Iškentusi skaudžias politines pagirias po skandalingosios „Williams” epopėjos, Lietuva antrą kartą lipa ant to paties grėblio. Konservatorių ideologai, svaičiodami apie „glaudžius ryšius su galingiausia pasaulio valstybe”, „bilietą į NATO” ir „tam tikras saugumo garantijas”, 1999-aisiais atidavė „Mažeikių naftą” į amerikiečių rankas.
2005-aisiais socialdemokratų Vyriausybė išpirkinėja vargais negalais ant kojų atsistojusios įmonės akcijas tam, kad po to parduotų „geram” investuotojui. Abiem atvejais nėra nė užuominos apie būsimus konkursus, galimas alternatyvas ar galų gale pagarbos piliečiams, aiškinant šio „amžiaus sandorio” vingrybes. Tik žada, kad „viskas bus gerai”.
Tegyvuoja politekonomija
Svarbiausius sprendimus „Mažeikių naftos” privatizavimo istorijoje pagrindus ne verslo logika, o politiniais tikslais, vieną kartą Lietuva jau buvo apvogta ir pažeminta. Nepaisant to, ambicijos parinkti „tinkamus” partnerius nesumažėjo nė per nago juodymą. Pasak Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidento Remigijaus Šimašiaus, šiandien Vyriausybė iš naujo brenda į tuos pačius vandenis. Algirdo Brazausko vadovaujamas ministrų kabinetas skelbia, jog manipuliuojant – pirma nuperkant, o paskui parduodant „Mažeikių naftos” akcijas – bus nušauti bent trys zuikiai.
„Galima suprasti, kad Vyriausybė tikisi uždirbti krūvą pinigų, „Mažeikių naftos” akcijas pigiai nupirkdama ir brangiai parduodama. Antra, užtikrinti, kad įmonę valdytų ne bet kas, o patikima ir gera kompanija – ne per daug rusiška, ne antirusiška, bet politiškai priimtina ir visokeriopai draugiška. Trečia, galutinai ištaisyti blogojo privatizavimo ydas – atims įmonei padovanotas privilegijas. Būtų idealu, jei taip būtų, tačiau ar tikrai to galima tikėtis?” – dėstė R.Šimašius.
LLRI ekspertas sakė gerokai abejojąs numatomo sandorio pelningumu. Jo teigimu, jei būsimas „Mažeikių naftos” savininkas nori įsigyti įmonę, kam jam tai daryti per tarpininkę – Vyriausybę, o ne tiesiogiai iš „Jukos” ar „Jukos” turtą pardavinėjančios įstaigos?
„Nėra nė vienos priežasties, dėl kurios „Mažeikių naftą” rinkoje Vyriausybė galėtų iškart parduoti brangiau, nei įsigijo. Taigi „Mažeikių naftos” pirkimo biznis pats savaime Vyriausybės pelnu negresia.
Kyla klausimas, ko Vyriausybė gali imtis siekdama, kad jos veiksmų pelningumo prognozės pasitvirtintų, bent jau visuomenės akyse? Tikėtinas variantas yra Vyriausybės pasiūlymas duoti kažką mainais arba „Mažeikių naftos” akcijų pardavėjui (kad kaina būtų mažesnė), arba būsimam pirkėjui (kad kaina būtų didesnė). Deja, savo, o ne Lietuvos piliečių sąskaita, kaip žinoma, Vyriausybė nieko pasiūlyti negali. Vadinasi, galima tikėtis, kad bus pasiūlytos lengvatos, garantijos ar kitokios privilegijos. Tokio tipo sandoris yra nieko gero nežadantis „Williams” istorijos pakartojimas didesniu ar mažesniu mastu”, – samprotavo R.Šimašius.
„Kur kas paprasčiau ir naudingiau būtų tiesiog parduoti šiandien valstybės valdomas „Mažeikių naftos” akcijas nieko nei perkant, nei jungiant. Tokiu atveju būtų gauta visa galima nauda ir išvengta galimų grėsmių. Kadangi šį kelią Vyriausybė paliko dėl labai jau vingiuoto takelio, galima manyti, kad ne finansinė privatizavimo nauda ir ne pats privatizavimas yra Vyriausybę labiausiai dominantys dalykai”, – spėjo R.Šimašius.
