Dejuojame, kad mūsų šalyje net keletą kartų mažesni atlyginimai, lyginant su Europos Sąjungos senbuvėmis. Netrūksta tvirtinimų, kad mes mažai ir neefektyviai dirbame, todėl tiek mažai gauname.
Didžiausi tinginiai – prancūzai?
Šimtai tūkstančių lietuvių ieškoti pelningo darbo ir laimės vyksta į užsienį. Daugiausiai – Vakarų Europą. Kaunietis Vytautas Augustaitis, pasiūlęs panagrinėti darbo intensyvumo temą, pasakojo, kad sugrįžęs iš užsienio sūnus piktinosi neteisybe ir net diskriminacija. Atvykėliai gauna patį juodžiausią, menkiausiai apmokamą užsiėmimą, nors vietiniai žmonės tik vaikštinėja, o pinigų gauna kur kas daugiau.
Šia tema įdomią, gal net šokiruojančią knygą pernai parašė prancūzė Corinne Maier, kurią pavadino „Sveikas, tingėjime”. Ji tapo labai populiari tarp Prancūzijos tarnautojų, net sumušė populiarumo rekordus. C.Maier, skandalingosios knygos autorė, žurnalistams tvirtino, kad korporacijos ir kiti darbdaviai „niekada nelinki gera ir negerbia vertybių, kurias patys skelbia. Todėl reikia neleisti savęs išnaudoti. Atvirkščiai – jūs galite išnaudoti. Knygoje išaiškinama, kodėl naudinga kuo mažiau dirbti, taip apkvailinti sistemą, kad niekas nepastebėtų, kad tai – mūsų darbas”. Atidžiau pažvelgus, tokia nuostata, matyt, būtų priimtina ir mūsų žmonėms. Juk ne tuščioje vietoje gimusi lietuviška patarlė: „Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas”.
Knygos autorė vaizdžiai išdėsto darbdavių mėginimus kuo efektyviau iš samdinių išsunkti prakaitą. Tai tarsi biblija tiems, kurie turi pašaukimą tingėti, o dalį gyvenimo paskyrė tinginystei. Gali vėl kilti logiškas klausimas: jeigu tokie tekstai šioje valstybėje turi milžinišką pasisekimą, tai prancūzai savo natūra yra tikri tinginiai? Iš dalies taip, nes vienintelėje iš ES valstybių, Prancūzijoje buvo įvesta 35 valandų darbo savaitė, kuri, specialistų nuomone, nusmukdė profesinę etiką.
Tinginių „rojus”
Sociologiniai tyrimai parodė, kad apie 17 procentų prancūzų vadybininkų yra taip neįsitraukę į darbą, kad jų veikloje galima įžvelgti net sabotažo požymių. Nė vienoje ES valstybėje, skaičiuojant vienam gyventojui, nebuvo taip drastiškai sumažintas darbo valandų skaičius kaip Prancūzijoje. Lyginant su 1970 metais, pernai šis skaičius sumažėjo 27 procentais. Kai tuo tarpu JAV per šį laikotarpį darbo valandų skaičius 20 procentų padidėjo.
Kodėl taip atsitiko? Pirmiausiai dėl to, kad gerokai sumažėjo darbingo amžiaus žmonių, kuriems pavyko rasti užsiėmimą. Pernai tokių buvo 61,9 procento. Kitose išsivysčiusiose valstybėse (JAV, Danija, Anglija) užsiėmimą turinčių darbingų žmonių yra daugiau kaip 70 procentų. Įtakos turėjo jau minėta rekordiškai trumpa 35 valandų darbo savaitė. Pagal statistiką, dabar vidutinis prancūzas per metus dirba tik 1459 valandas. Kai tuo tarpu Rytų Europos valstybėse apie 300 valandų dirbama ilgiau.
Toks „geras” gyvenimas ne iš gero gyvenimo. Prancūzus kausto baimė dėl socialinių garantijų praradimo. Politikai tvirtina, kad ir ES Konstitucija dėl to čia buvo atmesta. Knygos „Sveikas, tingėjime” autorė iš esmės rašo tiems žmonėms, kurie praradę viltį, kad darbas gali tapti svajonių išsipildymo sąlyga.
„Mano darbas užpildo mano gyvenimą”. Toks teiginys, anot C.Maier, visiškai atitinka tai, ko iš mūsų laukia darbdaviai. Juk iš esmės dirbame tik dėl to, kad mėnesio gale galėtume apmokėti vis gausėjančias gyvenimo sąskaitas.
Nesileisk išnaudojamas
Prancūzijoje vyresni žmonės išgujami į ankstyvą pensiją tokiais tempais, kad jau vos trečdalis 55-56 metų prancūzų išsilaiko darbe. Tačiau firmos nesidrovi skelbti: „Mūsų darbuotojai – didžiausias mūsų turtas”. Tačiau, kai tik šį „neįkainojamą” turtą laikyti darosi nenaudinga, tai jį, kaip panaudotą skudurą, išmeta į gyvenimo šiukšlyną. Ne vienas iš jaunesnių darbuotojų Prancūzijoje vis labiau įsitikina, kad beveik neįmanoma kilti karjeros laiptais, jeigu neturi reikalingų pažinčių. Aukščiausi postai ir pareigybės monopolizuoti žmonių, turinčių elitinių aukštųjų mokyklų diplomus.
C.Maier savo teiginiais nuvainikuoja darbo didybę ir pateikia keletą priesakų šiandienos „dykaduoniams”. Turime suprasti, kad esame šiuolaikiniai vergai, nes savo firmoje nesurasi svajonių įgyvendinimo, nes dirbi tik dėl algos. Neverta priešintis sistemai, nes tokiu būdu tik ją sustiprintum. Arba vėl: „Tai, ką darai, yra beprasmiška, o tavo vietą tuojau pat gali užimti šalia esantis. Todėl dirbk kaip galima mažiau. Skirk laiką asmeniniams kontaktams palaikyti – eilinio atleidimų turo metu jie padės išsaugoti darbo vietą. Nesiimk atsakomybės, nes baigsis tuo, kad sunkiau arsi, o vis tiek gausi tuos pačius centus”.
„Sveikas, tingėjime” autorė begėdiškai tvirtina, kad reikia stengtis gauti konkrečiai neapibrėžtas pareigas, nes tada neįmanoma įvertinti darbo indėlio. Neverta niekur išsišokti, nes labiausiai matomi greičiausiai atleidžiami. Paistalai apie firmų ilgaamžiškumą, įsirašymą istorijon, ilgai neišsilaikys. Žlugs kaip sužlugo dialektinis materializmas ar komunizmo ideologija.
Žinoma, nebūtina paraidžiui priimti prancūzų autorės išmintį, tačiau verta kritiškai pasižiūrėti į savo darbą, įvertinti, ką jis tau duoda ir tu – jam. O gal nuvažiuoti į Prancūziją – tinginių „rojų”?
Julius Lenčiauskas