Su-27 sparnai nupūtė pudrą nuo senų radarų

Rusijos naikintuvo Su-27 katastrofa rugsėjo 15-ąją Šakių rajone tam tikra prasme prilygsta JAV nusiaubusiam uraganui „Katrina”, parodžiusiam, kad tiesa yra gerokai pripudruota ir anaiptol ne tokia graži, kaip siekiama parodyti. Penkiolika metų slėpta informacija apie tikrąją Lietuvos radiolokacinių stočių būklę ir patikimumą iš bunkerių iškilo į paviršių. Krašto apsaugos ministerijos nuolat pudruojama realybė, kai buvo giriamasi dovanotais senais radarais bei garsiai skalambijama apie įsigytus naujus, neva garantuojančius visos Lietuvos padangės apsaugą, subliūško kaip dirbtinės gražuolės veidas rytą.

Rusijos karinių oro pajėgų vadas Vladimiras Michailovas, nors ir apsijuokęs prieš visą pasaulį dėl prarasto naikintuvo, negailėjo ironijos neseniai NATO nare tapusiai Lietuvai. „Viena aišku – pavojus paskelbtas jau po to, kai naikintuvas nukrito. Neplanavome tikrinti NATO priešlėktuvinės gynybos galimybių, bet paaiškėjo, kad jos niekam tikusios”, – piktdžiugiškai paskelbė rusų generolas.

Didelės paslapties, kad netobula technika saugo Lietuvos padangę, rusams niekada nebuvo. Jie žinojo, kad radiolokacinės stotys – beveik tose pat vietose, kur sovietiniais laikais ir buvo pastatytos. Ne paslaptis buvo ir technika – sena sovietinė, kiek naujesnė švediška bei neseniai įsigyti trys nauji vokiški radarai.

Lietuvai pernai už 25 mln. eurų įsigijus tris modernius trimačius mobiliuosius radarus TRML-3D, girtasi, kad naujieji radarai padės užkirsti tokius atvejus, kai Lietuvos oro erdvę nedideliame aukštyje pažeidžia kitų valstybių orlaiviai. Nežinia, ar slaptai vykusiame konkurse tikrai pasirinkta geriausia technika už geriausią kainą. Tačiau faktai rodo, kad ir dabar Lietuvos oro erdvę gali kirsti net naikintuvas, kurio skrydį prieš patenkant į Lietuvą stebėjo Estijos ir Latvijos radiolokacinės stotys. 1998 m. balandžio 18 d. Rygoje pasirašyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių sutartis dėl Baltijos oro erdvės stebėjimo sistemos sukūrimo, o Karmėlavoje įkurtas viso Pabaltijo informacinis centras, kuriame susikaupia visa oro erdvės informacija iš trijų Baltijos šalių. Tačiau ši sistema rugsėjo 15-ąją nesuveikė.

Lietuvos oro erdvės stebėjimas garantuojamas sujungus Lietuvos teritorijoje esančius karinius ir civilinius radarus. Jų signalai perduodami į Karmėlavoje esantį regioninį oro erdvės stebėjimo centrą. Operatoriai stebi ir identifikuoja orlaivius, kilus reikalui perduoda informaciją Vokietijoje esančiam Jungtiniam oro operacijų centrui, kuris įsako pakilti Zokniuose dislokuotiems NATO naikintuvams.

Rugsėjo 15-ąją nuo 7 lėktuvų grupės, skridusios virš Baltijos jūros neutralioje erdvėje, atsiskyrus naikintuvui Su-27, jo stebėjimas vyko veik mėgėjiškai. Vienu metu jis išnyko iš radarų lauko, vėliau atsirasdavo ekranuose. Dažnai aukštį ir kryptį keitęs Rusijos naikintuvas buvo stebimas tai kariniuose, tai civiliniuose radaruose, duomenys apie paskutinį Su-27 skrydį fragmentiški.