„Gero” pirkėjo apibrėžimas
Pašnekovas pastebėjo, jog argumentas, esą „Mažeikių nafta” turi atitekti „geram” savininkui, jau tapo Lietuvos politikos štampu. Per gerą savininką tikėtasi užsitikrinti šalies saugumą ir „Williams” atveju, tačiau ši politika patyrė visišką fiasko.
„Mažeikių nafta” Lietuvai ekonomiškai svarbi tik dėl to, kad ji didelė įmonė, suteikia darbo Lietuvos žmonėms ir sukuria daug pridėtinės vertės. Tuo tarpu kuro į Lietuvą galima įvežti iš bet kur ir jis dėl to nebūtų pastebimai brangesnis. Taigi vienintelė grėsmė, susijusi su „Mažeikių nafta”, yra, kad įmonė nedirbs visu pajėgumu. Šiandienos naftos rinkoje ši grėsmė gali realizuotis tik dėl techninių priežasčių arba naftos tiekimo „Mažeikių naftai” sutrikimų. Iš čia ir pagrindinis „Mažeikių naftos” sėkmės receptas – reikia draugauti su naftos turėtojais ir transportuotojais, tai yra Rusija ir jos kompanijomis”, – dėstė LLRI viceprezidentas.
R.Šimašius pripažino, kad naftos rinka ir šiaip yra pakankamai stipriai politizuota eksportuojančių valstybių valia, tačiau sakė esąs įsitikinęs, jog politiniais mūsų Vyriausybės manevrais padėtis gali būti ne pagerinta, o tik pabloginta. Būtent tuomet, kai „Mažeikių naftos” klausimas tampa politiškai jautrus Lietuvoje, spaudimas iš Kremliaus tampa politiškai veiksmingas.
Savo poziciją išdėstė ir buvęs ūkio ministras, dalyvavęs derybose su „Williams”, Eugenijus Maldeikis.
„Šioje situacijoje nuostabą kelia mažiausiai du dalykai. Pirmiausia – kokie pardavimo motyvai? Juk biudžetas surenkamas be jokių problemų, pinigų netrūksta nei pensijoms, nei investicinėms programoms, visos didžiosios valstybės išmokos ir kompensacijos mokamos pagal ilgalaikius grafikus. Kadangi padėtis naftos rinkoje sparčiai keičiasi, o viena svarbiausių degalų kainos kilimo priežasčių nurodoma naftos perdirbimo pajėgumų trūkumas (būtent perdirbėjai šiuo metu gauna didžiausius pelnus), galbūt vertėtų palaukti, kol akcijų vertė dar labiau šoktelės?
Antra, jei sandorio motyvas yra pinigai, kodėl neskelbiamas konkursas ir nesirenkama to investuotojo, kuris sutinka mokėti didžiausią kainą. Kalbos, jog „viskas įvyks greitai”, ir tarptautinių konkursų praktika yra nesuderinami dalykai, nes pastarieji gali įvykti geriausiu atveju per 8 – 9 mėnesius. Juk „Mažeikių nafta” jau buvo susidūrusi su problema, kai, įmonę be konkurso atidavus tuometinės valdžios akimis „tinkamam” investuotojui, jos modernizavimo nenorėjo finansuoti bankai, atvirai reiškę abejones deklaruojamų projektų ir žaidimo taisyklių skaidrumu”, – dėstė E.Maldeikis.
3 milijardų litų rizika
Ekspertams itin daug abejonių kėlė ir kol kas abstrakčiais bruožais nupiešta schema, kaip Vyriausybė gautų pinigų „Mažeikių naftos” akcijoms iš „Jukos” išpirkti.
