Pesimistiškos išvados nebuvo naujiena
Unikali kultūros vertybė – vienintelis Lietuvoje siaurasis geležinkelis – gilioje duobėje.
Smagius teatralizuotomis atrakcijomis paįvairintus pasivažinėjimus maršrutu Panevėžys-Anykščiai-Rubikiai siūlantis ir turistų nestokojantis siaurukas balansuoja ties bankroto riba.
Nors keleivių nuo 2002 iki 2004 metų padaugėjo dvigubai – nuo 7,6 iki 15,5 tūkstančio žmonių, siaurojo geležinkelio veikla išliko nuostolinga ir investicijų jam rasti sunku.
Tokie pesimistiški pareiškimai nebuvo jokia naujiena Panevėžio, Anykščių ir Utenos valdininkams bei turizmo ir kultūros darbuotojams, dalyvavusiems Panevėžio geležinkelio laukiamojoje salėje vykusioje konferencijoje „Siauruko galimybės. Ar jomis pasinaudosime?”
Jiems kur kas labiau knietėjo sužinoti būdus, kaip siauruką gelbėti nuo pražūties.
Todėl konferencijos dalyviams buvo pristatyta 4 mėnesius vilniečių ekonomistų rengta galimybių studija „Siaurojo geležinkelio pritaikymo turizmui galimybių identifikavimas”.
Ją parengti buvo užsakiusi Panevėžio miesto savivaldybė ir kiti viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis” steigėjai – Panevėžio ir Utenos apskričių viršininkų administracijos bei Panevėžio ir Anykščių rajonų savivaldybės.
Gauti lėšų tikisi iš ES
Galimybių studijoje išanalizuotos kelios siauruko plėtros alternatyvos.
Priimtiniausiu variantu pripažintas viso geležinkelio ruožo vystymas, teikiant prioritetą Panevėžio-Raguvėlės ir Anykščių-Rubikių atkarpoms.
Pateikta vizija, jog turizmo traukos centru galėtų tapti Vaivaduose įkurtas siaurojo geležinkelio technikos istorijos ir pramogų parkas.
Apskaičiuota, jog siaurukui atgaivinti 2006-2010 metais reikėtų apie 45 mln. litų. Lėšų siaurojo geležinkelio reanimacijai tikimasi gauti iš ES struktūrinių fondų, ieškoma ir kitų finansavimo galimybių.
Pasiūlyta galimą siauruko plėtrą apsvarstyti su politikais, prašyti finansavimo iš Kultūros ministerijos programų, miestų ir apskričių užsienio partnerių.
Prie siaurojo geležinkelio reanimavimo lėšomis žadėjo prisidėti ir bendrovė „Lietuvos geležinkeliai”.
Kelionės tikslas – „Raganų rojus”
Konferencijoje dalyvavo viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis” vadovo kėdę nuo šiandien palikęs Žydrūnas Kvedaras ir į ją sėdęs Gintaras Kerbedis. Paklaustas apie būsimus darbo metodus ir vizijas, kaip siauruką padaryti patrauklesnį, G.Kerbedis nenorėjo leistis į kalbas.
Abu siauruko direktoriai – buvęs ir dabartinis po konferencijos su kitais dalyviais iš geležinkelio stoties salės persikėlė į du vagonus ir išvyko savo akimis dar kartą pamatyti, kas bus prarasta, jei siaurukui atgaivinti nebus rasta lėšų.
Geležinkelio stoties perone užgrojo muzika, ir prie siauruko bėgių išsirikiavo eilė keliauninkų.
Pranešus, jog garvežys neturi kuro, raudonomis uniforminėmis kepurėmis pasipuošusios stoties darbuotojos turistus nuramino – du vagonus iki garvežio pritrauks panevėžiečiai galiūnai Kęstutis Gilys ir Karolis Riauba.
Jiems sėkmingai atlikus šią svarbią misiją traukinys su dviem keleivių pilnais vagonais pajudėjo Anykščių link.
