Užsitęsus diskusijoms dėl skolų išieškojimo ir nežmoniškai didelių įkainių, antstoliai prabilo apie keistiną tvarką
Reformavusi antstolių sistemą, sukūrusi naujus įstatymus bei sprendimų vykdymo instrukcijas, nustačiusi įkainius, valstybė antstolius įstūmė į labai dviprasmišką situaciją. Viena vertus, reikalaujama, kad jie, išieškodami iš skolininkų lėšas, laikytųsi nustatytos tvarkos, o antra – kad neskriaustų žmonių taikydami nežmoniškus įkainius. Vis dėlto viešai minimas ne vienas atvejis, kai galima rimtai suabejoti antstolių atliekamo darbo kokybe bei sąžiningumu.
Patys antstoliai taip pat nesižavi skolų, ypač mažų, išieškojimo tvarka ir siūlo ją keisti.
Apie šią susiklosčiusią situaciją savo nuomonę išsakė Kauno antstolė Audronė Adomaitienė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius ir parlamentaras, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas.
„Nereikia klaidinti visuomenės”
Audronė Adomaitienė
– Antstolis dabar jau nevadinamas kitaip, kaip liaudies priešu. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad įvyko antstolių sistemos reforma, po kurios paaiškėjo, kad skolų jau nebebus galima nesumokėti, jos niekur neišnyks, antstolis jas kaip įmanoma efektyviau išieškos.
Suprantu, kad, įvykdžius reformą, buvo padaryta klaidų, įstatymuose palikta spragų, kurios įneša tam tikro chaoso. Bet klaidas galima ištaisyti, teisės aktus pakoreguoti. Čia ne medicininės klaidos, kurių pataisyti kartais neįmanoma.
Klaidų būta jau nuo pat reformos ištakų. Pirmiausia iki reformos reikėjo žmonėms ilgai ir išsamiai aiškinti, kuo skirsis nauji antstoliai nuo buvusių. Svarbiausias skirtumas – nebemokės visi mokesčių mokėtojai už antstolių paslaugas. Anksčiau buvo paprasta – valstybė mus išlaikydavo, atlyginimus mokėdavo. Tai gal ir buvo priežastis skundų, kad antstoliai nieko neišieško. Po reformos antstoliai ėmė dirbti kaip privatūs asmenys, naudodamiesi naujais įstatymais. Tačiau informacijos nebuvo, ir niekam nerūpėjo, kad jos būtų pakankamai. Kai žmonės realiai ėmė susidurti su skolų išieškojimo problema, kilo nemenkas sąmyšis.
Tačiau man nesuprantamos valdžios vyrų viešos kalbos apie tai, kad antstoliai šiokie ar tokie. Bet, gerbiamieji, kas sukūrė teisinę bazę, pagal kurią dabar dirba antstoliai? Ar antstoliai patys pasirašė įstatymus ir sprendimų vykdymo instrukciją, ar patys nusistatė įkainius?
Gink Dieve aš neginu antstolių. Aš tenoriu objektyvumo. Yra įkainiai, kuriuos mes privalome taikyti. Tiek notariato, tiek antstolių reformos buvo vykdomos atsižvelgiant į kitų šalių praktiką. Ten ji prigijo. Prigis ir pas mus, nebent mes norėtume neteisiniais būdais išieškoti skolas.
Nesakau, kad visas žmonių nepasitenkinimas yra be pagrindo. Sutinku, kad įkainiai nėra maži išieškant mažus ieškinius, bet darbo laiko sąnaudos iš esmės nesiskiria ar ieškai 20 litų ar, tarkim, 200 litų. Kita vertus, yra bylų kategorijų, kuriose įkainiai nepamatuotai maži. Bet šiuo metu privalome taikyti galiojančius tarifus. Visa bėda, kad mūsų žmonės tikrai yra neturtingi ir jiems bet kokia suma jau atrodo didelė.
Keisčiausia, kad labiausiai nukentėję vaizduojami skolininkai, o valstybė užėmusi poziciją, kaip juos apginti. O ką pasakyti tiems, kuriems tie skolininkai skolingi?
Daug sąmyšio sukėlė Žmogaus teisių stebėjimo instituto neseniai atliktas tyrimas, kuris neva atskleidė, kad antstoliai tikrai piktnaudžiauja savo padėtimi ir skriaudžia dorus piliečius. Man atrodo, kad tą tyrimą atliko žmogus, neturintis nieko bendro su teise. Kaip kitaip galima galvoti apie tyrimą, kurio kone kiekvienas teiginys prasilenkia su tiesa ir įstatymais.
