Menininkų ir verslininkų bičiulystė išaugo į neformalų klubą, kurio nariai kasmet lanko vis naujus šalies kultūros paveldo objektus
Vaizdas neįprastas praeivio akiai. Prie autobuso Kauno centre rinkosi respektabilūs verslininkai, išlipę iš savo prabangių automobilių. Jokių netikėtumų. Taip „Omnitel” ir Pažaislio muzikos festivalio rengėjai jau trečius metus kviečia savo VIP klientus bei festivalio rėmėjus į tokias keliones. Autobusu ar net keliais svarbieji asmenys rudenį, džiaugiantis praėjusio festivalio „derliumi”, vežami ne į šiaip kokį banketą, o į pažintinę kelionę. Jau pabuvota Liškiavos vienuolyne, Žemaitkiemio dvare, o šį rugsėjį – Siesikų dvare, pakeliui aplankant Skarulių bažnyčią ir Deltuvos miestelį.
Dvasingi vojažai į atgimstančią praeitį
„Jau dešimtį metų kartu dirbant ir gimė idėja surengti netradicinį Pažaislio muzikos festivalio uždarymą, – sako „Omnitel” Kauno regiono vadovas Paulius Ratė. – Šios idėjos „tėvai” – festivalio organizatoriai, o mes noriai prisidėjome prie sumanymo rengti keliones Pažaislio festivalio rėmėjams”.
Tokių dvasingų vojažų dėmenys keli: svarbu ir pabendrauti neformalioje aplinkoje, ir pasilinksminti, ir muzikos pasiklausyti, ir pažinti Lietuvos paveldo objektus, kai kuriuos pastaraisiais metais neatpažįstamai pasikeitusius.
Pakeliui iki Skarulių autobusas buvo virtęs kino sale – kelionės dalyviams buvo rodomas neseniai parodoje „EXPO 2005”, Japonijoje, pripažinimą pelnęs Arvydo Baryso filmas „Įsimylėję Lietuvą”. Tačiau viena gėrėtis unikaliais Lietuvos vaizdais ekrane, o kita, kaip ir pastarosios kelionės metu, pavaikščioti po vaiduokliškus dilgėlynais apaugusius Deltuvos evangelikų-reformatų bažnyčios griuvėsius arba paviešėti per kelerius metus atgaivintame Siesikų dvare.
„Ar kada pats išsirengtum per darbus į tokią kelionę? – tarsi pats savęs klausė Seimo narys Kazimieras Starkevičius. – O dabar ne tik kiekvienas dar kartą į šias vietas grįšime, bet ir dar bent vieną žmogų atvešime, kad pamatytų”. „Šaunuoliai, padeda mums atrasti ne tik muziką, bet ir paveldą”, – būta ir tokio kelionės įvertinimo.
Muzikos erdvės – be ribų
Vis naujų koncertinių erdvių ieškantys Pažaislio muzikos festivalio rengėjai šią vasarą sausakimšai buvo pripildę Skarulių Šv.Onos parapijos bažnyčią. Rugpjūtį Skaidra Jančaitė (sopranas), Renata Marcinkutė (fortepijonas), Rūta Tamutytė (violončelė) ir Andrius Radziukynas (fleita) čia atliko kompoziciją „Bičiulystė”, skirtą M.K.Čiurlionio 130-osioms gimimo metinėms.
O Pažaislio festivalio rėmėjams Skarulių bažnyčioje, tikrame religinio meno muziejuje, Aušra Lukoševičiūtė ir Algimantas Treikauskas padovanojo elegantišką fleitos garsų koncertą.
„O gal ir čia būtų galima surengti koncertą?” – vienas per kitą, brisdami į dilgėlynus jau kitame kelionės taške, Deltuvos evangelikų-reformatų bažnyčios griuvėsiuose, klausinėjo žygeiviai Pažaislio muzikos festivalio organizatoriaus Justino Krėpštos.
Ir jau Siesikų dvare, kuriame vakarėlis prasidėjo padėkos kalbomis, buvo pakeltas tostas už neišsenkančias ir beribes muzikos erdves.
Grindiniui – šokių „krikštas”
„Man lengviau būtų dar kartą padiriguoti uždarymo koncerte nei kalbėti”, – prisipažino Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas Petras Bingelis. Pasidžiaugus ir padėkojus, kad festivalio rėmėjų injekcija leidžia užtikrinti aukštesnę jo kokybę, kalboms daug laiko ir neliko. Net ir gausiai „Babilono” restorano darbuotojų parengtomis vaišėmis nuklotas stalas ne iškart suviliojo – visiems magėjo pasidairyti po naujojo dvarininko Audrio Matulaičio valdas, mažiausiai pakitusį renesansinį dvarą.
Buvusio „bravoro” vietoje įrengta stoginė dar laukė „krikšto” – grindinys čia suklotas vos prieš kelias dienas iki šio svečių antplūdžio. Kad darbai atlikti nepriekaištingai, paliudijo kelių valandų šokių maratonas – ispaniškos muzikos įkaitinti svečiai savo aistringais šokiais neišjudino nė vieno lopinėlio.
