Emigracijos rykštė – suluošinti likimai

Šeimos erozija. Taip vieną iš skaudžiausių masinės lietuvių emigracijos padarinių įvardija sociologai.

Ieškoti geresnio duonos kąsnio išvykdami į užsienio šalis lietuviai palieka savo vaikus auginti seneliams, artimiesiems ar kaimynams, o kai kurie tėvai paliktus vaikus tiesiog pamiršta.

Vien Klaipėdos mieste šiuo metu gyvena 44 vaikučiai, kuriais į užsienį išvykdami tėvai nesugebėjo tinkamai pasirūpinti. Šešiolikai iš jų tenka glaustis vaikų globos namuose.

Tačiau net ir tiems emigrantams, kurie stengiasi, kad Lietuvoje likusiems vaikams neiškiltų jokių problemų, koją pakiša netobuli mūsų šalies įstatymai, neleidžiantys teisiškai įforminti Lietuvoje likusių atžalų globos. Tad nelaimės atveju tūkstančiai vaikų šalyje yra palikti likimo valiai, nes seneliai, dėdės ar tetos jiems negali atstovauti nei medicinos, nei ugdymo įstaigose.

Tuo metu Lietuvos valdžia kol kas net neturi strategijos, kaip sušvelninti masinės tautiečių emigracijos padarinių.

Sociologai šį reiškinį jau dabar vadina viena didžiausių ne karinių grėsmių šaliai. Esą jei valdžios požiūris nesikeis ir nebus ieškoma jokių sprendimo būdų, Lietuva patirs ne tik ekonominį, bet ir politinį šoką. Mat netrukus lietuvius pakeis darbo jėga iš tų šalių, kurios Lietuvoje turi politinių interesų.

Dėkite kur norite

Klaipėdos vaikų globos namuose „Rytas” jau penkeri metai gyvena du nepilnamečiai broliai. Vaikinukai pikti ant viso pasaulio, nusivylę viskuo, nes visą tą laiką užsienyje dirbantys tėvai maitina juos tik pažadais, esą greitai grįš ir juos pasiims. Tačiau kaskart viltys gyventi šeimoje sužlunga.

Pasak uostamiesčio Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėjos Gražinos Aurylienės, šiuos berniukus kartu su sesute prieš penkerius metus į tarnybą atvedė giminaitė. „Dėkite tuos vaikus, kur norite”, – tokie buvo jos žodžiai. Pasirodo, tėvai vienas po kito išvažiavo į užsienį, paliko giminaitei vaikus, iš pradžių kelis mėnesius bendravo, siuntė pinigus, paskui dingo lyg į vandenį.

„Tai ne vienintelis atvejis, kai apgauti giminaičiai kreipiasi į teisėsaugininkus, skelbia užsienyje pasislėpusių tėvų paiešką”, – sako G. Aurylienė.

Beje, „Ryto” globos namuose gyvenančių berniukų tėvai gyvi ir sveiki. Jie kartais bendrauja su sūnumis telefonu, kai šie savaitgaliais vieši pas močiutę.

„Tačiau tėvai tik „šeria” juos nerealiais pažadais, kurių netesi. Todėl berniukai darosi vis liūdnesni, piktesni, viskuo nusivylę. Juk juos apgavo artimiausi žmonės – tėvai”, – apgailestavo globos namų direktorė Regina Milašienė.

Paliktojo sindromas

Be abejo, pati skaudžiausia ilgalaikio vaikų ir tėvų išsiskyrimo pasekmė – traumuota vaiko psichika. Apie tai vis dažniau prabyla psichologai. Jie perspėja tėvus, kad prieš išvykdami į užsienį tėvai turėtų gerai pagalvoti, kas jiems svarbiau – ar pinigai, ar ryšys su vaiku.

Klaipėdietė Laura (vardas pakeistas. – Aut. past.) prieš dvejus metus išvažiavo į Airiją tik todėl, kad turėjo daug skolų, o iš atlyginimo, kurį gaudavo dirbdama aptarnavimo sferoje, nepragyveno. Dvylikametį sūnų Roką ji paliko seneliams.

Roko teta „Vakarų ekspresui” pasakojo, kad vaikas, metus išgyvenęs be mamos, pasikeitė neatpažįstamai. Jis pasidarė agresyvus, piktas ant viso pasaulio, nebeklausė nei mokytojų, nei senelių. Kartais nugrimzdavo į melancholiją. Vieną kartą su draugais prisiuostė klijų.

„O skaudžiausia tai, kad mama, jausdama kaltę, jog jį paliko, skambindavo ir statydavo jam oro pilis. Tikindavo, kad tuoj jį išsiveš su savimi į Airiją, pasakodavo, ką jam nupirks. Po tokių pokalbių jis būdavo nebesukalbamas, pasijusdavo lyg karalius”, – pasakojo teta.

