Kai Artūras Zuokas paskelbia apie dar vieną savo įvaizdžio gelbėjimo akciją, susimąstai, ar tas žmogus dar mato kelią per savo paties dūmų uždangas.
Daugelis požymių rodo, kad Vilniaus miesto meras ir liberalcentristų vadas pasaulį atpažįsta tik apčiuopom.
Tai reiškia, kad iš politikos jis pasitrauks ne savo valia, ne kitiems padedant, bet dėl kokio nors kvailo nelaimingo atsitikimo. Retėjantys bendraminčiai savo vadui turėtų parūpinti baltą lazdelę aplinkai čiuopti. Ir kuo greičiau, nes A. Zuokas, it koks nebepagydomas toksikomanas, jau rengiasi naujai dūmų dozei. Be to, – dar ir „vogtai”.
„Už pilietinę visuomenę ir gražią Lietuvą”… Toks A. Zuoko naujo viešųjų ryšių projekto, skirto artėjantiems savivaldybių rinkimams, pavadinimas. Ir vienu, ir antru atveju – plagiatas. „Pilietinę visuomenę” seniai užpatentavo buvęs Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, o Lietuvos gražinimo idėjos savinimasis apskritai yra šventvagystė. Juozas Tumas-Vaižgantas apsivers kape nuo tokio naujo bendradarbio!
Žinia, draugija Lietuvai pagražinti buvo įkurta dar 1921 metais ir tikrai ne viešiesiems ryšiams, bet veiklai su ekologine, aplinkosaugine pakraipa. Pristatęs prie Neries vertikalių vamzdžio formos pastatų, senųjų sostinės pilaičių fone užgriozdęs milžinišką šiltnamį, išrovęs daugiau liepų nei uraganas ir sunaikinęs daugiau žaliųjų plotų nei sausra, A. Zuokas tikrai negalėtų pretenduoti į narystę rašytojo įkurtoje draugijoje.
Tačiau įvaizdžius savintis jis gali. Gali net įkurti ne tik „pilietinės visuomenės ir gražios Lietuvos”, bet „padorios politikos ir švarios sąžinės” draugiją. Ir nors vienas bei antras variantas jau gali kelti susirūpinimą dėl A. Zuoko sielos sveikatos (juk sveikas žmogus siekia būti darnus – darbai turi atitikti pažiūras), tačiau jis turi teisę skelbtis kuo tik nori. Lietuvos politinė bendruomenė jį legalizavo. Suteikė politinės sveikatos pažymėjimą be galiojimo laiko žymės ir teisę netrukdomam veikti bei tarpti.
Ir būtų naivu manyti, kad toji politinė bendruomenė tikisi, jog jiems nesugebėjus A. Zuoko pašalinti, tai padarys rinkėjai ir rinkimai. Priešingai – manyčiau, jog dabar šalį turintis politinis elitas A. Zuokui linki visokeriopos sėkmės ir nuoširdžiai nesuvokia, kodėl kai kas prie jo kimba. Mano, kad tikriausiai dėl vietos prie lovio.
Šitas vaikinas nekliudo nei socdemams, nei soclibams, anei darbiečiams. Pastariesiems ypač, nes A. Zuoko veiklos tyrimą Seime jie pavertė nesibaigiančia savo pačių viešųjų ryšių akcija. O žvelgiant plačiau ir giliau, A. Zuoko buvimas politikoje atitinka ne tik politinės bendruomenės interesus, bet ir jos pasaulėžiūrą.
Štai, pavyzdžiui, Algirdas Monkevičius, Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas ir Politikų etikos kodekso projekto bendraautorius, galėtų drąsiai pretenduoti į A. Zuoko visuomeninio judėjimo vicepirmininkus.
Tas postas jam priklauso jau vien už praėjusią savaitę per radiją paskelbtą moralės apibrėžimą. „Kas gi ta moralė?” – klausinėjo A. Monkevičiaus žurnalistai. Ogi tai „sugebėjimas nekenkti kitiems”, – atskleidė sąvokos prasmę A. Monkevičius.
Jeigu dar būtų paaiškinęs, kas tie „kiti”, tai Seimo etikos sargas būtų pataikęs tiesiai į dešimtuką. Socdemai „nekenkia kitiems”, kai balsuoja Vilniaus taryboje už „abonento” projektus. Konservatoriai „nekenkia kitiems” kai padeda Artūrui Paulauskui poste išsaugoti leisgyvį Antaną Valionį ir talkina Viktorui Uspaskichui, kovojančiam dėl įtakos bei, tikriausiai, naudos iš „Mažeikių naftos” pardavimo. Mainais darbiečiai ir soclibai „nekenkia kitiems” palaikydami įtampą valdančiojoje koalicijoje.
Toje „kitų” interesų buzoje besikepurnėjantis A. Zuokas tikrai negali pakeisti buzos cheminės sudėties. Priešingai – jis daro gerą paslaugą kolegoms pasiglemždamas visuomenės dėmesį ir pasipiktinimą. Tokį reikia ne skandinti, o gelbėti.
Rūta Grinevičiūtė