Gyvenimas Kanadoje kauniečius menininkus išmokė pasijusti pasaulio piliečiais
„Į Ameriką žmonės važiuoja dėl pinigų. Kanada – visai kitoks kraštas. Ten nėra nelegalų. Tu ten važiuoji ne uždarbiauti – gyventi”, – sako Arvydas Lebeliūnas, 45 m. kaunietis režisierius, buvęs Mažojo teatro vadovas.
Prieš 3,5 metų jis su žmona, aktore Ieva Zelionkaite, atsisveikinę su Lietuva išvyko į Kanadą. Tuomet kalbėta – visam laikui. Šiandien A.Lebeliūnas purto galvą: „Ne, apie pasilikimą ten visam gyvenimui mes nekalbėjome. Net draugams atsisveikindami sakėme: dar susitiksime”.
Vyko ne uždarbiauti
A.Lebeliūnas ir I.Zelionkaitė į Lietuvą sugrįžo nebe vieni: Kanadoje jiems gimė sūnus Matas. Dabar jie rūpinasi, kaip mažajam Kanados piliečiui gauti ir Lietuvos pilietybę.
„Mes gyvensime čia, Lietuvoje, – kalba A.Lebeliūnas. – Buvome išvykę ne prisišvartuoti Kanadoje visam laikui, o pakeisti kraują, pakeisti vandenį. Juk stovėdamas vanduo ima pūti. Po šešerių metų vadovavimo Kauno mažajam teatrui man norėjosi kažkokių permainų, naujų įspūdžių, naujos patirties, kontaktų. Tai mes ir parsivežėme”.
Daugiau kaunietis režisierius sakosi neparsivežęs nieko. „Nieko neuždirbome. Bet į Kanadą ir vykome ne dėl materialių dalykų”, – paaiškina jis.
Kanados valdžiai patiko diplomai
A.Lebeliūnas sakosi nenorėjęs vykti į Kanadą kaip turistas. „Norint pažinti šalį, joje reikia gyventi. Ir nors žodžiai „visam laikui” ištarti nebuvo, mes ten įsikūrėme kaip legalūs gyventojai”, – pasakoja jis.
Kanadą A.Lebeliūnas ir I.Zelionkaitė pasirinko kaip šalį, pažinotą iš pasakojimų, draugų patirties. „Kanadoje gyveno du mano kurso draugai – Sakalas Uždavinys, kuris jau grįžo į Lietuvą, ir Stasys Baltakis, kuris po 4 metų Lietuvoje vėl išvažiavo į Kanadą”, – pasakoja A.Lebeliūnas.
„Kai nuvykome ten, turėjome tokią pinigų sumą, su kuria į Kanadą net neleidžiama įvažiuoti, – kalba jis. – Pavyzdžiui, kinams būtina turėti 300 tūkstančių dolerių. Mes turėjome mažai… Gerai, kad nereikėjo deklaruoti, niekas neprašė”.
„Kanados valdžia labai atidžiai vertina, kokį esi įgijęs išsilavinimą, kuo užsiimi. Tai šalis, kuri domisi menininkais. Mano diplomai ir profesija jiems tiko. Mus įsileido”, – pasakoja A.Lebeliūnas apie raktą į emigrantus sijojančių Kanados valdininkų širdis.
Kūdikis sujaukė planus
„Viską pradėjome nuo nulio, – sako režisierius. – Apsistojome Vankuveryje, kurį kai kas vadina Kanados Holivudu. Išsinuomojome butą. Buvo konkrečių planų dėl aktorinio, režisūrinio darbo. Bet po kelių savaičių sužinojome, kad Ieva laukiasi, ir visus planus teko radikaliai keisti”.