Dar kartą pasikartosiu – aš neadvokatauju antstoliams. Antstolių sistemoje problemų yra, bet nurodykime jas ir jų priežastis objektyviai. Taip, yra žemesnės kvalifikacijos antstolių, pasitaiko antstolių, papiktnaudžiaujančių savo padėtimi. Tam veikia kontrolės mechanizmas: procesinių veiksmų kontrolę atlieka teismai, nagrinėdami skundus dėl antstolių veiksmų, darbo organizavimo, etikos laikymąsi ir visa kita, kas nesusiję su procesiniais veiksmais, kontroliuoja Teisingumo ministerija, Antstolių rūmų prezidiumas. Bet visokių žmonių yra kiekvienoje sistemoje, ne tik antstolių. Tai ir reikia be skrupulų bausti prasižengusius.
Dabar labai madinga kalbėti apie antstolių pajamas, tačiau niekas nekalba apie išlaidas. Skaičiuokime. Štai mano kontoros kovo mėnesio buhalterija: išlaidos, neskaitant atlyginimų, PVM ir gyventojų pajamų mokesčio, sudarė 6622 litus. PVM – dar 5670 litų, gyventojų pajamų mokestis – dar 4725 Lt. Kontorai išlaikyti kovo mėnesį, be atlyginimų darbuotojams, išleidau 17 179 Lt. Bet tai dar ne visi mokesčiai, nes kai kuriuos mokame, tarkim, į ketvirtį kartą, per metus kartą – už duomenų bazių naudojimąsi, draudžiame savo civilinę atsakomybę. Atlyginimams po visų išlaidų lieka tris keturis kartus mažiau pinigų. Neteisinga nuomonė, kad antstoliai už nieką neatsakingi – už kiekvieną neteisėtą veiksmą, jeigu teismas priteisia, žalą mes privalome atlyginti.
Keista Žmogaus teisių stebėjimo instituto išvada, kad antstolis gauna trijų rūšių atlyginimą. Mes negauname trijų rūšių atlyginimo. Vykdymo išlaidos yra skirstomos į tris rūšis: administravimo mokestis (kada išieškotojas pateikia vykdomąjį dokumentą ir sumoka tam tikrą mokestį, kuris yra išieškomas iš skolininko ir grąžinamas išieškotojui), faktinės vykdymo išlaidos (kurias antstolis turi atlikdamas savo veiksmus: siųsdamas dokumentus, užklausdamas registrų įstaigas, bankus ir t.t, nes mes už tuos duomenis mokame, todėl pasidengiame realiai turėtas išlaidas) ir tik tada, jeigu išieškome skolą, galime pasiimti atlyginimą. O išieškome visiškai skolas apie 15-17 proc. per metus gaunamose bylose. Tai iš kur tie viešai minimi milijonai? Taip, antstoliai turi gauti atlyginimą. Kam tuomet mes baigėme universitetą, kad 300 litų gautume? Viena Seimo narė pateikė Antstolių įstatymo pataisą, kurioje norėtų įtvirtinti, kad antstolio atlyginimas nebūtų už faktines vykdymo sąnaudas. Vadinasi, dirbu ir gaunu nulį.
Dar viena nebūta antstolių nuodėmė – kad žmonės gauna raginimą ir nežino, ką su juo daryti. Betgi jame yra viskas surašyta, išaiškinta teisės ir pareigos, kad turi sumokėti skolą per 10 dienų nuo raginimo dienos ir įspėjamas, kad nesumokėjęs turės sumokėti visas vykdymo išlaidas.
Tačiau yra įstatymo reglamentuoti atvejai, kai raginimas nesiunčiamas. Kai institucija, priėmusi sprendimą nubausti asmenį, pavyzdžiui, kelių policija, skiria 15 d. sumokėti baudą. Žmogus per šį laiką sumokėjęs baudą jokių pažinčių su antstoliu neturi.
„Šiandien mes girdime tiktai skolininkų balsus”
Vytautas Nekrošius
– Garsiausiais balsais privačių antstolių veiklą dabar pliekia skolininkai.