Tačiau iš Airijos atsiųsti daiktai ir pinigai vaikui buvo tik trumpalaikis džiaugsmas.

Matydami, kad anūkas vysta akyse, seneliai išsiuntė jį į Airiją pas mamą. Dabar jis lanko ten mokyklą. Laura pripažino, kad su sūnumi bendrauti nėra lengva, jis jaučia nuoskaudą, kad buvo paliktas, pyksta.

Moteris neslėpė, kad Airijoje „aukso kasyklų” nerado. Ji dirba nuo 6 valandos ryto iki 23-os vakaro. Kartu su vyru ir sūnumi gyvena 8 kvadratinių metrų ploto kambarėlyje, kuriame telpa tik viena lova ir spinta. Laura svarstė, kad tiek pat daug dirbant ir ribojant bet kokias pramogas Lietuvoje būtų galima užsidirbti tiek pat, kiek pavyksta sukaupti Airijoje.

Laura planuotų po metų grįžti namo, tačiau iškilo kita problema – jau dabar baiminamasi, kad Rokui bus sunku adaptuotis lietuviškoje mokykloje, nes Airijoje jis nebesimoko nei lietuvių kalbos, nei istorijos.

Išvyksta lietuvis, grįžta anglas

Psichologai bei vaikų teisių apsaugos specialistai net neabejoja, kad į užsienį išvykstantys tėvai turėtų pasiimti su savimi ir vaikus. Tačiau daugeliu atvejų tai labai sudėtinga, ypač, kai žmonės važiuoja į nežinią. Daugelis tikisi iš pradžių patys įsitvirtinti, o vėliau pasiimti ir vaikus. Be to, ten nėra lietuviškų mokyklų.

Pasak Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriaus vedėjos Violetos Raulynaitienės, po vieną lietuvišką mokyklą yra tik Maskvoje ir Rygoje, dvi – Baltarusijoje.

Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, kur daugiausiai emigruoja lietuvių, veikia tik savaitgalinės mokyklėlės, kur lietuvių vaikai kiekvieną savaitgalį po kelias valandas mokomi gimtosios kalbos, istorijos.

Paprastai lietuviai lanko tos šalies, kurioje gyvena, bendrojo lavinimo mokyklas. Kai kuriose mokyklose yra lietuviškų klasių, kur šalia kitų dalykų, dėstomų anglų kalba, būna ir lietuvių kalbos pamokų.

Klaipėdietė Jūratė (pašnekovė prašė neskelbti jos tikrojo vardo, nes vengia Lietuvoje mokėti mokesčius už tai, ką uždirbo užsienyje. – Aut. past.) šią vasarą grįžo iš Airijos tik dėl sūnaus. Į svečią šalį smalsumo vedini Jūratė su vyru išvyko prieš metus ir kartu išsivežė šešiametį sūnų. Berniukas po kurio laiko ten pradėjo lankyti mokyklą. Jūratė pasakojo pašiurpusi nuo airiškos mokyklos, esą vaikai ten nieko neišmoksta, nes mokymosi programos labai silpnos. Be to, nėra jokios drausmės, vaikai, jei nenori, per pamokas nieko ir nedaro.

„Kita vertus, vaikas visiškai nemokėjo angliškai. Nors klasėje buvo dar 4 lietuvaitės, jam nebuvo lengva adaptuotis. Grįždavo namo ir mokydavosi angliškai frazę: „Aš noriu žaisti futbolą”, kad klasės berniukai priimtų jį į savo būrį”, – pasakojo Jūratė.

Nors Jūratei Airijoje sekėsi labai gerai, tačiau dėl vaiko grįžo į Lietuvą. Dabar berniukas jau čia eina į pirmąją klasę ir kol kas, pasak Jūratės, jaučiamos airiškos mokyklos pasekmės – jis nežino kas yra drausmė, jam sunku adaptuotis prie lietuviškos tvarkos.

Panašiai pasakoja ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovė V. Raulynaitienė.

„Situacija yra liūdna. Pavyzdžiui, mano dukra eina į penktą klasę. Kai ji buvo ketvirtojoje, į klasę sugrįžo mergaitė, kuri dvejus metus gyveno ir mokėsi Londone. Be abejo, anglų žinios puikios, tačiau visi kiti dalykai… Tai didžiulė problema, tokiems vaikams labai sunku adaptuotis. Jiems turėtų būti taikoma išlyginamoji programa. Tačiau, mano žiniomis, šis klausimas dar nėra sprendžiamas”, – sakė V. Raulynaitienė.

Anot G. Aurylienės, dar liūdniau, kai vaikas keletą metų mokosi Italijos, ar Ispanijos mokyklose. Grįžus į Lietuvos mokyklą italų kalbos pritaikyti neįmanoma.