Po naikintuvo katastrofos Krašto apsaugos ministerijos vadai demonstravo didelį susirūpinimą ir slaptumą. Jie neslėpė, kad naikintuvo skrydis jiems netikėtas. Nors karinės oro pajėgos (KOP) turėjo ne vieną progą įsitikinti, kad jų darbe daugybė spragų, tai, be abejo, pirmiausia krašto apsaugos eksministro Lino Linkevičiaus, mėgusio komjaunuoliškai raportuoti apie krašto apsaugos tariamus laimėjimus, palikimas. Vienas skandalingiausių jo kadencijos įvykių – 2003 metų kovo 29-ąją paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvos ir Baltarusijos sieną kirtusio 24 metų Prienų piloto Tado Valkausko skrydis keturviečiu sportiniu lėktuvu „Wilga”. Sudužęs lėktuvas po poros mėnesių su žuvusiais keleiviais buvo rastas Baltarusijos pelkėse. „Peržiūrėjome tos dienos įrašus, bet duomenų apie tokį skrydį neradome”, – 2003 metais teigė Oro erdvės kontrolės centro vadas Viktoras Samochinas. „Ekstra” Krašto apsaugos ministerijoje pasidomėjo, kokie tarnybinio patikrinimo dėl „Wilga” rezultatai, ar tą dieną, kai T.Valkauskas kirto sieną, veikė radarai? Vietoj atsakymo teko pasitenkinti paaiškinimu, kad kol vyksta tyrimas dėl sudužusio Rusijos naikintuvo, informacijos teikimas spaudai ribojamas.

Didžioji paslaptis, kurią Krašto apsaugos ministerija kruopščiai saugo jau penkiolika metų, yra ta, kad Lietuvos padangę turintys stebėti radarai dažnai būna išjungti.

– Kodėl niekas nenori net šnekėti apie tai, kad radiolokacinės stotys nebuvo įjungtos? – nusistebėjo buvęs karininkas Silvestras Baumilas, tarnavęs radiolokacinėje stotyje Juodkrantėje. – Spėju, kad atsitiko paprasčiausias dalykas – neveikė mūsų radiolokacinės stotys. Aš turiu grafiką iš tų laikų, kai dirbau. Stotys buvo įjungiamos 12 valandų per parą. Kitu laiku personalas dirbo, atliko profilaktiką, remontavo nuolatinės priežiūros reikalingus senus ir daug spinduliuojančius radarus. Oro erdvę tuo metu turėjo žvalgyti kitose vietovėse esantys radarai. Paprašykite kovinio budėjimo žurnalo, jei jums duos pavartyti. Ten parašyta, kada įjungti lokatoriai, kada išjungti. Ant sienos pakabinamas jungimo grafikas, bet tai slaptas dokumentas.

Pasak radiolokacijos specialistų, radarams, nelygu jų modifikacija ir gamybos metai, reikia tam tikro laiko, kol pradeda veikti. Kiek minučių radarai šyla – jau karinė paslaptis. Iškart, vos gavęs signalą, nepradeda veikti nė vienas išjungtų radarų. Juk ir kompiuteriui reikia poros minučių įsikrauti.

1996 metų gruodžio 19 dieną priimtame Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nurodyta: „Pirmaeilis valstybės uždavinys – užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienų su Baltarusija ir Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) teritorija bei jūrų sienų kontrolę, taip pat Lietuvos oro erdvės kontrolę”. Tai, kad šis pirmaeilis valstybės uždavinys neįgyvendinamas, paslaptis buvo tik paprastiems šalies gyventojams. Krašto apsaugos ministerijos vadovai puikiai žinojo, kad būtina modernizuoti radarus, kad seni sovietiniai radarai P-37 sugeba nustatyti tik kryptį iki objekto ir atstumą, tačiau nerodo orlaivio skrydžio aukščio. Jie beveik neteikia informacijos apie žemai skrendančius objektus.