„Žinia, kad turėsime kūdikį, buvo be galo netikėta, tačiau tokia džiugi, kad net sunku žodžiais nusakyti tą laimę, – kalba I.Zelionkaitė. – Kol gyvenome Lietuvoje, aš net maniau, jog gal iš viso negalėsiu turėti vaikų. O užteko išvažiuoti, ir štai – jis pasibeldė. Kartais juokiuosi, kad mūsų kelionė kaip tik specialiai tam ir buvo lemta”.
„Taigi mano noras dirbti su teatru susijusį darbą susidūrė su nauja realybe. Pokyčiai pareikalavo pasirinkti: ar veiki, ką nori, ar vis dėlto jauti atsakomybę už mažąjį žmogutį, ateinantį į šį pasaulį. Aš pasirinkau nedvejodamas”, – pasakoja A.Lebeliūnas apie sūnaus labui paaukotas teatralo ambicijas.
Prekiavo indėniškais suvenyrais
„Kai gimė Matas, auklės pasisamdyti mes neišgalėjome, – kalba režisierius. – Į vaikų darželį kūdikio irgi neleisi. Su Ieva nutarėme taip: sėdėsime su sūnumi namuose pakaitom, kurį laiką ji, paskui – aš”.
Pirmąjį pusmetį Matą augino, suprantama, Ieva. Per tą laiką A.Lebeliūnas įsidarbino pardavėju indėniškais suvenyrais, drožiniais, meno dirbiniais prekiaujančioje parduotuvėje.
„Čia aš, bendraudamas su daugybe žmonių, tobulinau kalbą. Susiradau draugų”, – kalba režisierius. Nacionaliniu požiūriu A.Lebeliūno kolegos buvo, anot jo, „visiška mišrainė”: rumunas, keturi filipiniečiai, kinas, serbė iš buvusios Jugoslavijos.
„Bendrauti su tokių skirtingų kultūrų atstovais buvo puiki patirtis, – sako A.Lebeliūnas. – Be to, juk dirbdamas pardavėju kalbiesi ne tik su bendradarbiais – ir su pirkėjais. Tai Lietuvoje pardavėjai ir pirkėjai nebendrauja. O ten ryšys užsimezga bematant: labas, kaip gyveni, iš kur tu? Net adresais apsikeičiama”.
Pasijuto visaverčiais
Žmonių tarpusavio santykiai – štai kas gerąja prasme apstulbino Kanadoje apsigyvenusius kauniečius menininkus.
„Vankuveris yra miestas, kuris, jei skaičiuosime ir priemiesčius, turi tris milijonus gyventojų. Ir tai tikrąja to žodžio prasme multiinternacionalinis miestas, – teigia A.Lebeliūnas. – Vankuveriui nėra net šimto metų ir ta jo, kaip miesto, jaunystė labai jaučiama”.
„Tame mieste mes iš karto pasijutome ne emigrantais, o visaverčiais gyventojais, kaip žmonės, atvažiavę į Kanadą iš Švedijos, Vokietijos ar Norvegijos”, – sako režisierius.
„Vankuveris išaugo iš buvusios lentpjūvės, – pasakoja A.Lebeliūnas. – Vėliau kinai tiesė geležinkelį Rytai-Vakarai. Neatsitiktinai miesto gyventojų daugumą sudaro išeiviai iš Kinijos. Jie ten prakutę, jei pamatysi gražiausią namą ar prašmatniausią automobilį, žinok: tai kino nuosavybė”.
Judrių ir lieknų žmonių miestas
„Žmonių santykiai ten užsimezga staigiai ir džiugiai, – pasakoja A.Lebeliūnas. – Nuo pasisveikinimo perkant laikraštį, draugiško geros dienos palinkėjimo. Ten niekas nepraeina pro šalį neužkalbinęs vaiko”.
„Vankuverio gyventojai labai judrūs, dinamiški, – pastebėjo režisierius. – Beveik nepamatysi žmonių su antsvoriu, kaip Jungtinėse Valstijose. Jie valgo gerą, sveiką maistą, kuris labai įvairus ir pigus, net lyginant su lietuviškomis kainomis. Pavyzdžiui, nemaža porcija suši kinų restorane kainuoja 5,5-6 litus. Niujorke ta pati porcija kainuotų mažiausiai trigubai brangiau.