Tačiau Lietuvos valdžia teigia negalinti padėti, kad užsienyje būtų kuo daugiau lietuviškų mokyklų. Tai esąs pačių užsienyje gyvenančių bendruomenių rūpestis. „Vakarų ekspreso” pašnekovė Jūratė net svarstė, kad puiki niša lietuvių verslui Airijoje – įsteigti privačią lietuvių mokyklą.

Seneliai neturi statuso

Į Klaipėdos Vaikų teisių apsaugos tarnybą kreipiasi vis daugiau tėvų, susiruošusių vykti dirbti į užsienį, o savo vaikus paliekančių artimųjų ar draugų priežiūrai. Tėvai norėtų, kad asmenys, kuriems jie patiki savo vaikus, galėtų atstovauti jiems vaikų sveikatos priežiūros, mokymo, ugdymo ir kitose įstaigose.

Deja, nebūdami oficialūs globėjai, jie negali perimti tėvų funkcijų. Nėra įstatymo, kuris leistų šiems asmenims įteisinti vaikų globą nemokant globos pašalpos. Žinia, vaikų globėjai kas mėnesį gauna 500 litų. Jei tokias pašalpas reikėtų mokėti visiems emigravusių lietuvių vaikams, pasak G. Aurylienės, valstybė bankrutuotų.

„Tad šie vaikučiai paliekami likimo valiai. Pavyzdžiui, Marijampolėje buvo atvejis, kai seneliams paliktas vaikutis labai sunkiai susirgo ir jam reikėjo skubiai daryti operaciją, tačiau be tėvų sutikimo medikai negalėjo to daryti. Jie atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje”, – pasakojo G. Aurylienė.

Klaipėdos vaikų ligoninės vyriausioji gydytoja Klaudija Bobianskienė patvirtino, kad ši problema labai opi. Tiesa, kai kalbama apie grėsmę vaiko gyvybei, problema sprendžiama lengvai – įstatymas numato, kad nesant tėvų sutikimo, pakanka sušaukti 3 gydytojų konsiliumą, kurie ir nusprendžia, ar vaiką operuoti. Tačiau kur kas daugiau problemų kyla, kai vaikutį, kurio tėveliai išvykę toli, reikia gydyti stacionariai, atlikti jam tyrimus. Tokie atvejai, kai vaikus medikams pristato ne tėvai, o seneliai, pasak K. Bobianskienės, uostamiestyje labai dažni.

Ledai pajudėjo

Lietuvos respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė sakė žinanti nemažai atvejų, kai emigruojantys tėvai nejaučia jokios atsakomybės už tai, kaip vaikai gyvens be jų. Pavyzdžiui, Ukmergėje du mažamečiai vaikučiai buvo palikti 80 metų močiutei, kuri pati neatsikelia iš lovos. Kitas atvejis, kai 12-os metų mergaitė gyveno bute viena, nes į Vokietiją išvykusi mama paprašė, kad kartais ją prižiūrėtų jos draugas, turintis savo šeimą, arba to draugo draugas.

Pasak R. Šalaševičiūtės, reikia kuo skubiau spręsti atstovavimo vaikams klausimą, kai tėvai emigruoja. Juolab kad ši problema Vaiko teisių apsaugos kontrolės tarnyboje žinoma jau keletą metų. Pasak R. Šalaševičiūtės, iki šiol nebuvo surasta būdų, kaip tai turėtų būti padaryta. Buvo keletas pasiūlymų, susijusių su Civilinio kodekso pataisomis, tačiau jie pasirodė netinkami.

Vyriausybė buvo įpareigojusi Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją iki praėjusio pavasario nustatyti tvarką, kaip būtų galima teisiškai atstovauti vaikui, kurio tėvai yra emigravę, tačiau iki šiol rezultatų nėra.

Tačiau R. Šalaševičiutė viliasi, kad ledai pajudėjo. Rugsėjo 23 dieną apie tai diskutavo kvalifikuoti teisininkai, kai kurie Seimo nariai. Buvo nuspręsta, kad tikslingiausia būtų pataisyti Išmokų vaikams įstatymą.

R. Šalaševičiūtės svarstymu, šiame įstatyme tiesiog turėtų būti išskirti atvejai, kada mokama išmoka, o kada ne. Tuomet išvažiavus tėvams, vaikams būtų priskiriama laikinoji globa be išmokų. Tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, kai tėvai neberemia Lietuvoje palikto vaiko, neturėtų būti draudžiama pagal Išmokų vaikams įstatymą mokėti globos pašalpą.

„Kadangi Seimo nariai patys yra suinteresuoti, manau, kad gal net šiemet šis įstatymas turėtų būti pakeistas. Mūsų tarnyba gali tik teikti pasiūlymus. Manau, kad spragų įstatymuose ir teisės aktuose užkaišymą turėtų inicijuoti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, juolab kad šio komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas savo iniciatyva ir pradėjo šią diskusiją”, – sakė R. Šalaševičiūtė.

Edita Užkuraitė