Kosmopolitizmas ir tariamos jo grėsmės

Skaitydamas nūdienos Lietuvos spaudą, netrunki pastebėti keletą primityvių pasaulio aiškinimo schemų. Viena jų remiasi įsitikinimu, kad kosmopolitizmas yra politiškai ir moraliai didžiai ydinga laikysena, nesuderinama su pagarba bei lojalumu savajai šaliai, taip pat ir su prisirišimu prie savosios kultūros. Dar daugiau, pasigirsta balsų, teigiančių, jog kosmopolitizmas yra tiesiogiai susijęs su moralės nuosmukiu. Kosmopolitizme įžvelgiama grėsmė tautiniams idealams, patriotizmui, tautinės kultūros plėtrai ir net pavienio asmens doroviniam vientisumui.

Dermės pasaulio piliečiai

Atėjo laikas paklausti, ar tikrai kosmopolitizmas yra pikta lemiantis reiškinys ir kodėl šis politinės ir moralinės laikysenos apibūdinimas, kuriuo kažkada didžiavosi renesansinės Europos humanistai, nūdienos Lietuvoje tapo menkinamuoju terminu. Sykiu vertėtų įsigilinti į istorines bei politines ištakas tos kosmopolitizmo sampratos, kurią aptinkame uoliausių jo kritikų rašiniuose nūdienos Lietuvoje.

Kosmopolitais, arba sutvarkyto ir harmoningo pasaulio (kosmoso) piliečiais, save vadino ir laikė antikinės Graikijos filosofai sofistai. Gražaus ir universalios dermės kupino pasaulio žmonėmis, tai yra kosmopolitais, save laikė ir didieji Renesanso humanistai. Jie anaiptol neneigė nei savo gimtosios kalbos, nei savo pirminės kultūrinės tapatybės.

Nė neminėdamas enciklopedinio truizmo, jog būtent Renesansas tapo nacionalinių kalbų puoselėjimo epocha (biblijos vertimai, šventraščio interpretavimas Europos nacionalinėmis kalbomis, pirmosios spausdintos knygos daugelyje Europos šalių), priminsiu faktą, kad kosmopolitai tikrąja šio žodžio prasme buvo tokie didieji europiečiai kaip anglų filosofas humanistas Tomas Moras (Thomas More) ir jo artimas draugas olandų filosofas Erazmas Roterdamietis.

Būdami scholiarai eruditai ir poliglotai, daugelyje Europos šalių jie jautėsi esą savo natūralioje intelektualinėje erdvėje. Lotynų, graikų, hebrajų, aramėjų, anglų, prancūzų, ispanų ir italų kalbų mokėjimas šiems žmonėms buvo toks pat savaime suprantamas dalykas, kaip ir nuorodos į šv. Augustino ir kitų Bažnyčios Tėvų raštus ar Platono ir Aristotelio veikalų citavimas.

Todėl nenuostabu, kad Renesanso humanistai kosmopolitai nuolat kėlė žmoniškumo ribų išplėtimo klausimą. Nevisiškas žmoniškumas, apribotas prietarų, proto tingumo, arogancijos, tamsos ir neišsilavinimo, buvo viena iš pagrindinių jų svarstomų problemų, kurią humanistai iš edukacijos klausimų sferos perkėlė ne tik į etikos ir socialinės filosofijos plotmę, bet ir į savo simbolinio mąstymo bei ezoterinių tobulybės teorijų erdvę.

Būtent iš čia kilo klasikinės utopijos – Tomo Moro „Utopija“, Tomazo Kampanelos (Tommaso Campanella) „Saulės miestas“, Johano Valentino Andrės (Johann Valentin Andreae) „Kristianopolis“, Frensio Beikono (Francis Bacon) „Naujoji Atlantida“, – meninės išmonės, moralinės vaizduotės ir teorinės minties eksperimentai, kuriuose matematiškai ir alchemiškai tobulo pasaulio simboliai bei kodai projektuojami į socialinę santvarką, religijos ir valstybės santykį, politinę galią ir visuomenės gyvenimą.

