena proga raginote laužyti barjerus ir atsikratyti tautinių stereotipų“, – atšoviau.

Valdininkas paaiškino, jog teorija dažnai skiriasi nuo praktikos. Jis priminė, kad karas Čečėnijoje vyksta jau beveik 15 metų: „Užaugo karta, kuri moka tik kariauti“.

Remontą pabaigė lenkai

Iš anksto apgalvojusi kiekvieną žodį, vakare nuvykau prašyti, kad čečėnai daugiau mano buto neberemontuotų.

Tuščiame bute radau ant lovos padėtą raktą ir kelias neplautas lėkštes su pūvančiu agurku.

Paskambinau, norėdama padėkoti už bendradarbiavimą, ir vėl išgirdau, kad čečėnai pasirengę grįžti tęsti darbų, kai tik turės laiko. Pasakiau, kad suprantu jų problemas, ir nereikalausiu grąžinti pinigų.

Kai jie išvažiavo, pasijutau kur kas geriau.

Po kelių savaičių buto remontą baigė lenkai. Jų prašomas atlyginimas buvo dvigubai mažesnis, vyrai dirbo greitai ir kokybiškai.

Trikdė tik viena – nuo ryto iki vakaro jie vis rasdavo priežasčių pasijuokti iš čečėnų nuveiktų darbų. Lenkai smaginosi ir aptarinėdami, kokias brangias medžiagas bei įmantrius įrankius čečėnai buvo išsirinkę.
Dalia Gudavičiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Čečėnų laikrodžiai Lietuvos laiko dar nerodo"

  1. Dalia Gudaviciute

    Dalia Gudaviciute suka ti bl nenormalnaja baba… Litovci debili vse pidari…!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.