Po pažinties internetu – į avantiūrą

Kai 32 metų Lijana Laužikaitė Panevėžyje gyvenantiems tėvams pranešė išvykstanti į Naująją Zelandiją pas nė karto nematytą, tik kompiuteriu su ja bendravusį vyriškį, namiškiai galvojo, jog jauna moteris tiesiog pokštauja.

Tačiau humanitarinių mokslų daktaro disertaciją neseniai apsigynusi moteris susikrovė daiktus ir iš tiesų pusantro mėnesio dingo iš giminaičių akiračio.

Dabar ir pačiai L.Laužikaitei toks jos poelgis atrodo visiška beprotybė, didžiausia gyvenimo avantiūra.

Nutarė sumainyti žiedus

Jauna mokslininkė dar negali atsitokėti nuo tokio vėjavaikiško žingsnio pasekmių – ją užgriuvusių gyvenimo permainų. Laimė, kad jos yra malonios, nes kelionė į pasaulio kraštą pas nepažįstamąjį virtualųjį draugą baigėsi vestuvėmis.

Spalio 1 dieną architektūros istorikė L.Laužikaitė ir Šveicarijos mieste Windau gyvenantis dizaino inžinierius Stefanas Tagmannas Kauno rotušėje sumainys aukso žiedus.

Po tuoktuvių lietuvė mokslininkė išvyks gyventi į vyro gimtinę – Windau miestelį Šveicarijoje.

Rimtų pašnekovų neaptiko

Lyg gražiausiame seriale vestuvių puota pasibaigsianti internetinė pažintis dar ir dabar L.Laužikaitei atrodo tarsi sapnas.

Moteris niekad netikėjo, jog gyvenimo draugą įmanoma rasti internetu, juolab kad jau buvo išbandžiusi, kas yra bendravimas per pažinčių svetaines, ir į susipažinimą tokiu būdu žiūrėjo gan skeptiškai.

Vienu metu L.Laužikaitė į pažinčių portalą buvo trumpam įdėjusi savo anketą su nuotrauka. Simpatišką šviesiaplaukę vyriškiai užvertė internetiniais laiškais.

Žmogaus, su kuriuo būtų įmanoma įdomiai diskutuoti, tarp gausios korespondencijos autorių intelektuali moteris neaptiko.

Didžioji dalis rašančiųjų iš karto ėjo prie „reikalo”, prašė telefono ir skubaus pasimatymo. Į tokius laiškus mokslininkė net neatsakinėjo.

„Kiti laiškai aiškiai netiko pagal turinį. Pavyzdžiui, norintis susipažinti kreipėsi: zuiki puiki.

Arba labai primityvi kalba, pora tokių pat klausimų: ką tu veiki? kaip praėjo savaitgalis? Jokios intrigos, kad būtų įdomu tą žmogų pažinti”, – iš internetinių pažinčių dabar juokiasi L.Laužikaitė.

Siūlė būti meiluže

Į laiškus, kuriuose vyrai tikino iešką rimtos draugės, L.Laužikaitė atsakė, vieną kartą net nuėjo į pasimatymą.

Pabandžiusi bendrauti nuoširdžiai, moteris greitai nusivylė, nes paaiškėjo, kad susirašinėtojai paprasčiausiai mulkina patiklias vienišes, lygiai tokį pat laišką siunčia net kelioms pažinčių svetainės lankytojoms.

Tai paaiškėjo atsitiktinai, per moters draugę, kuri pasisakė susirašinėjanti internetu su nauju pažįstamu. Palyginusios laiškus, moterys tik karčiai šyptelėjo, nes internautas abiem siuntinėjo identiškus tekstus.

L.Laužikaitė greit perprato, jog pažinčių svetainėse niekas nieko rimto nesitiki, tarsi vyksta keistas suaugusiųjų žaidimas „katę ir pelę” arba ieškoma vienadienių nuotykių.