„Ar nesutrypsim pylimo?” – tik kažkas paabejojo, kai arti šimto kelionės dalyvių užkopė iš aukščiau pasidairyti į dvarą ir kitame Siesikų ežero krante vaizdžiai išnyrantį miestelio kontūrą.
Naujasis dvarininkas A.Matulaitis kaip patyręs gidas vaizdžiu pasakojimu brėžė kitą kontūrą – tarp to, ką rado ėmęsis čia tvarkytis, ir tarp to, ką dabar gali pamatyti svečiai.
Naujasis dvarininkas – be mėlynojo kraujo
Laimėjęs konkursą dvaro nuomai 99-eriems metams, A.Matulaitis įsipareigojo valstybei į dvarą investuoti tiek lėšų, kad jis būtų visiškai atstatytas. „Atstatytas” – švelniai tariant, nes dvaro fundatoriaus Gabrieliaus Daumanto-Siesiskio buvusias valdas sovietinė tikrovė buvo pavertusi tarybinio ūkio buveine su kontora, fermomis, mechanizacijos dirbtuvėmis.
„Iš kur? Iš spintelės”, – nusijuokė naujasis dvarininkas, paklaustas, ar iš valstybės, ar iš kokių nors europinių fondų lėšų imtasi tokių plataus užmojo darbų, trunkančių jau ketvirtus metus. „Iš spintelės” jau į dvarą įdėti du milijonai, reikia dar keturiskart tiek. Mažiausiai. Iš kur ta neišsenkanti spintelė? „Buvo paklajojimų po Rusiją kooperatyvų laikais, bet visą gyvenimą – darbas, susijęs su statybomis”, – aiškina finansinę „genezę”.
Žemaitiškų šaknų, ekonomisto išsilavinimą turintis A.Matulaitis tiesiai prisipažįsta, kad ir jis šiose valdose svečias. Ne kilmingos šaknys čia atvedė iš Vilniaus, kur vadovauja vienai statybinėmis medžiagomis prekiaujančiai bendrovei. „Iki šiol esu dėkingas, deja, jau mirusiam draugui, kuris ir sugundė dalyvauti konkurse”, – prisimena 1999-uosius, kai „velnias nunešė į tą galerą”.
„Ne, nė akimirkos nesigailėjau, – ryžtingai taria tvirtai žemaitiškai suręstas vyras. – Kiekvienas eikvoja savo laiką, pinigus, jėgas taip, kaip supranta. Negaliu pasakyti, kad visą gyvenimą apie tai svajojau, bet man taip atsitiko”.
Šeima nesibaido naujo statuso
Jei ir svajojo, tai apie mažą namelį miške ir apie eigulio profesiją, prisipažįsta A.Matulaitis. Ir vėliau, pabėgus nuo svečių šurmulio besišnekučiuojant ne kartą pabrėžęs – neidentifikuoja savęs kaip dvarininko, tik nori sąžiningai padaryti tai, ko ėmėsi. Ir renesansinio stiliaus rūmus-pilį, ir kitus pastatus atstatyti, ir 10 hektarų parką atsodinti, ir naujosios gyvybės savo valdoms įpūsti. Mato čia amatų kiemo viziją – kad bent šiltuoju metų laiku čia atvažiavusieji galėtų matyti senųjų amatų meistrus dirbančius, regi čia ir intensyvų kultūrinį gyvenimą.
„Nieko nežinau, dar per anksti spręsti, – irgi atvirai prisipažįsta 44-erių metų dvarininkas, paklaustas, ar vaikai bus jo darbų tęsėjai. – Dukra ketvirtokė, dainuoja, šoka ir labai nori būti menininke, o sūnus antrakursis, būsimasis ekonomistas. Dar anksti kalbėti apie tai, ar jie norės dalyvauti tame procese, kurio aš ėmiausi”.
Iškart paneigia gandą, neva dvarininko šeima anaiptol taip nesižavi šeimos galvos naujuoju užsiėmimu. Ir žmona, ir vaikai atvažiuoja, tikina A.Matulaitis. „Tik kad žmona labiau už mane užsiėmusi. Ji socialinė darbuotoja, užsiima naujos paslaugos – neįgaliųjų transportavimo – teikimu, jos darbo diena ilgesnė už mano”, – sako A.Matulaitis. O jo paties darbo diena dvare prasideda dažniausiai popiet.
Dvarų restauravimu ir atstatymu domėjęsis A.Matulaitis šiandien jau pats kitiems gali teikti konsultacijas. Juolab kad ir anksčiau, per statybinių darbų karjerą, teko restauruoti unikalius paveldo objektus ir sostinėje, ir už jos ribų.
„Aš laikausi tokios nuostatos: viena – sutartis, kurią turi tesėti, kita – susimąstyti, kokia tavo paties vieta čia”, – filosofiškai įprasmina savo naująją veiklą A.Matulaitis. Ir neduoda pažado, kad tai atsitiks labai greitai, tik patikina, kad savo pradėtą kelią nueis neskubėdamas – žingsnis po žingsnio. Kol prie atgimusių Lietuvoje dvarų sąrašo ties Siesikų dvaru bus padėtas didelis pliusas.
Dalia Juškienė