Kokie tie visuomenės poreikiai, dėl kurių nusavinama privati žemė

Žemės paėmimas visuomenės reikmėms yra ekstremali situacija, primenanti sovietinę nacionalizaciją, nusavinimą, vagystę ir kitus blogą vardą turinčius nuosavybės netekimo būdus

Tokio veiksmo nepaprastumą pagrindžia ir Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad privati nuosavybė neliečiama, o paėmimas visuomenės poreikiams yra išimtinis.

Daugelio valstybių teisė išimtiniais atvejais leidžia valstybei paimti privačių asmenų žemę valstybės nuosavybėn ir savininkams už tai teisingai atlyginti tuomet, kai tai būtina visuomenės poreikiams patenkinti.

Ši fundamentali tema nėra svetima ir Lietuvos padangėje: Vyriausybė pateikė Seimui Žemės įstatymo pataisas, kurios detalizuoja ir supaprastina žemės paėmimo visuomenės reikmėms tvarką; Kauno gyventojai protestuoja prieš paimamą jų privačią žemę, kuri bus skirta Kauno laisvosios ekonominės zonos plėtrai; griežtas ir detalus naudojimosi žemės sklypais suvaržymas dažnai panašėja į privačios nuosavybės atėmimą.

Šiame komentare pagrindinis dėmesys skiriamas tik vienam esminiam žemės paėmimo visuomenės poreikiams aspektui – kaip įvardyti visuomenės poreikį. Nors ir labai svarbūs, tačiau čia nebus aptariami daug ginčų keliantys procedūriniai žemės paėmimo, teisingo atlyginimo dydžio nustatymo ir kiti klausimai.

Įstatymo ir suvokimo takoskyros

Premjeras Algirdas Brazauskas patikino, jog Vyriausybės teikiamos supaprastintos žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklės palengvintų investicijas, nes greičiau galėtų kilti ne tik keliai, bet ir gamyklos. Nusprūdo „gamyklos” nuo premjero lūpų, tačiau labai simptomiškai. Vyriausiasis valstybės ūkininkas norėtų lengviau tvarkytis tėvonijoje ir savo nuožiūra naudoti Lietuvos žemes ūkio plėtrai – efektyviau, našiau ir pelningiau naudoti. Na ir, aišku, „visų Lietuvos žmonių labui” – „visos visuomenės poreikiams”.

Situacija nėra dramatiška – žemė paimama tik įstatymo nustatytais pagrindais, tvarka, procesas ilgas, teismo kontroliuojamas, o dažniausiai valstybė ar savivaldybės geruoju su privačiu sklypo savininku susitaria – pasiūlo tokias sąlygas, kad savininkas negali atsisakyti. Čia svarbus skirtingas, plačiai įstatyme ir skirtingai politikų galvose ir visuomenėje suvokiamas visuomenės poreikio įvardijimas. Nereikia slėptis, tai ir fundamentalus požiūrių į visuomenės, valstybės ir atskirų žmonių tarpusavio sugyvenimo klausimus skirtumas. Vienam atimti žemę gamyklos statybai yra ūkio plėtra, kitam – reketas valstybės vardu.

Viename spektro krašte yra įsitikinimas, kad beveik absoliuti pagarba privačiai nuosavybei, laisvi mainai tarp žmonių ir jų grupių, minimalus valstybės reguliavimas ir prievarta yra geriausios sąlygos didžiausios dalies visuomenės poreikiams tenkinti. Kitame krašte – suvokimas, kad valstybė gali ir privalo imtis aktyvių veiksmų, kad identifikuotų, suplanuotų ir užtikrintų visuomenės poreikių patenkinimą. Abi pusės nesutaria ir dėl teisingumo, ir dėl efektyvumo problemų – kaip disponuoti žeme yra teisingiau ir efektyviau.

Šiuo metu galiojantis Žemės įstatymas yra gana dosnus, nes numato pagrindus, kada žemė gali būti paimama. Pagrindų daug, jie skirtingų dimensijų, reikalaujantys skirtingų diskusijų ir argumentų, tačiau reikia sustoti ties keletu: gyvenamųjų vietovių socialinė infrastruktūros plėtra ir svarbių ekonominių projektų vykdymas.

Pavojaus židiniai – socialinė infrastruktūra ir ekonominiai projektai

Įstatymas leidžia paimti žemę iš privačių asmenų gyvenamųjų vietovių socialinei infrastruktūrai plėsti. Siūlomi pakeitimai detalizuoja šią nuostatą ir darosi visai neramu – švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti. Tai ne ši nuostata skirta kelių, vamzdynų ir kitai sunkiajai infrastruktūrai. Svarbiausia, jog tokių pagrindų numatymas neatitinka valstybės priemonių proporcingumo kriterijaus: Konstitucija numato, kad „nuosavybė neliečiama”, o įstatymas suteikia teisę ją paimti visuomenės poreikiams, kai reikia statyti sporto objektą – krepšinio, beisbolo ar plaukimo stadioną.