Vargu ar efektyviai naudojami ir 25 milijonus eurų kainavę trimačiai mobilieji radarai. 2005 metų sausio 13 dieną KOP Oro gynybos bataliono padalinyje prie Ignalinos atominės elektrinės rastas nusižudžiusio Ruslano Bulo kūnas. Radaro poste nusižudžiusį šauktinį apie 2 val. nakties aptiko kitas karys, atėjęs perimti budėjimo. Ignalinos atominę elektrinę saugančioje radiolokacinėje stotyje ryšių aprūpinimo skyriaus radijo ryšio operatorius R.Bulo tą naktį budėjo vienas. Tai duoda pagrindo spėti, kad radarai nebuvo įjungti, nes jiems prižiūrėti reikia daugiau nei vieno žmogaus. Krašto apsaugos ministerijoje pasidomėjus, ar tikrai ne visada veikia itin svarbaus strateginio objekto – Ignalinos atominės elektrinės – oro erdvę stebintys radarai, buvo atsakyta, kad jie įjungiami gavus nurodymą. O R.Bulo motina teigia, kad sūnus galėjo palūžti dėl nuovargio – jam teko budėti kelias pamainas iš eilės.

Didžiausia paslapties skraiste Krašto apsaugos ministerija paprastai užkloja tas savo veiklos sritis, kurios net nėra karinė paslaptis. Prieš keletą metų teko apsilankyti neoficialioje poilsinėje Juodkrantėje, įkurtoje radiolokacinės stoties papėdėje, keli šimtai metrų nuo jūros. Poilsinės remontas ministerijai kainavo kelis milijonus litų, tačiau gauti bet kokią informaciją apie šį anaiptol ne karinės paskirties objektą buvo labai sunku. Nepavyko ir dabar sužinoti, kiek dar, išskyrus Juodkrantę, kareivinėmis vadinamų poilsinių turi ministerija, kiek kainuoja jas išlaikyti ir atnaujinti. Skandalingoji poilsinė Juodkrantėje, L.Linkevičiaus ir jo pirmtakų ministravimo laikais skirta valdininkams, šį rudenį naujojo krašto apsaugos ministro G.Kirkilo iniciatyva pradėta naudoti kilnesniems tikslams – joje apgyvendinti 16 Juodkrantės kadetų mokyklos auklėtinių.

Beje, toje pačioje Juodkrantėje, kur nepagailėta milijonų ministerijos poilsinei, darbo sąlygos bunkeryje nebuvo geros. Neįrengta net ventiliacijos – darbuotojai gaivaus oro gurkšnį įkvėpdavo laikydami atviras bunkerio duris, nors ir žinojo, kad taip rizikuoja apsišvitinti nuo veikiančių radarų. Pasidomėjus, ar veikė ši radiolokacinė sotis tuo metu, kai rugsėjo 15-ąją Su-27 nuo Baltijos jūros pasuko į Lietuvą, iš ministerijos atsakymo nepavyko gauti.

Kodėl Lietuvos radiolokacinės stotys nestebėjo Rusijos lėktuvų grupės dar jiems nepriartėjus prie Lietuvos sienų? Juk pagal trišalę sutartį estai ir latviai turėjo pranešti apie tokios nemenkos lėktuvų ir naikintuvų grupės skrydį. Kalbėdamas televizijos laidoje Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus konstatavo, kad yra trys pagrindiniai trūkumai, dėl kurių nebuvo laiku pastebėta naikintuvo: radarų laukas, ryšių sistema ir trišaliai santykiai.

Tai seniai žinomi trūkumai, jie ne paslaptis ir NATO vadovybei. Dislokuodami Šiauliuose naikintuvus, NATO šalių kariškiai nuodugniai išstudijavo visas mūsų šalies radiolokacinių stočių galimybes. Dar anksčiau, vos išvedus okupacinę kariuomenę iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos, NATO šalių kariškiai vos ne pirmieji apžiūrėjo, nusibraižė ir nufotografavo visas buvusias raketų bazes ir radiolokacines stotis, iš kurių pasitraukė sovietų daliniai. Taigi NATO ne blogiau už lietuvius ir rusus kariškius žino situaciją. Kodėl gi tada žadėjo apsaugoti Lietuvos oro erdvę, nors puikiai žinojo, kad mūsų radarai nesugeba tos erdvės net tinkamai stebėti?

Rūta Skatikaitė

„Ekstra”