„Valstybei įlindus į tokio milžiniško dydžio skolą, tapus naftos perdirbimo šeimininke ir tuo pat metu „netyčia” sutrikus žaliavos tiekimui (nutraukus sutartis su „Jukos” garantijų nebelieka), pasekmės būtų neįsivaizduojamai sunkios. Vadinasi, Vyriausybė turi turėti bent keletą saugiklių, kad sandorio metu naftos tiekimas nenutrūks, kad didysis įmonės akcijų paketas tikrai bus nupirktas ir kad būsimoji kaina neįstums valstybės į keblią padėtį. Priešingu atveju Lietuvos makroekonomikos rodikliai būtų paveikti drastiškai ir mes turėtume ilgam pamiršti planus įsivesti eurą.
Kita vertus, ar A.Brazauskas turi tokias garantijas, kaip tikėti kalbomis, jog Vyriausybė neturi slaptų susitarimų nė su vienu pretendentu, deklaruojančiu susidomėjimą dirbti „Mažeikių naftoje”. Informacija apie šiuos procesus, net ir turint galvoje tam tikrą būtiną konfidencialumo laipsnį, yra itin skurdi ir prieštaringa, tačiau iš matomos aisbergo viršūnės galime spėti, jog Lietuva antrą kartą lipa ant to paties grėblio”, – samprotavo E.Maldeikis.
Tuo tarpu finansų maklerių įmonės „Finasta” finansų analitikas Petras Kudaras, vertindamas ministrų kabineto ambicijas spekuliuoti „Mažeikių naftos” akcijomis vertino gana optimistiškai.
„Susidaro įspūdis, jog Vyriausybė daugiau ar mažiau tiksliai žino, kokią kainą būtų galima gauti pardavus šios įmonės akcijas, ir yra garantuota, kad sandoris tikrai pavyks. Galima skaičiuoti, kad, akcijų pirkimui išleidus 3 mlrd. litų, už vieną akciją būtų mokama maždaug 7,90 lito. Tai labai panaši kaina, kokia praėjusią savaitę buvo mokama už parduotą didžiausią Turkijos naftos perdirbimo kompaniją „Tupra”. Lyginant jos gamybinius pajėgumus, pardavimus, pelningumą ir panašius dalykus su „Mažeikių nafta”, ten buvo sumokėta 8 – 9 litai už akciją. Beje, Turkijos kompaniją įsigyti pretendavo, atrodo, devyni investuotojai, dalis kurių deklaruoja susidomėjimą ir Lietuva”, – sakė P.Kudaras.
Klausiamas, koks galėtų būti „Jukos” motyvas parduoti 53,7 proc. „Mažeikių naftos” akcijų paketą ne tiesiogiai už didžiausią įmanomą kainą, o tarpininkaujant Lietuvai, finansų analitikas spėjo, jog Vyriausybė pasinaudos savo teise pirmoji įvertinti „Jukos” siūlomą prekę.
„Greičiausiai šįkart Vyriausybė nori viską griežtai kontroliuoti ir paimti į savo rankas. Kaip veiktų šis mechanizmas, nėra aišku, tačiau vargu ar Vyriausybė puoselėja vilčių iš šio sandorio kiek nors uždirbti”, – dėstė finansų analitikas.
Beje, pastarosiomis dienomis „Mažeikių naftos” akcijų kaina biržoje perkopė 12 litų ribą. Jei Vyriausybė iš „Jukos” akcijas nupirktų mokėdama 8 – 9 litus, o po to už tą pačią kainą parduotų 20 proc. didesnį paketą, galimos pajamos siektų maždaug 1,2 mlrd. litų.
Žadama trišalė sutartis
Išsklaidyti abejonių ir skepticizmo debesis, gaubiančius numatomą sandorį vakar užsimojo pats premjeras A.Brazauskas, patikinęs, jog, Lietuvai parduodant apie 20 proc. šalies naftos koncerno „Mažeikių nafta” akcijų, būtų pasirašoma trišalė sutartis.
Jo teigimu, bendro Vyriausybės bei „Jukos” maždaug 70 proc. „Mažeikių naftos” akcijų paketo pirkėjo sutartyje turėtų būti įtvirtinta, jog Lietuvos Vyriausybė išlaikys dabartinį „Mažeikių naftos” valdymo lygį, o pirkėjas užtikrins nemažai svarbių sąlygų.
