Ar visuomet tėvų pinigai atneša laimę vaikams? Tai analizuoja JAV milijonieriaus verslininko anūkė Džesė Ch. O’Neil savo knygoje „Auksinis getas”. Taip autorė pavadino milijonierių vaikų gyvenimą tėvų namuose. Ši tema susilaukė dėmesio ir Amerikos dienraštyje „The times”.
Geri pinigai
Amerikoje paslaugų industrija pasipildė dar viena iki šiol negirdėta tarnyba. Jos esmė – padėti turtuoliams ir superturtuoliams apsaugoti vaikus nuo „žalingų įpročių, blogo elgesio” įtakos. Žodžiu, turtuoliai mano, jog „už labai gerus pinigus” jie savo palikuonis tikrai apsaugos nuo viso blogio.
Majamyje buvo surengta vadinamoji finansinė konferencija, į kurią suvažiavo labai pasiturintys dalyviai. Čia būtent ir buvo aptarinėjama minėta tema. Paaiškėjo, jog turtuoliai pasirengę pakloti bet kokias sumas, kad tik jų vaikai būtų apsaugoti nuo aistros narkotikams, beprotiškų važinėjimų automobiliais, motociklais, bendravimo su moraliai smukusiomis moterimis. Tėvai nori, kad be jų pačių pastangų jų vaikai būtų mokomi atskirti „turtingų jaunikių ir nuotakų medžiotojus”, kurių gausybė trainiojasi apie juos, visokiais būdais stengdamiesi užkariauti jų širdis. Pasirodo, vis dėlto jie supranta, jog už pinigų troškimo gali slypėti žiaurus gobšumas, beširdiškumas.
Ir iš tiesų, kodėl jiems neatvėrus storų piniginių tokiam kilniam reikalui, jei, pavyzdžiui, žinomas pasaulyje futbolininkas Deividas Bekhemas savo pirmagimio Bruklino pirmųjų metinių proga puotai išleido 10 tūkstančių dolerių!
„Jis, žinoma, dabar dar šito nesupranta, tačiau mes trokštame, kad sūnus gyvenime turėtų viską, kas tik yra pasaulyje geriausia”, – sakė Bruklino tėveliai.
Taip mąsto ne vien Bekhemai. Dauguma turtuolių negaili pastangų, kad jų vaikų gyvenimas būtų išskirtinis, ypatingas.
O iš tikrųjų taip ir yra. Jau nuo kūdikystės šių mažylių gyvenimas yra ypatingas. Pavyzdžiui, kad ir todėl, jog tokiam vaikui niekada nebus leista pabėgėti už gatvės kampo nusipirkti ledų.
Yra dar ir kita to begalinio atsargumo ir įtarumo pusė: tokie vaikai auga ne tarp savo bendraamžių, o leidžia dienas tarp išsiblaškiusių, lėkštakalbių tarnų ir niūrių savo apsaugininkų, kai tuo tarpu jų tėvai keliauja po pasaulį, užsiėmę savo karjeros ir turto reikalais.
Kita pusė
Plačiai pasklidęs pasakojimas, kaip septynmetė milijonieriaus dukra grįžo iš mokyklos į savo didelius, tuščius namus. Jos asmens sargybinis pasiliko prie namų esančioje sargybos būdelėje, o mergaitė, nesugebėjusi įveikti sudėtingo užrakto ir sunkių durų, į namus pateko per atsarginio įėjimo durų landą, padarytą įlįsti šuniui. Turtuolė mažylė ropojo keliais, spraudėsi į vidų kaip ir jų keturkojis. Jei tai būtų atsitikę paprastos šeimos vaikui, toks įvykis niekad nebūtų susilaukęs visuomenės dėmesio, tačiau šiuo atveju tuoj pasklido kalbos, kokie nelaimingi ir vieniši auga milijonierių vaikai tuose „auksiniuose getuose”. O juk jų tėvai įsivaizduoja teikią savo palikuonims visa, kas tik yra geriausia. „Daugeliui tokių „privilegijuotų” vaikų jau septintą ar aštuntą gyvenimo dieną atidaromos kreditinės mokėjimo kortelės, todėl, kad tėvai negali sugalvoti, kuo dar galėtų „pradžiuginti” savo įpėdinį, nes kiekvieną džiaugsmą jie vertina pinigais, turtu!” – rašo savo knygoje visa tai patyrusi milijonieriaus anūkė Džesė Ch. O’Neil.