Aš esu įsitikinęs, kad tai nebūtinai tie skolininkai, kurie neturi iš ko mokėti, o dažniau tie, kurie labai ramiai iki šiol 10 metų gyveno ir vargo nematė, nes antstolis nebuvo suinteresuotas dirbti ir nedirbo, arba dirbo nekaip, arba jį galima buvo nupirkti. Tada buvo gerai. Bet jeigu mes grįšime atgal, tai išgirsime kitus nepatenkintus balsus – kreditorių.
Čia ir glūdi esminis klausimas: ar mes norime, kad skolos būtų mokamos, kad šalyje būtų normali civilinė apyvarta, ar laikomės principo, kad skolininkai yra vargšai, net ir tada, kai piktybiškai nenori mokėti skolų.
Privatūs antstoliai didina kreditorių pasitikėjimą teisine sistema. Jie žino: jeigu paskolinau ir man negrąžins, tai kreipsiuos į teismą ir antstolis išieškos. Tai yra kur kas geriau, negu žinoti, kad gavus teismo sprendimą vis tiek nieko neįvyks. Jeigu šiandien antstoliams siunčiamų bylų mažėja, o autobusų parkuose jau stovi eilės skubančiųjų susimokėti baudas, kol jų bylos nepersiųstos antstoliams, tai rodo sistemos efektyvumą.
Dabar madinga kalbėti, kad antstoliai apiplėšinėja žmones, bet tai yra demagogija. Ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas yra žmogus, ir jis taip pat turi teises. Ir šiuo atveju jis teisių turi daugiau, nes jisai prarado. O skolininkas įgijo ir nenori grąžinti.
Anaiptol neideali antstolių sistema, panašiai kaip ir privačių notarų, per 5-6 metus po reformos pradžios nusišlifuos, sustiprės.
Galbūt galima peržiūrėti įkainius. Aš taip pat manau, kad antstolis visais atvejais turi informuoti skolininką ir paraginti geranoriškai susimokėti, nesvarbu, maža ar didelė bauda. Bet tai yra pataisomi, techniniai dalykai. O kai šiandien pradedama vaizduoti antstolius kaip kažkokias siurbėles, vos ne tautos priešus, kai sakoma, kad, nepažabojus antstolių, Lietuva sugrius, – aš tokių dalykų nesuprantu.
Neatmetu galimybės, kad kai kurios politizuotos grupės įsivaizduoja, jog sukėlus šituos vėjus vėl būtų galima grįžti prie valstybinės antstolių sistemos ir vėl viskas būtų „valio”. Bet tai būtų keista praktika, nes valstybinių antstolių sistemas reformuoja dauguma pokomunistinių šalių.
Antstolių įstatyme nustatytas bendras principas – kad sprendimo vykdymas privačioje byloje yra ne visos visuomenės rūpestis ir kad ne mes turime atlyginti Jono Jonaičio išlaidas teisme bei antstolių kontoroje, jeigu jam kažkas negrąžino skolos. Tuo turi pasirūpinti pats Jonas Jonaitis, o sėkmės atveju bylinėjimosi ir sprendimo vykdymo išlaidas jis atgaus iš skolininko.
Tačiau esu linkęs grįžti prie diskusijos apie teisėjų galias kontroliuoti sprendimų vykdymo procesą. Būtų gerai, jeigu kur kas didesnę dalį vykdymo veiksmų reikėtų tvirtinti pas teisėją, jeigu teisėjas priimtų procesinį sprendimą: skelbti varžytines ar neskelbti.
Bet tam reikia daryti rimtas investicijas į teismų sistemą ir skirti vadinamuosius vykdymo teisėjus, kaip, pavyzdžiui, yra Vokietijoje ir kitose valstybėse. Tokie teisėjai užsiimtų tiktai vykdymo bylomis, jiems būtų priskirta po tris ar penkis antstolius ir su šiais antstoliais jie nuolat dirbtų.
Didžiausias triukšmas – dėl įkainių. Įkainiai pateikiami kaip pagrindinė problema. Aišku, apie tai galima ir reikia kalbėti, galbūt kai kuriuos įkainius reikia sumažinti, o kitus gal reikės ir padidinti. Bet tai techniniai reikalai ir įkainių pagrįstumą bus galima svarstyti gavus dabar atliekamo tarptautinio audito išvadas.
