Suaugusios moters žaidimai: raganavimas, Abisinija ir meilužiai

Vilnietė žavisi legendine šalimi dabartinėje Etiopijoje, pasikabinusi ant kaklo nešiojasi raganiškas žoleles, vyrus skirsto į pavianus ir babuinus

„Su raganomis griežtai sutarėme, kad negalima eksperimentuoti su žmonėmis. Užkerėti ir prisirišti vyrą – labai lengva, tačiau po to jo atsikratyti – neįtikimai sunku”, – po šių žodžių šiltą rudens vakarą vienoje kavinėje Vilniaus Užupio „respublikoje” nuskambėjo trumpaplaukės moters juokas.

47 metų Ona Židonytė neslėpė, kad ji – raganauja: „Bet tai tik – žaidimas. Kaip ir daugelis kitų mano poelgių”.

Ant kaklo – laimės šulinys

Didelis puodelis juodos karštos kavos. Ona jį apglėbė delnais ir pažvelgė pro savo akinių viršų. Skvarbus rudų akių žvilgsnis. Bet daugiau nieko raganiško. Spalvų chaosas: juoda odinė striukė, rožinės spalvos megztinis, baltos kelnės. Tiesa, ant megztinio kabojo daugybė įvairiausių pakabukų, ant rankų – keli įspūdingi žiedai.

„Du kartus eksperimentuodama buvau „prisirišusi” vyrus, bet, ne, daugiau to nereikia, – susiraukia vilnietė. – Kaip? Užteko „lipčikų” – žolelių, minties ir dar šiokios tokios „abrakadabra”.

O.Židonytė gurkšteli kavos, atidaro pakabuką – mažulėlį šulinį: „Tai laimės šulinys… Dar liko „lipčikų”. O, tuoj įdėsiu tau į arbatą. Ir sutvarkytas būsi – susirgsi meilės liga”.

Žvilgsnis nuslysta į kitus pakabukus. Ona vėl žvelgia ne pro akinius, o virš jų. Ir šį kartą kalba be šypsenos: „Mėlynasis akmuo atmuša energetinius bei elektromagnetinius laukus. Dar turiu Mėnulio akmenį, žiedą „Vilko pėda” – kad niekas nesibrautų į mano teritoriją”.

Turi Abisinijos dokumentus ir pavaldinius

„O, Abisinija? Oi, tai jau ne mano vienos ir jau ne vienerius metus trunkantis žaidimas, – nusijuokė moteris. – Abisinija – senovinė valstybė, įsikūrusi dabartinės Etiopijos teritorijoje, ten vyksta pilietinis karas. Be to, visi girdėjome apie legendinę Abisinijos pranašę-karalienę Sabą ir jos mylimąjį – išminčių karalių Saliamoną”.

Ona Židonytė save vadina simboline Abisinijos ambasadore Lietuvoje. Ir netgi turi šios šalies „asmens dokumentus” – su įspaustu raudonu liūtu. Ir sau „pavaldžių” įvairių pareigybių konsulų: „Jie taip pat turi dokumentus. Iš pradžių juokavome, o po to pažįstami spaustuvėje padarė ir dokumentus. Dabar į Abisinijos šventes susirenka nuo 30 iki 50 žmonių”.

Ona šyptelėjo, prisiminusi ir linksmą žodžio „abesinas” reikšmę Žagarės rajone – keistuolis. Po to pradėjo lenkti rankų pirštus, vardydama Abisinijos ambasados darbuotojų pareigybes – konsulas šnipas, atsakingas už viešuosius ryšius, psichologinių krizių sprendėjas, šviesos ir garso mūzos…

Šventės vyksta senų namų kvartale, kur gyveno O.Židonytė. Trys dideli seni namai ir dabar pažymėti vienodu skaičiumi 10: „Ten – įstaigos ir beveik nėra gyvenančių žmonių, tad savaitgalį tuščia ir ramu. Ir dar nuostabus sodas, moteriški medžiai – alyvos, akacijos ir didelė liepa. Ir pradėjome švęsti”.

Neįprastas himnas trunka 37 minutes

Pagrindinės Abisinijos šventės vyksta Vilniuje liepos 26-ąją, per Onos vardadienį, ir rudens ekvinokcijos dieną – rugsėjo 21 dieną, 21 valandą, kai gimsta raganos: „Būtent tuo metu aš ir gimiau”.

Neįprastos šventės metu suaugę ir, beje, žinomi Lietuvoje žmonės, vilkintys egzotiškais afrikiečių drabužiais, bučiuojasi, glėbesčiuojasi, skamba būgnai, Abisinijos himnas.

„Muzika labai keista, mistiška, – svajingai pasakojo vilnietė. – Iškeliama vėliava, apsirišę galvas turbanais Abisinijos „ambasados” įkūrėjai Lietuvoje ir konsulai sukasi ratu, neįprastai šoka. Himnas trunka 37 minutes.

„Eeeee, – bando muzikos garsus kartoti Ona. – Tai rusų abisinų orkestro muzika. Pirkau seniai, bet viso himno neištveriame… Po to vyksta vaišės ir linksmybės. Populiariausias patiekalas – kukurūzai ir įvairiausi skanėstai, susukti į kopūsto lapus, folijoje kepti vaisiai bei daržovės”.

Per dvejus metus – 70 vyrų

Įvairios arbatos, medus, vaisiai, ypač braškės, daržovės, nuovirai ir medžiai. To reikia O.Židonytei, kad jaustųsi sveika.