Trokšta gero
Ar galima dėl to kaltinti tėvus? Juk jie tikrai trokšta savo vaikams gėrio.
Į tai autorė atsako: „Dauguma šių žmonių patys yra tikri darbo vergai. Gaila, bet pinigus jie uždirba ne tam, kad džiaugtųsi gyvenimu. Jie šito net nemoka suprasti. Jie „daro” pinigus todėl, kad tai jau įaugę į kraują, tapę jų gyvenimo tikslu, kasdienio darbo ritmu, pagrindų pagrindu. Jie neturi laiko džiaugtis net šeimyniniu gyvenimu, tik nuolat stengiasi išreikšti savo „aš” kuo didesniu uždarbiu. Kitaip tariant, jie nemoka džiaugtis tuo, ką gali duoti pinigai. Jie tik moka juos „daryti” ir to moko savo įpėdinius.
O’Neil sako, jog toks gyvenimas turtuoliams tiesiog tampa kaip liga, kurią ji vadina „affiuenca”. Šį pavadinimą ji kildina iš žodžių „turtas” ir „užraktas”, nes, jos nuomone, toks požiūris į pinigus tikrai yra užkrečiamas. Kaip ta „liga” pasireiškia? Jos požymiai – nuolatinė neurozė, įtarumas, vienatvė ir, kaip bebūtų keista, giliai viduje slepiamas žemas savęs vertinimas! Visos šios psichologinės disfunkcijos įsitvirtina ir persiduoda kaip paveldėjimas”, – tvirtina knygos autorė.
Paveldi tuštumą
Taip kartu su milijonais vaikai paveldi depresiją, gyvenimo beprasmiškumo suvokimą, nesugebėjimą vertinti save, egzistavimą be jokios perspektyvos, dvasios tuštumą. Kad tai tiesa, – gyvenimas patvirtino daugybe pavyzdžių. Antai milijardierius – laivų savininkas graikas Aristotelis Onasis per 50 metų savo šeimyninio gyvenimo metų tik ir rūpinosi, kad po mirties vaikai bei kiti paveldėtojai, jų kelių kartų palikuonys būtų visiškai aprūpinti.
Tačiau gyvenimas viską pakoregavo. Atsitiko taip, kad nė vienas vaikų nesidžiaugė gyvenimu, kaip to norėjo jų tėvas. Jo 24-erių metų sūnus žuvo aviakatastrofoje, sudaužęs nuosavą lėktuvą. Gražuolė duktė Kristina po dvejų nevykusių gėdingų vedybų ir skyrybų mirė 37-erių metų, perdozavusi tablečių dėl lieknėjimo.
Ne mažiau žiaurus likimas ištiko ir Onasio konkurento Narkoso palikuonių klaną. Žiauriai mirė šio milijonieriaus 37-erių metų sūnus Konstantinas. Nuo daugelio metų vartoto kokaino jo nosis nuolat kraujavo ir beveik nupuvo. Galiausiai Konstantinas šį narkotiką tiesiog valgė. O juk Konstantinas nuo gimimo dienos buvo stropiai saugomas nuo blogos įtakos. Kai, perdozavusi barbituratų, mirė jo motina, berniukas buvo visiškai pasmerktas vienatvei, išsiųstas iš namų į uždarą anglų mokyklą… Vienatvė giliai sužalojo vaiko sielą. Remdamasis vien į pinigus, o ne į artimo žmogaus petį, jis taip ir nerado gyvenimo pusiausvyros.
Aistra narkotikams pražudė ir lordo Glenkonerio įpėdinį Čarlzą Tenantą. Buvo prieita iki to, kad patys tėvai siekė atimti jam teisę į astronominėmis sumomis vertinamą jų turtą. Čarlzas su tuo susitaikė: „Ir teisingai pasielgė, – pareiškė jis, – juk aš vis vien viską būčiau praleidęs narkotikams!”… Čarlzas mirė 39-erių metų nuo hepatito C. Ne kiek ne geresnis likimas buvo skirtas ir kitiems šios piniguočių šeimos vaikams: Čarlzo jaunesnysis brolis Henris 1999 metais mirė nuo AIDS, o pagrandukas Kristoferis liko visam amžiui invalidas po motociklo avarijos.
Parengė
Vetusta Prišmantienė