Pirmiausia daugelį šių paslaugų teikia ir gali pateikti įmonės ir gyventojai be valstybės įsikišimo, privačiai atsakomybei nebūtina valstybės pagalba paimant žemę iš kitų savininkų, todėl einant daugelio valstybės funkcijų perdavimo privačiam sektoriui kryptimi, netikslinga suteikti teisę paimti žemę tokiems poreikiams tenkinti. Antra, keliai, vamzdynai, inžineriniai tinklai – sunkioji infrastruktūra – dėl savo fizinių savybių yra mažiau mobilūs nei kultūros, sporto ar sveikatos objektai, todėl „lengvosios” infrastruktūros plėtra turi įsiterpti į jau esančius privačios nuosavybės rėmus, o ne įstatymo buldozeriu šluoti vietą poliklinikoms ar mokykloms. Trečia, nesena istorija rodo, kad valstybės kuruojami sporto-kultūros-pramogų objektai yra neskaidrumo, politinių spekuliacijų, favoritizmo ir protekcijų židiniai. Dažnai iš neva socialinio projekto virstama paprasčiausiu komerciniu. Todėl suteikti žemės paėmimo galią tokiems poreikiams tenkinti pavojinga, neteisinga ir ekonomiškai nepagrįsta.

Įstatymas leidžia vykdyti žemės paėmimą svarbiems ekonominiams projektams, kuriems pritaria Vyriausybė ar Seimas, įgyvendinti. Valstybės įmonių ir atskirų veiklos sričių privatizavimas Lietuvoje demonstruoja, kad valstybė pasiryžusi mažinti savo tiesioginį dalyvavimą ekonomikoje vykdant verslo projektus. Tai, deja, pirmiausia siejama su Europos Sąjungos reikalavimais, tačiau faktiškai užtikrina efektyvesnį vartotojų poreikių tenkinimą ir mažesnę mokesčių mokėtojų pinigų riziką.

Todėl valstybiniai verslo projektai turi būti sutinkami su didele nuostaba ir įtarumu. Todėl A.Brazauskas išsidavė, kaip pats suprantąs žemės paėmimo ekonominiams projektams esmę – reikia valstybės rankomis paimti iš vienų, kad vėliau kiti galėtų pastatyti gamyklą arba turgų. Akivaizdu, kad valstybinės gamyklos nebus statomos ir ne jas premjeras turėjo galvoje. Privačios žemės paėmimas valstybės vardu visuomenės poreikiams ir perdavimas ar pardavimas jos kitiems privatiems asmenims yra moderni totalitarizmo forma, neigianti privačios nuosavybės viršenybę ir apsaugą nuo kitų.

Visa tai būtų galima palikti nuošalyje, jeigu ne neįtikėtinas atvejis – demokratinėje ir rinkos ekonomikos šalyje vykstantis žemės paėmimas Kauno laisvajai ekonominei zonai plėsti. Kauno laisvosios ekonominės zonos (LEZ) projektas, nesėkmingai besiplėtojantis patrauklioje Kauno regiono vietoje, yra Seimo įstatymu pripažinto svarbaus visuomenei ekonominio projekto pavyzdys. Nuo 1996 metų iš esmės nepasistūmėjęs projektas investuotojams šiandien siūlo vos dešimtadalį prieš dešimtmetį suplanuoto ploto ir paslaugų, deja, tai nebuvo pakankamas pagrindas mažinti planuojamą LEZ teritoriją ir atsisakyti žemės paėmimo. Privačios žemės sklypų paėmimas tariamiems visuomenės poreikiams vos bejudančiai Kauno LEZ yra ir akivaizdus klaidingo visuomenės poreikių vertinimo, ir neskaidrumo, sekančio paskui labai didelius įgaliojimus paimti žemę, pavyzdys.

Kita vertus, investuotojai, suvilioti pažadų ir būsimų sąlygų, nepatenkinti, nes ne tik LEZ nejuda, bet ir kitų žemės sklypų pasiūla nepakankama. O jų trūksta ne dėl Lietuvos mažumo, o dėl to, kad neužbaigtas ir atidėliojamas žemės grąžinimas, apribotas disponavimas nuosavais žemės sklypais, ilga ir sudėtinga pagrindinės paskirties pakeitimo ir kitų specialiosios paskirties reikalavimų įgyvendinimo procedūra, bendrųjų planų trūkumas.

Neįvardytos pasekmės ir būtinybė riboti žemės paėmimą

Čia neminėta, kad žemės paėmimas visuomenei yra labiausiai skausmingas mažiesiems – paprastiems žmonėms, smulkiesiems ūkininkams ir verslininkams. Įstatymai, turintys būti jų nuosavybės sargu, tampa atėmimo įrankiu. Todėl kalbėdami apie tikrą nuosavybės apsaugą labiausiai giname mažųjų interesus, kuriems nusavinimas valstybės rankomis yra daug ekonomiškai skaudesnis, beviltiškas ir sunkiai apginamas, palyginti su pardavimu atviroje rinkoje.

Įvertinus sunkiai išbrendamus teisinius ginčus ir siekiant jų išvengti ateityje, įstatymo pakeitimais būtina ne plėsti galimybę paimti žemę visuomenės poreikiams, o siaurinti ir detalizuoti visuomenės poreikio sąvoką. Ji turėtų apimti tik siaurus viešųjų gėrybių teikimo projektus, kuriuos iš dalies įstatymas ir numato – krašto ir valstybės sienos apsauga, valstybinės reikšmės keliai, geležinkeliai ir kiti didžiausiai visuomenės daliai naudos teikiantys projektai. Dėl tokių projektų apibrėžimo virtų naujos diskusijos, tačiau būtinybė siaurinti visuomenės poreikio sąvoką žemės paėmimui yra akivaizdi.

Giedrius Kadziauskas,

LLRI ekspertas