„Tos sąlygos – tai įmonės aprūpinimas žaliava, daugiau nei 3 tūkst. darbuotojų aprūpinimas darbu, mokesčių valstybei bei palūkanų už paskolas mokėjimas ir kitos”, – interviu Žinių radijui vakar dėstė A.Brazauskas.
Jis pabrėžė, kad pagrindinis Vyriausybės siekis yra pelningai parduoti maždaug 20 proc. jos valdomų „Mažeikių naftos” akcijų – jos būtų parduodamos kartu su „Jukos” parduodamu 53,7 proc. bendrovės akcijų paketu ir už tą pačią kainą.
„Čia mes galime turėti labai didelių pajamų – Lietuva turės šimtus milijonų litų papildomai, ir daugiau nieko nereikia”, – įsitikinęs būsimojo sandorio sėkme kalbėjo premjeras.
Anot A.Brazausko, tai labai gerai apgalvotas žingsnis. Jis neatmetė galimybės, kad Vyriausybei neteks pasinaudoti Seimui teikiamu įstatymu ir pačiai iš „Jukos” išpirkti „Mažeikių naftos” akcijas, tam skolinantis iki 3 mlrd. litų. Vyriausybė iš „Jukos” pirktų akcijų tik tuo atveju, jei „Jukos” surastas pirkėjas būtų nepriimtinas.
Beje, Rusijos žiniasklaidoje ekspertai pagrindiniais pretendentais į „Mažeikių naftą” laiko „Lukoil”, TNK-BP ir „Gazprom”. Investicijų bendrovės „Solid” analitikas Denisas Borisovas sakė, kad bendrovę galės įsigyti tik Rusijos kompanija – tai lemia „Mažeikių naftos” logistikos tinklas, vedantis tik į Rusijoje išgaunamą naftą.
Lietuvos Vyriausybė yra iškėlusi reikalavimą, kad investuotojas turi garantuoti stabilų naftos tiekimą.
D.Borisovas taip pat teigė, kad pagrindiniai pretendentai į „Mažeikių naftą” – „Lukoil”, kuris laikosi strategijos didinti pajamų iš naftos produktų pardavimo dalį bendrose pajamose, ir ketvirtoji pagal dydį naftos gavybos bendrovė Rusijoje „Surgutneftegaz”. Pastarajai nepakanka turimų naftos perdirbimo pajėgumų, be to, turi užtektinai lėšų „Mažeikių naftai” įsigyti. Abi bendrovės artimos Kremliui.
Žmonės nori aiškumo
Vakar buvo paskelbti ir viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų agentūros „TNS Gallup” apklausos duomenys, ko žmonės tikisi iš „Mažeikių naftos” akcijų paketo pardavimo. Tyrimo duomenimis, už Mažeikių įmonės pardavimo proceso skaidrumą pasisako beveik trečdalis – 32,4 proc. apklaustų šalies gyventojų, o 39 proc. – už būsimojo investuotojo gebėjimą užtikrinti pelną ir stabilumą.
Dar 17,1 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad naujasis „Mažeikių naftos” savininkas turi turėti naftos išteklių. 2,4 proc. respondentų pasisakė, kad naujasis Lietuvos naftos perdirbimo koncerno savininkas būtinai turi būti Vakarų kapitalo bendrovė, tačiau 29,1 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad ankstesnė Vyriausybės pasirinkta investuotoja JAV bendrovė „Williams” nesugebėjo „Mažeikių naftai” suteikti stabilumo.
Absoliuti dauguma apklaustųjų nepalankiai vertino 1998 metų sprendimą „Mažeikių naftą” parduoti JAV bendrovei „Williams”, kuri nesugebėjo garantuoti stabilaus įmonės darbo.
Beveik pusė – 46,7 proc. respondentų sakė, kad dėl sprendimo perleisti Mažeikių įmonės kontrolę „Williams” Lietuva prarado didelę dalį akcijų nieko už jas negaudama. Tik 2 proc. Lietuvos žmonių „Williams” investicijas į „Mažeikių naftą” vertina teigiamai.
Renaldas Gabartas