Kaunietė gavo ir pasiūlymą tapti meiluže. Jame buvo nurodyta konkreti pinigų suma – 2000 litų per mėnesį ir būsimų santykių skaičius – 1 kartas per savaitę.

Po mėnesio, įsitikinusi, jog tokiu būdu ieškoti normalių draugų yra tuščias laiko gaišimas, moteris savo anketą išėmė.

Klasės draugus karjera nustebintų

Nors liekna ir patraukli blondinė iš vyrų net gatvėje sulaukdavo dėmesio ir komplimentų, jokio rimto draugo nebuvo turėjusi.

„Aš mokykloje buvau gan tyli vidutiniokė. Nežibėjau nei mokslo rezultatais, nei visuomenine veikla. Nebuvau ir iš tų panelių, apie kurias vaikinai sukiojosi būriais.

Tikriausiai mano buvę bendraklasiai sunkiai patikėtų, jog pasirinkau mokslinį darbą ir apsigyniau daktaro disertaciją”, – žaviai šypsojosi istorikė.

L.Laužikaitė baigė Panevėžio „Žemynos” vidurinę mokyklą. Pasirinkusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete menotyros studijas, vėliau architektūros istoriją, klasės tylenė tikriausiai daugelį apstulbino.

Netikėjo, kad blondinė gali būti mokslininkė

Kai draugė į L.Laužikaitės kompiuterį instaliavo tiesioginio bendravimo realiu laiku programą, moteris joje susikūrė savo profilį su anketiniais duomenimis ir įsidėjo eilinę nuotrauką iš atostogų Nidoje.

Naudojantis šia programa, mokslininkei buvo įdomu susisiekti su žmonėmis iš įvairių šalių.

Vieni pokalbiai sukdavosi apie rimtus dalykus, mat lietuvė anketoje buvo parašiusi apie savo mokslinę veiklą, su kitais pašnekovais moteris persimesdavo tik keliais šmaikščiais sakiniais.

Ne vieną pašnekovą suintrigavo neva nesuderinami dalykai – dailių veido bruožų blondinė ir mokslininkė. Su internautais ji bendravo angliškai.

Dažniausiai šios specialios programos dėka L.Laužikaitė kalbėdavosi su vyresniais žmonėmis. Į pokalbius įsiterpęs šveicaras S.Tagmannas buvo vienintelis panašaus amžiaus pašnekovas.

34 metų vyras iš internautų skyrėsi daug santūresniais sakiniais, nežarstė komplimentų ir nekvietė į svečius, kaip daugelis.

Tačiau po kelių pokalbių internetu S.Tagmannas pasiūlė L.Laužikaitei kartu skristi į Naująją Zelandiją, kur šiuo metu gyvena jo sesuo.

Čilietis irgi siekė lietuvės grožio

L.Laužikaitė nežiūrėjo rimtai į pasiūlymą, nes daugelis užsieniečių, su kuriais kalbėdavosi, lietuvę apiberdavo komplimentais ir kviesdavo atvažiuoti į svečius. Tokius kvietimus moteris vertino tik kaip žaismingą flirtą.

Tiesa, vienas pašnekovas iš Čilės po kelių pokalbių L.Laužikaitę ėmė įtikinėti apie užplūdusią meilę.

Jis kaunietei net atsiuntė siuntinį, o jame, be visokių suvenyrų, gulėjo ir muzikinis kompaktas, kuriame buvo įspaustas L.Laužikaitės atvaizdas.

Šveicarą pavergė atviras laiškas

Kai S.Tagmannas kvietimą pakartojo, kaunietė jam paaiškino, kad lietuvei mokslininkei keliauti po pasaulį neįmanoma dėl labai paprastos priežasties – pinigų stygiaus.

„Supratau, kad jis visai neišmano, kaip mes gyvename. Nusiunčiau ilgą laišką ir paaiškinau, jog Lietuva – skurdi šalis, kad neturiu lėšų kelionėms, negalėčiau net iki Šveicarijos nuskristi. Visai nesigėdijau to sakyti, maniau, jog su šiuo žmogumi realiai susitikti yra mažiausiai šansų”, – pasakojo L.Laužikaitė.