„Tą patį maistą valgo ir paprastas darbininkas, ir milijonierius, – sako A.Lebeliūnas. – Vankuveris – demokratiškas miestas”.
Kanadiečiai, pasak 3,5 metų juos stebėjusio kauniečio režisieriaus, stipriai skiriasi nuo amerikiečių. „Jie gerokai artimesni Europai, – konstatuoja A.Lebeliūnas. – Viskas, kas susiję su Europa, ten labai vertinama”.
Nori kurti meną – užsidirbk
„Mane nustebino Kanados televizijos programos, – pasakoja A.Lebeliūnas. – Net iš TV transliacijų galima suvokti, kad kultūrai valstybė ten skiria didžiulį dėmesį. Kuriami vaizdo klipai poezijai, gerai muzikai, net žmogaus dienoraščiui. Ir visa tai – valstybės finansuojami dalykai”.
„Kanadoje nėra amžiaus cenzo mokslui. Šalia studentiško amžiaus jaunuolio auditorijoje gali ramiai sau sėdėti šešiasdešimtmetė ir puikiai jaustis”, – kalba režisierius.
Tačiau A.Lebeliūnas neneigia, kad, nepaisant Kanados valdžios rūpinimosi kultūra ir menininkais, aktoriai, režisieriai, kostiumų dailininkai ir scenografai toje šalyje turi šalutinius darbus, leidžiančius pragyventi.
Pastatė du spektaklius
Laiką, kurį A.Lebeliūnas praleido su sūnumi namuose, jis vadina neįkainojama savo, kaip tėvo, patirtimi. „Kai auginau vyresnįjį savo sūnų, kuris dabar jau suaugęs, buvau paniręs į savo veiklą, todėl negalėjau patirti to, ką išgyvenau Kanadoje rūpindamasis Matu. Jam aš turėjau būti ir tėvas, ir mama”, – pasakoja jis.
Tačiau tarp sūnaus auginimo ir darbo indėniškų suvenyrų parduotuvėje A.Lebeliūnas spėjo kai ką nuveikti ir kaip teatralas. „Turėjome savo agentą iš aktorinės kompanijos, kuris mums ieškojo darbo kaip aktoriams, – sako režisierius. – Filmavomės reklamose, filmuose. Ne pagrindiniuose vaidmenyse – masinėse scenose. Tai buvo greiti pinigai”. A.Lebeliūnas Kanadoje pastatė netgi du spektaklius.
Sugrįžo į savo erdvę
„Į Lietuvą parsivežėme patirtį, sukauptą Kanadoje per 3,5 metų, – kalba režisierius, savo ateitį ketinantis sieti su kinu, teatru. – Supratau, kad pasaulis yra mažas ir panašus, neegzistuoja joks esminis skirtumas tarp to, kas yra ten ir čia. Aišku, išskyrus gyvenimo lygį ir kokybę”.
„Žmogus turi prigimtinę savo erdvę, kurioje jam geriausia gyventi, mąstyti, kurti, – sako A.Lebeliūnas, šiuo metu dėstantis aktorinį meistriškumą Vilniaus teatro ir muzikos akademijoje. – Mes sugrįžome į savo erdvę, pasižvalgę svetur, supratę, kad esame pasaulio žmonės”.
„Kanadoje suradome bendraminčių, ir tas bendravimas tęsis, – tikina I.Zelionkaitė. – Bus bendrų darbų, projektų”.
Menininkų šeima neslepia, kad sugrįžimas į Lietuvą, nėra labai lengvas. Bet, sako jie, gyvenimo svetimoje šalyje patirtis išmokė sunkumus įveikti.
Jūratė Kuzmickaitė