Siaurojo geležinkelio ruožo 18-ojo kilometro stotelėje „Raganų rojus” išlipęs Lietuvos geležinkelių infrastruktūros turto valdybos viršininkas Česlovas Norkus, žvelgdamas į traukinio keleivius pasitikusią senyvą geltonkasę moteriškę, džiaugėsi, jog šioji nepervanojo šonų raganiška šluota.
„Pernai šitoje aikštelėje man buvo paskirta 10 bizūno kirčių, bet papasakojęs anekdotą apie uošvę nusiderėjau iki 7”, – prisiminimais dalijosi aukštas geležinkelio pareigūnas.
Įkalčiu tapo ir šypsena
Kol unikalus kultūros paveldo reliktas iš Panevėžio pusvalandį pūškavo iki „Raganų rojaus” – Miežiškių seniūnijos saviveiklininkų įrengtos stovyklavietės pamiškėje – pilni du vagonai valdininkų, kultūros bei turizmo darbuotojų turėjo iškentėti seklių-muitininkų patikros procedūras ir atsakyti į nepatogius klausimus.
Sekliais persirengę teatro „Menas” aktoriai naršė po traukinį ir ieškojo paslėpto neva labai svarbaus dokumento – iš Mikaldos pranašysčių knygos išplėšto lapo.
Siaurusevičiais pasivadinusiems šnipams talkino miniatiūrinis stirnaičių veislės šuo Baksas.
„Kas čia darosi? Visos moterys prisistato Rožėmis, o visi vyrai – bedarbiais?” – plyšojo sekliai ir be ceremonijų ėmė apklausiamųjų pirštų atspaudus.
Seklių priremtas Utenos apskrities viršininko pavaduotojas Vilius Cibulskas išsidavė pravardžiuojamas Cibuliu.
Viršininkas pasipriešino viešai kratai, teigė niekad nesidaręs plastinių operacijų, o žavias greta sėdinčias bendrakeleives pavadino valkatavimo laikų kelionių palydovėmis.
Anykščių turizmo centro direktorių Audrių Vengrį sekliai pričiupo už nenykstančią nuo veido šypseną.
„Jei juokiasi, vadinasi, kaltas”, – konstatavo muitininkas ir, apsimovęs mėlyną guminę pirštinę, iš po A.Vengrio suolo ištraukė standžiai žolių prigrūstą paketėlį.
Surengė raganų puotą
Siauruko keleiviai buvo išlaipinti pamiškėje. Čia raganos čirškino kiaušinienę, virė bulves, ant ugnies šutino katilą miško žolių arbatos.
Šluotomis „ginkluotos” moteriškės atkeliavusiuosius vertė ragauti aštrių gėrimų, paskui varu varė burtis, šokti, traukti laimės lapelius, rašyti ant popierėlių ir lauže sudeginti norus.
„Ne ne, negaliu sakyti, ką užrašiau, bet tai labai asmeniška, tikrai ne apie siauruką”, – nuo smalsaujančios apie lauže sudegusias svajones žurnalistės gynėsi Panevėžio miesto savivaldybės Investicijų skyriaus vedėja Diana Žižiūnienė.
Pamėgo vestuvininkai
Pasak geležinkelio stoties budėtojos Aldonos Kvedarienės, siaurukas kasmet sulaukia vis daugiau gerbėjų. Būna, kad traukinys iš Panevėžio stoties pajuda net kelis kartus per savaitę.
Unikalų, moderniai įrengtais ir pramogoms skirtais vagonais traukinuką pastaruoju metu ypač pamėgo vestuvininkai iš įvairių šalies vietovių.
Prie siauruko išgarsinimo nemenkai prisidėjo Miežiškių seniūnijos saviveiklininkai, 18-ajame kilometre sustabdantys traukinį kaip Tado Blindos gauja.
Gailutė Kudirkienė
„Panevėžio rytas”