„Nenorėčiau pats dirbti tokio darbo”
Julius Sabatauskas
– Bet kam, kas valdo tam tikrą ginklą, suteikiama ne tik pareiga, bet ir atsakomybė. Antstolių atsakomybė dėl galimos materialinės žalos yra apdrausta ir gali būti atlyginama. Tačiau tai žalai, kurią antstolių sistema patiria dėl nepalankios visuomenės nuomonės, atlyginti prireiks daug laiko.
Visuomenė permainoms nebuvo parengta.
Antstolių įstatymas priimtas 2002 metų gegužę, o kai kurie poįstatyminiai aktai buvo priimti prieš pat įstatymo įsigaliojimą. Pavyzdžiui, ta pati Sprendimų vykdymo instrukcija patvirtinta gruodžio 31 dieną, o nuo 2003 metų sausio 1-osios jau įsigaliojo. Tai iš tikrųjų bloga praktika.
Visais atvejais, kai vykdomos didelei visuomenės daliai svarbios reformos, teisės aktų paketą reikėtų priimti vienu metu ar bent su mažesnėmis pauzėmis. Įstatymas, po mėnesio ar dviejų – poįstatyminiai aktai, kad žmonės, kuriems bus aktuali reforma, galėtų su tais teisės aktais susipažinti ir bent jau morališkai pasirengti. Todėl būsimieji antstolių teisinės bazės pakeitimai turėtų būti svarstomi visi iš karto, nors tai gali ir ilgiau užtrukti.
Seime gaunama ypač daug gyventojų skundų dėl turto varžytinių. Todėl viena iš siūlomų CPK pataisų – nustatyti, kad skolininkas pats galėtų vykdyti savo areštuoto turto varžytines, jeigu iki jų sumoka dalį skolos. Kitas siūlymas – įvesti privalomą iš varžytinių parduodamo turto vertinimą, gal ir būtų geras, nes neliktų nereikalingų įtarinėjimų, kad antstoliai per pigiai parduoda turtą.
Antstoliai patys pastebi, kad jau susiformavo tokia rinkos dalyvių grupė, kuri verčiasi varžytinių verslu: dalyvauja varžytinėse, superka tuos butus, arba vien iš dalyvavimo varžytinėse neteisėtai pasipelno. Antraip kurių galų sėdėti varžytinėse ir nekelti kainos?! Jeigu į varžytines ateina nuo kelių iki keliolikos dalyvių ir tik vienas ar du pakelia kainą minimaliu dydžiu, o kiti nieko nedaro, tai kyla klausimas, ar pasyvieji nusamdyti to vieno, kuris perka turtą, ar specialiai dalyvauja varžytinėse ir patys išsireikalauja tam tikrą atlygį už tai, kad nekeltų kainos?
Kyla klausimų ir dėl varžytinių dalyvių mokamo užstato. Sumokėję 10 proc. parduodamo turto vertės, jo nenusipirkę varžytinių dalyviai dabar susigrąžina visą užstatą. Galbūt reikėtų grąžinti ne visą sumą, kad jie patirtų tam tikrų nuostolių? Bet tada gali pasigirsti būgštavimų, kad mes apskritai atbaidysim žmones nuo varžytinių.
Dar vienas kai kurių specialistų siūlomas būdas – daryti varžytinių procesą tik rašytinį. Tada tik varžytinių valandą būtų atplėšiami vokai su siūlomomis kainomis, taip pat, kaip viešųjų pirkimų konkursuose.
Bet būtent tokį rašytinį procesą kritikuoja Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Jo atstovai sako, kad tada nukenčia tas asmuo, kurio turtas išvaržomas – esą įprastose varžytinėse turtas galėtų būti parduodamas gerokai brangiau ir jam liktų daugiau pinigų.
Nagrinėdamas gaunamus skundus pastebėjau, kad fiksuoti kai kurių paslaugų dydžiai verčia antstolius rizikuoti tais atvejais, kai atsižvelgus į sunkią skolininko padėtį norisi parodyti žmoniškumą. Jeigu antstolis už tam tikras paslaugas iš skolininko paims mažiau, negu turėjo paimti, Mokesčių inspekcija tai gali traktuoti kaip instrukcijos pažeidimą ir įtarti, kad antstolis nuslėpė dalį pajamų. Nuo to skirtumo jam bus suskaičiuoti mokesčiai ir dar paskirta bauda. Šiuo požiūriu Sprendimų vykdymo instrukcija turėtų būti lankstesnė.
Violeta Vilkauskaitė