Renesansinėje ir barokinėje Europoje kosmopolitizmas tampa nuoroda ne tik į klasikinės filosofijos ir grožinės literatūros išmanymą – ne tik į klasikinį išsilavinimą ir antikinės kultūros studijas, bet ir į politines sienas nevaržomai kertantį, iš vienos kultūros ir kalbos į kitą laisvai migruojantį, nors sykiu savo pirminės tapatybės neprarandantį žmogų. Toks kosmopolitizmas, tapęs gabaus, kūrybingo, daugelyje šalių gyvenančio ir dirbančio individo (dažniausiai – menininko ir mokslininko) gyvenimo stiliumi, paženklino ne vieno ano meto Europos kompozitoriaus, dailininko ar filosofo gyvenimą.

Už vienos kultūros ribų

Patys tikriausi kosmopolitai buvo tokie didieji Renesanso meistrai kaip Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci), Hansas Holbeinas ir Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer). Pakanka prisiminti įstabųjį flamandų tapybos meistrą Antonį van Daiką (Anthony van Dyck) (1599-1641), gyvenusį ir kūrusį katalikiškose ir protestantiškose Europos šalyse, išgarsėjusį Anglijoje ir laisvai kalbėjusį olandų, anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų kalbomis.

Sukūręs naują flamandiškąją portreto mokyklą gimtajame Antverpene, van Daikas paklojo pamatus ir moderniajai anglų portretinei tapybai. Iš didžiojo flamandų meistro įkvėpimo sėmėsi anglų portretinės tapybos meistrai Džošua Reinoldsas (Joshua Reynolds) ir Tomas Geinsborou (Thomas Gainsborough). Van Daiko mokytojo, flamandų tapytojo ir diplomato Peterio Pauliaus Rubenso, būta tokio pat masto didžiojo europiečio.

Panašiai gyveno Georgas Frydrichas Hendelis (Georg Friedrich Händel) (1685-1759), kuris, kad ir būdamas įžymus kompozitorius Vokietijoje ir Italijoje, didįjį savo kūrybos pripažinimą pelnė taip pat Anglijoje. Didieji renesansinės ir barokinės Europos kūrėjai tapo ir pirmaisiais didžiaisiais europiečiais – daugelį kalbų puikiai mokėjusiais, keliose kultūrose gerai besijautusiais kosmopolitais, mobilų gyvenimą derinusiais su mobilia žmogiškojo identiteto struktūra. Šią tezę gerai iliustruotų ir tokių didžiųjų Europos filosofų, kaip Renė Dekartas (René Descartes), gyvenimas.

Etinio universalizmo link

Pagaliau mes įžengiame į pačią svarbiausią kosmopolitizmo sklaidos sferą – etinį universalizmą, sykiu persikeldami iš humanistinės edukacijos ir mobilaus gyvenimo stiliaus į žmogiškosios egzistencijos metafiziką ir etiką. Šios žmogiškosios savižinos ir pasaulio apmąstymo sferos buvo išplėtotos Švietimo epochos filosofų veikaluose. Pjeras Beilis (Pierre Bayle) ir Volteras (Voltaire) savo kūriniuose padėjo pamatus tolerancijai – nuo etinio universalizmo neatsiejamam teoriniam ir praktiniam principui, skelbusiam nelygstamą žmogaus vertę, o sykiu ir politinį, religinį bei etinį pliuralizmą.

Paryžiui tapus moderniosios Europos intelektualinio gyvenimo sostine ir net simboliniu centru, savąsias teorijas jame išmėgino ir ryšius su prancūzų švietėjais mezgė tokios europinės figūros, kaip antai: italų filosofas, vienas iš kriminologijos mokslo kūrėjų Čezarė Bekarija (Cesare Beccaria) ir didysis škotų Švietimo epochos filosofas Deividas Hiumas (Davidas Hume).

Didieji Švietimo epochos mąstytojai net antropologiškai atrado nevakarietiškas civilizacijas, kelionių literatūros kūrinius ir europinį kelionių diskursą naudodami kaip savosios visuomenės ir kultūros kritikos instrumentą: pakanka prisiminti Šarlio Monteskjė (Charles Montesquieu) „Persų laiškus“, kuriuose išgalvoti persų didikai, keliaujantys po Europą ir aprašantys ją laiškuose, statomi priešpriešiais prancūzų aristokratijos gyvenimo tuštybei ir iracionaliai Prancūzijos politikai.