Vėliau, sužinojęs, kiek mūsų moksliniai darbuotojai uždirba, šveicaras liko apstulbęs.

Tą kartą S.Tagmannui interneto draugės atsisakymo keliauti priežastis pasirodė lengvai įveikiama, vyriškis pasidžiaugė už kūrybinį darbą gavęs pakankamai lėšų ir jų užteksią abiem.

Tada L.Laužikaitė vyriškiui nusiuntė dar vieną ilgą laišką, kuriame sakė nenorinti būti našta, abejojo, ar jiedu sutars dėl kultūrinių skirtumų, svarstė, ar du nepažįstami, niekad nesimatę žmonės ištvers kartu net šešias savaites.

Vėliau S.Tagmannas prisipažino, jog pastarasis laiškas jį galutinai pakerėjo.

Į klausimą: „Kodėl važiuoti pakvietei mane?”, šveicaras lietuvei atsakė paprastai: „Tu atrodei geras žmogus”.

Sukrėtė jausmas, kad vyriškis ne toks

„Viduje jaučiau, kad nėra jokių kliūčių pasakyti „taip”, bet buvo labai baisu. Turėjau greit apsispręsti, nes jam reikėjo užsakyti bilietus.

Kai pasakiau mamai, kad su nė karto nematytu žmogumi ketinu skristi į Naująją Zelandiją, ji apsipylė ašaromis. Draugės atkalbinėjo ir gąsdino atvejais, kai žmonės dingsta lyg į vandenį, sakė: parduos, nužudys ar dar nežinia kur padės”, – lemtingas įtampos minutes prisiminė L.Laužikaitė.

Moteris sako dar ir dabar negalinti pamiršti to siaubo, kai lietui lyjant viena išlipo Ciuri-cho oro uoste ir klaikiai panikavo, ar ateis jos kas nors pasitikti, ar ne. O jei ateis, bet bus ne toks, kokį kūrė vaizduotė?

S.Tagmanną ji buvo mačiusi tik nuotraukoje. Jiedu kompiuteriu kalbėdavosi tik raštu, nė karto nebuvo girdėję vienas kito balso.

Lietuvė nerimavo ir dėl to, kad Kopenhagoje keturias valandas laukdama persėsti į kitą lėktuvą nusiuntė S.Tagmannui žinutę, tačiau jokio atsako negavo. Giliai kirbėjo mintis, kad nuskridusios į Šveicariją gali ir niekas nelaukti.

Vos išėjusi pro oro uosto vartus, lietuvė pamatė atskubantį vaikiną. Moterį sukrėtė labai stiprus jausmas, kad šveicaras ne toks, kaip atrodė nuotraukoje. Realybėje vaikinas buvo lieknesnis ir ne toks aukštas.

„Ne ne, įspūdis nenuvylė, atvirkščiai, jis man patiko. Kažkodėl įsivaizdavau, kad jis bus stambus ir labai didelis”, – iš savo baimių juokėsi L.Laužikaitė.

Draugo namas įspūdžio nepadarė

Lietuvę sužavėjo internetinio draugo dėmesingumas. Jis rūpinosi, ar viešnia nealkana, klausė, kur pirmiau važiuoti, pasirodyti tėvams ar namo.

Prieš išskrendant į Naująją Zelandiją, L.Laužikaitė Šveicarijoje pabuvo dvi dienas, susipažino su Windau miestelyje, netoli sūnaus namų, gyvenančiais S.Tagmanno tėvais.

Vienoje iš žemės ūkio mašinų gamybos įmonių dizaineriu-konstruktoriumi dirbantis S.Tagmannas savo namą projektavo pats.

Iš modernių statybinių medžiagų sukonstruotas būstas L.Laužikaitei didelio įspūdžio nepadarė. Namas iš išorės atrodė labai paprastų formų, tačiau vidus – funkcionalus ir šiuolaikiškas.