„Tačiau ir raganavimas, ir Abisinija, ir daugelis kitų pomėgių – tai tik savotiškas žaidimas, – gudriai šypsosi. – Taip įdomiau gyventi”. Pasiteiravus, ką dar ši moteris turi raganiško, Onai išsprūdo: „Paklauskite tų septyniasdešimties nukentėjusiųjų per dvejus metus”.

Pasigirsta beveik raganiškas juokas. Po to – tyla: „Gal jie turėjo ir rimtų ketinimų, galvojo apie bendrą ateitį? Tačiau praleidome puikų laiką”.

„Kaip ragana išsunkėte vyrus it citrinas ir išmetėte?”

„Aš nesunkiu, – šypteli. – Po to būna sunku”.

Raganaujanti moteris neslėpė, kad mėgaujasi ir kitu gyvenimo malonumu – vyrais. Po pauzės šyptelėjo ir prasitarė: „Buvo, kai per dieną susitikdavau ir su keturiais vyrais… Taip, teko juos apgaudinėti, kam jiems širdis žeisti. Juk jūs, vyrai, tokie jautrūs”.

Namai – saugomi

Juodoji, baltoji magija? „Koks tarp jų skirtumas? Skiriasi tik tikslas ir mintys. Baisu, kai magija naudojama kitam žmogui to nežinant, norint jį paveikti, užvaldyti. Tačiau neigiamomis mintimis pradedi savo žūtį”.

Vis dėlto Ona prisipažino, kad praeityje buvo pasinaudojusi magija, tiems žmonėms to nežinant – tai buvo ne tik keli suvilioti vyrai.

„Šluotos? – šyptelėjo moteris. – Šluotų turiu daug. Ir didelių, ir mažų. Ir viena dar iš neseniai vykusio raganų šabašo. Pas mane namuose yra raganiškų dalykėlių. Ir žvakių, smilkalų, skambaliukų, pakabukų. Ten – jaukus chaosas”.

Nusikvatojusi moteris pažvelgė į akis: „Visa tai mato mano didelė balta katė Oncė. Bet mano namai – mano tvirtovė. Jie turi įvairiausią apsaugą”.

Nepasitikinti ir kompleksuota?

Trumpai pakalbėjusi mobiliojo ryšio telefonu O.Židonytė šyptelėjo: „Vyrus skirstau į pavianus ir babuinus. Pavianai – vyrai kaip povai, pasipūtę, jiems reikia dėmesio, niekada nebendrauja su viena moterimi. Babuinai – senberniai, vieniši vyrai…”

Pavianas, babuinas, pavianas, pavianas – eilės tvarka savo sutiktų vyrų tipažus su šelmiška ugnele akyse vardijo Ona.

„Bet kodėl nenorėčiau turėti vyrų? – teisino save. – Esu Mergelė, gimusi Šuns metais”.

Vilnietė atviraudama prisiminė situaciją, kai vienoje kavinėje, sutarusi susitikti su vienu vyruku, pamatė dar tris savo meilužius.

„Kaip tai gali įvykti? Ai, – mosteli ranka. – Aš taip sugebu. Bet buvo siaubinga situacija”.

„Ona, bet jūs, kaip daugelis pagalvos, nimfomanė ar ištvirkėlė?” – išsprūdo klausimas.

„Ne, – purto galvą. Tačiau išgirdusi klausimą, kad galbūt ji – nepasitikinti savimi, kompleksuota moteris, sutikdama linktelėjo. – Galbūt. Galbūt noras save išbandyti, ar gali kažką paveikti, baimė būti paliktai?”

Meilužių sąraše buvo ir egiptietis

Išsiskyrusi ir sūnų auginanti moteris teigė, kad ilgiausiai jos meilužiu vyras buvo 25 metus: „Mano nuotykių jis klausosi kaip Šecherezados pasakų”.

„Stiprūs, galingi, gauruoti, pilvoti, – patinkančius vyrus apibūdino O.Židonytė. – Pilvukas – man tai tarsi stabilumo garantas, indų Kamasutra, šiltumas, gerumas ir erotiškumas… Ir, et, malonu jį liesti”.

Pajuokavus, ar raganaujančios Abisinijos „ambasadorės” meilužių sąraše buvo etiopas, Ona nusijuokė: „Ne, bet buvo vienas puikus egiptietis. Ir Naujieji metai su juo buvo puikūs”.

Paklausta, ar nepašiurps draugai, skaitydami apie ją, O.Židonytė nusikvatojo: „Draugai supras, jie mane žino. Kiti gal ir pašiurps, bet man jų nuomonė nesvarbi. Pas mus ištvirkimas yra valdžia. Aš jau nekalbu apie iškrypimus”.

Išgirdusi klausimą, kuo ji pati traukia vyrus, Ona vėl pažvelgė virš akinių: „Linksmumu, gyvumu, sarkazmu. Galbūt ir seksualumu, kaip sakė tie vyrai…”

Ar Ona nebijo įsimylėti? „Jis turėtų būti stiprus dvasiškai ir fiziškai, įdomus, – kalba šiek tiek svajingai. Po to nuveja šią mintį, purto galvą. – Oi, ne, taip nebus! Šiandien aš myliu tik save! Ne, ne, nesijaučiu vieniša. Ir geriau jaustis vienišai savyje, nei vienišai tarp visų”.

Darius Sėlenis