Gerai buvo pasakyta vienoje televizijos laidoje: kai kitos Europos Sąjungos šalys dėl naftos kainų kilimo ėmėsi atkūrinėti savo atominės energetikos perspektyvas, Lietuva ir vėl neišdrįso tarti nė žodžio dėl savo branduolinės energetikos tęstinumo, nors ne tik ekonominis protas, bet ir sveika nuovoka sako, jog Ignalinos atominė elektrinė yra vienas iš svarbiausių mūsų energetinio saugumo garantų.
Būtent: neišdrįso. O ką apskritai Lietuva išdrįso pasakyti ir padaryti pastarųjų iššūkių akivaizdoje?
Pats baisiausias – vidury baltos dienos viso pasaulio akivaizdoj mums smogtas nokautas – Rusijos ir Vokietijos susitarimas dėl Šiaurės dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Baltijos šalis ir Lenkiją. Visai be pėdsako mūsų politinėje sąmonėje praėjo informacija apie kitą Rusijos susitarimą – dėl naftotiekio į Vakarus, aplenkiant Ukrainą, Juodosios jūros dugnu. Atstovaudami JAV interesams Europoje, mes rūpinamės Kaukazu, Ukrainos ateitimi, Moldovos problemų sprendimu, Baltarusijos demokratizavimu, o Rusija, Vokietija ir Prancūzija toliau sau vykdo realią jos interesus atitinkančią integraciją ir kuria Didžiąją Europą, galutinai išplaunančią ankstesniąją NATO paskirtį. O juk pagal ją mes į NATO taip veržėmės! Kas kada ir ką esmingesnio iš Lietuvos vadovų pasakė apie didžiųjų energetikos replių pragaištingumą visai Vidurio Europai? Nesuprato? Kažin. Greičiau – neišdrįso.
Kad yra būtent taip, mintį primygtinai bruka atsarginių detalių konstrukcijos, vadinamos Rusijos naikintuvu Su-27, nugriuvimas į lietuviškų žiemkenčių lauką panemunėje. Lietuvių generolai gali dabar kapotis su rusų generolais, klausinėdami vieni kitų, ką gėrė Karaliaučiaus radarininkai, o ką – vokiečių kariniai NATO policininkai Zokniuose, kol lėktuvas kone pusvalandį smaginosi Lietuvos padangėje. Kas išdrįso pasakyti, kad jis skraidė pirmiausia NATO oro erdvėje? Ar ne Lietuvos vadovų pareiga buvo tai pareikšti tuoj pat ir kuo aiškiau tiek NATO, tiek ES, tiek Rusijai? O apie ką kalbame ir dėl ko ginčijamės mes? Negi NATO, Maskvos-Berlyno-Paryžiaus tyliu sutarimu, Europos Sąjungos teritorijoje iš tiesų egzistuoja tik tiek, kad NATO saugumo garantijas realizuojančios Vokietijos karinės pajėgos ekstremaliais atvejais jau turi būti keičiamos JAV pajėgomis?
Tarkime, tai itin aukšto lygio politiniai sprendimai ir ėjimai, kurių „jaunos demokratijos” politiniai lyderiai gali ir nesugebėti padaryti. Tačiau esama kur kas paprastesnių situacijų.
Antai buvo nugriauta Varėnos bažnyčios šventoriuje stovėjusi kolona 1920 metų Lenkijos karo prieš Lietuvą metu žuvusiems lenkų kariams atminti. Kariai seniai perlaidoti, kolona trūnijo, kol vos nenugriuvo pati. Tačiau dėl tų griuvenų reikšti pretenzijas ir administruoti Varėnos savivaldybę šoko aukšti Lenkijos pareigūnai, o mūsų ministrai dingo, palikdami ją vieną spręsti iki tarptautinio lygio lenkų iškeltą atseit problemą. Dar daugiau: Lietuvos prezidento visuomeninis patarėjas tuo pretekstu paaiškino, kad, nusileidę dėl lenkų neva nereikšmingų reikalavimų įvesti į lietuvišką raidyną lenkų raidyno diakritinį ženklą, nesiginčydami dėl paminklų, lietuviai gautų ir automagistralę į Varšuvą, ir elektros tiltą, ir dujotiekį, ir panašiai. Kas iš Lietuvos vadovų pasakė, kad tai jau atviras šantažas?
Taigi ką dar drįsta Lietuva?
Ar reikia stebėtis, kad šiandien Lietuvoje – apatija. Ir vis gilėjanti stagnacija.
Romualdas Ozolas