Charakterius išbandė keliaudami

Prieš kelionę į Naująją Zelandiją internetiniai draugai išsiaiškino, jog jiedu tėra tik nauji pažįstami, o ne pora. S.Tagmannas lietuvę patikino neturintis jokių užmačių ją suvilioti.

Tačiau jau pirmomis kelio-nės dienomis šveicaras pasijuto bejėgis prieš malonaus būdo lietuvaitės moteriškus kerus ir prakalbo apie meilę.

L.Laužikaitė sako negalinti įvardinti momento, kada pajuto, jog netikėtai jos gyvenimą aukštyn kojom apvertęs ir į pasaulio kraštą ją atsivežęs žmogus yra ta antroji išsvajota puselė.

Moteris tik kasdien vis labiau stebėjosi, kad pažiūros, pasvarstymai, mintys apie daugelį dalykų su svetimtaučiu visiškai sutampa, kad nė dėl nieko nereikia pyktis ar ieškoti kompromisų.

Lietuvės manymu, atsidūrę visiškai svetimoje aplinkoje ir įveikdami gausybę turistinių nepatogumų, jiedu galėjo jaustis lygiaverčiais partneriais, lygiai tiek pat nieko nežinančiais ir nepažįstančiais. Moteris įsitikinusi, kad žmogų būtent taip, kelionėje ir toli nuo savo namų, įmanoma geriausiai pažinti.

L.Laužikaitė ir S.Tagmannas skersai išilgai išmaišė visą Naujosios Zelandijos salą, keliavo pėsčiomis, nakvojo palapinėse, važinėjo išsinuomotu džipu. Grįždami atgal jiedu aplankė ir Japoniją.

Pasipiršo Nidos pajūryje

Po kelionės pora nesimatė tris mėnesius, per tą laiką bendravo tik internetu, norėjo įsitikinti, ar tai, ką pajuto vienas kitam, nėra tik atostogų romanas.

Pavasarį S.Tagmannas atskrido į Lietuvą, aplankė L.Laužikaitės tėvus Panevėžyje. Vaikščiojant Nidos pajūriu, šveicaras staiga pasakė L.Laužikaitei norįs, jog ji taptų jo žmona.

„O ką man dabar reikėtų sakyti?” – netikėto klausimo užklupta, taip į pasipiršimą atsakė mokslininkė.

L.Laužikaitė prisiminė, jog turistinės kelionės metu S.Tagmannas nuolat klausinėjo, ar ji galėtų gyventi mažame Šveicarijos miestelyje. Dabar moteris šypsosi ir spėlioja, kad tuomet šveicaras jau turėjo planų.

Po galiausiai ištarto „taip” pora dar kurį laiką vaikščiojo lyg apkvaitusi, nieko nekalbėjo nei apie jausmus, nei apie ateitį.

Nutarę, kad vestuves atšoks spalio 1-ąją, lietuvė ir šveicaras visą vasarą gyveno vien kelionių ritmu. S.Tagmannas būsimą žmoną pavežiojo po didžiuosius Europos miestus, dar kelis kartus lankėsi ir Lietuvoje.

Ištekėjusi neužsidarys namuose

Paklausta, ar lengvai galės prisitaikyti naujoje aplinkoje ir kaip bus su moksliniu darbu, L.Laužikaitė patikino, jog išvykusi į Šveicariją jokiu būdu neketina užsidaryti namuose.

Pirmus kelis mėnesius L.Laužikaitė atsidės kalbos studijoms. Dabar pora bendrauja angliškai, tačiau S.Tagmannas vis dažniau prabyla vokiškai su vietiniu šveicarų akcentu – tokios kalbos lietuvei ir reikės išmokti.

Dar kurį laiką L.Laužikaitė tikisi galėsianti dirbti ir Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institute.

„Moksliniam darbui turiu susirinkusi gausybę duomenų. Koks skirtumas, kurioje šalyje būdama sėdėsiu prie kompiuterio?” – sako architektūros istorikė.

Gailutė Kudirkienė

„Panevėžio rytas”