Stephenas Hawkingas – pats garsiausias šiuolaikinis mokslininkas pasaulyje. Jo parašyta populiari mokslo knyga „A Brief History of Time” („Trumpa laiko istorija”) tapo sensacija ir geriausiai parduodamų knygų sąraše laikėsi ilgiau nei bet kuri kita šiuolaikiška knyga.
Tačiau jam ramybės neduoda neišspręstas mokslinis ginčas, dėl kurio beveik 30 metų verda aistros.
S.Hawkingas fizikos pasaulyje akimirksniu išgarsėjo po to, kai pasauliui pateikė matematinį „Didžiojo sprogimo” teorijos įrodymą.
Ši teorija byloja, kad visa Visata sprogo iš be galo mažo taško, kurio tankis ir gravitacija taip pat buvo begaliniai. S.Hawkingas sugebėjo tai įrodyti naudodamas matematinius metodus, kuriuos sukūrė Rogeris Penrose‘as. Tačiau R.Penrose‘o metodai buvo sukurti ne Visatos pradžios, o juodųjų skylių savybių nagrinėjimui.
Mokslas jau seniai prognozavo, kad jei savo gyvenimo pabaigoje subliūkštų pakankamai didelė žvaigždė, tai visa žvaigždėje likusi materija susispaustų į be galo mažą tašką su be galo dideliu tankiu ir gravitacija – kolapsarą. S.Hawkingas suvokė, kad Visata iš esmės yra išvirkščia juodoji skylė; vietoj to, kad materiją suspaustų į kolapsarą, Visata pradėjo egzistuoti tada, kai kolapsaras išsiplėtė ir suformavo viską, ką dabar matome aplinkui – nuo žvaigždžių ir planetų iki žmonių.
Fizikai pradėjo suprasti juodųjų skylių prigimtį. Gravitacijos fizika buvo sukurta I.Newtono, ją papildė A.Einsteino bendroji ir specialioji reliatyvumo teorijos. S.Hawkingas suprato, kad norint iki galo perprasti juodąsias skyles, fizikams taip pat reikėtų naudoti ir mažo mastelio Visatos fizikos dėsnius – dėsnius, sukurtus siekiant paaiškinti atomų ir subatominių dalelių judėjimą, dar žinomus kvantinės mechanikos pavadinimu.
Bet kilo problema: iki tol dar niekas nebuvo kombinavęs abiejų fizikos sričių. S.Hawkingo nusprendė atrasti naują būdą priversti kvantinės mechanikos fiziką egzistuoti šalia Einšteino reliatyvumo intensyvios juodųjų skylių gravitacijos sąlygomis.
Po kelių darbo mėnesių įžymusis fizikas pasiekė stebėtinų rezultatų. Jo lygtys rodė, kad iš juodųjų skylių kažkas iškeliauja.
Kuo daugiau S.Hawkingas gilinosi į šią sritį, tuo labiau buvo įsitikinęs savo teisumu. Jis galėjo matyti juodųjų skylių skleidžiamą švytėjimą. Todėl jis suprato, kad dėl šio spinduliavimo (vėliau pavadinto Hawkingo spinduliavimu) juodosios skylės galų gale sunyktų ir pradingtų.
1976 metais jis žurnale „Physical Review D” publikavo straipsnį, pavadintą „The breakdown of predictability in gravitational collapse” („Gravitacinio kolapso prognozuojamumo analizė”). Šiame darbe S.Hawkingas tvirtino, kad dėl spinduliavimo išnyksta ne tik juodoji skylė.
Priežastis, dėl kurios fizikai laikosi minties, kad informacijos prarasti neįmanoma, yra ta, jog tai yra jų ryšys su praeitimi ir ateitimi. Jei informacija išnyktų, tai mokslas niekada negalėtų sužinoti, kas vyko praeityje ar prognozuoti, kas vyks ateityje. Egzistuoja mokslui prieinamų žinių ribos.
Dvidešimt metų grumtynės tarp abiejų stovyklų šalininkų nenurimo. Nė viena pusė nenorėjo pripažinti pralaimėjimo. Tol, kol jaunas genialus matematikas iš Argentinos Juanas Maldacena nepaskelbė savo mokslinio darbo. Šiame moksliniame darbe buvo pateiktas, kaip teigė autorius, tikslus matematinis informacijos likimo juodosiose skylėse paaiškinimas – juo įrodyta, kad informacija neišnyksta.
Praėjusių metų liepą vienoje iš prestižiškiausių fizikos konferencijų S.Hawkingas visus nustebino savo pareiškimu. Jis pareiškė išsprendęs informacijos paradoksą. S.Hawkingas bendrais bruožais pristatė įrodymą, kuris, jo manymu, turėjo galų gale išspręsti problemą, jo iškeltą beveik prieš tris dešimtis metų.
Nuo konferencijos jau praėjo ilgiau nei metai, o S.Hawkingas dar nepateikė galutinio matematinio savo idėjų įrodymo.
Jei jam pavyks pabaigti kolegas įtikinantį įrodymą, jis bus ne tik išsprendęs vieną sudėtingiausių fizikos uždavinių, bet ir atlikęs ypatingos svarbos darbą pačioje savo karjeros pabaigoje.
Tai būtų žygdarbis, kurio nesugebėjo atlikti net ir S.Hawkingo herojus A.Einsteinas.