Kosmopolitinė perspektyva pakloja pamatus moderniajai visuomenės ir kultūros kritikai. Dar toliau šia linkme nueita buvo Voltero, kuris savo filosofinėse apysakose -ypač „Kandide, arba Optimizme“ ir „Atviraširdyje“ – „kilnųjį barbarą“ priešpriešino civilizuoto europiečio gyvenimą nuodijančiam moraliniam sugedimui, prietarams (visų pirma su politinės galios sfera susiliejusiai religijai) ir kvailoms konvencijoms.

Tad kosmopolitizmas, kaip nuoroda į etinį universalizmą ir apšviesto proto kultivuojamą toleranciją, Švietimo epochoje nutiesė interpretacinius kelius į kitų kultūrų ir net ištisų civilizacijų atradimą, sykiu tapdamas ir pastanga suprasti Kitą – kitos religijos, kitos žmonių grupės ar kitos kultūros atstovą, išpažįstantį kitokias vertybes. Bet savo kulminaciją kosmopolitizmas, kaip apšviesto proto ir nevaržomos vaizduotės reiškinys, pasiekė ne prancūzų švietėjų raštuose (neretai atmieštuose tuštokos ir pretenzingos kovingo ateizmo retorikos bei lėkštoko saloninio filosofavimo bravūros), o didžiojo vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant) politinėje filosofijoje.

I.Kanto etinis universalizmas savo tobulą išraišką pasiekė jo istorijos filosofijoje bei politinėje eseistikoje. Ne veltui viena pačių garsiausių I.Kanto politinių esė, sykiu išskleidusi ir jo istorijos filosofijos viziją, buvo pavadinta „Visuotinės istorijos idėja kosmopolitiniu požiūriu“ (publikuota 1784 metais).

Kosmopolitizmo karikatūros

Kad ir kaip būtų, pas mus, regis, gerokai giliau įsišaknijo polinkis karikatūrinti kosmopolitizmą vaizduojant jį kaip šaknų neturėjimą, abejingumą savo kalbai ir kultūrai, panieką patriotizmui. Iš tikrųjų tai yra kvailystė – savo šalies, kalbos ir kultūros nemylintis bei negerbiantis žmogus niekada nepajėgia patekti į kitų kalbų ir kultūrų erdvę. Primityvumas savojoje kultūroje niekaip negali vesti į rafinuotumą kitoje kultūroje.

Kosmopolitizmas yra savosios kultūros pratęsimas kitų kultūrų kontekste. Tai – dialogo su kitais ir atsivėrimo pasauliui džiaugsmas, tik sustiprinantis simpatiją žmonijai ir savąją tapatybę. Kita vertus, kosmopolitizmas anaiptol ne visada reiškiasi kaip idėja. Veikiau tai prisirišimas prie konkrečių vietų, esančių ne savojoje šalyje, o kažkur kitur – kitų miestų, peizažų, šalių ir jų kultūrinio gyvenimo.

O sukarikatūrino kosmopolitizmą visų pirma radikalūs nacionalistai. XIX amžiaus gale prancūzų nacionalistinis rašytojas Morisas Baresas (Maurice Barrès) neteisingai apkaltinto ir už tariamą tėvynės išdavystę teisto žydų kilmės prancūzų karininko Alfredo Dreifuso (Alfred Dreyfus) gynėjus – garsius prancūzų rašytojus ir intelektualus Emilį Zolia (Émile Zola), Anatolį Fransą (Anatol France), Žiuljeną Benda (Julien Benda) – pavadino bešakniais kosmopolitais. Jo manymu, intelektualo terminas nieko kito ir nereiškė, o tik nuorodą į nepatriotiškus, neatsakingus ir jokių šaknų neturinčius žmones. Šią sampratą pakartojo Josifas Stalinas, per garsiąją „daktarų bylą“ 1953 metais „bešaknių kosmopolitų“ terminą pavertęs eufemizmu, skirtu žydams.

Todėl kiekvieną kartą, kai tik išgirstu ką nors keiksnojant kosmopolitus, į galvą ateina anaiptol ne pačios maloniausios asociacijos. Belieka viltis, kad XXI amžiaus Lietuvoje kosmopolitizmas bus galutinai sutaikytas su lojalumu ir patriotizmu, o sykiu ir siejamas su didžiaisiais europiečiais, o ne su Stalino išminties perlais.

Leonidas Donskis

„Klaipėdos“ apžvalgininkas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.