Lietuvoje paraleliai vyksta du priešingi procesai.
Viena vertus, Kremlius mėgina išsunkti naudos iš savo, tikėkimės, netyčinės karinės invazijos į Lietuvą. Kita vertus, Vilnius mėgina išvilioti iš Kremliaus jo nemalonėje esančios „Jukos” turtą – „Mažeikių naftos” akcijas, į kurias pretenzijas reiškia ir Rusija. Siekia pasiimti mūsų įmonę už „Jukos” nesumokėtus mokesčius.
Vyriausybės pastangos perduoti Mažeikių įmonę naujam šeimininkui šią savaitę įgijo visiškai apčiuopiamą apimtį – Seimas leido jai pasiskolinti tris milijardus litų, kuriuos ketinama sumokėti „Jukos”, jei ši savo akcijas pamėgintų parduoti nepageidaujamam Rusijos akcininkui. Kartu „Jukos” atsirado puiki erdvė žaisti ir kelti kainą. Jam beliko surasti tokį pirkėją, kuris Vilniuje sukeltų traukulius, ir kelti kainą. Trečiasis, kol kas pasyviausias žaidėjas – Kremlius visa tai stebi ir tyli. Ir tai kelia įtarimų, kad jis laukia momento įsiterpti į šį procesą pačiu Lietuvai nepalankiausiu metu.
Akivaizdu, kad lietuviškais interesais žaidžia visi – ir Kremlius, ir jo priešininkai. Nežaidžia tik Vilnius. Premjeras įspėja nespekuliuoti versijomis, o pavėlavęs į pirmą skandalo veiksmą Antanas Valionis išmintingai pataria atskirti rusiško naikintuvo, prifarširuoto visokiausia ginkluote, avariją nuo politikos. Gal jis taip stengiasi atsiteisti su Gediminu Kirkilu, kuris per tas kelias dienas tapo tikra žiniasklaidos žvaigžde. Krašto apsaugos ministras visose televizijose, visose viešose diskusijose atmušinėja rusiškos propagandos papliūpas žvaliais komentarais ir patikinimais, kad Lietuva tikrai nenuolaidžiaus.
Tik ar tokia pozicija atitinka kitą, mažiau valiūkišką santykių su Rusija liniją? Premjerui, kuris kaip tik dabar perėmė iš savo pavaduotojų derybų dėl „Mažeikių naftos” vadžias, toks pasižodžiavimas su Kremlium visai nereikalingas.
Nušluodamas „Jukos” ir tuo būdu ženkliai prisidėdamas prie dabartinės naftos krizės Kremlius parodė, kad jam pinigai, ekonominė nauda nėra esminis dalykas. Tai įrodo susidorojimo su „Jukos” istorija, po kurios beveik visiškai sustojo investicijos į Rusijos naftos sektorių. O juk už Uralo uraganai nesiaučia, o Rusijos ekonominių interesų logika diktuotų kuo staigesnę naftos verslo plėtrą – ta šalis iki šiol didžiausias pajamas gauna parduodama savo gamtos išteklius.
Tačiau Rusijai tai – nė motais, nes dabar ji labiausiai susirūpinusi savo geopolitiniais interesais. Laviruodama tarp Amerikos ir Europos, Rusija siekia sulaužyti proamerikietiškų demokratijų įtvarą, kuriuo ją stengiasi sutvarstyti ir sutramdyti Vakarų pasaulis. Užmindama ant uodegos Vilniui, Maskva galėtų pirmą kartą pajusti revanšo jaudulį.
Iš visų šitų prielaidų galima suformuluoti patį blogiausią scenarijų, pagal kurį gali vystytis į vieną pynę susipynę du vienas kitam prieštaraujantys minėtieji Lietuvos veiksmai. Viena vertus, ori ir nepriklausoma nuostata pačiai ištirti ir paskelbti verdiktą nukritusio naikintuvo byloje, o kita vertus – pastangos perimti „Jukos” priklausančias „Mažeikių naftos” akcijas, į kurias pretenzijas reiškia tas pats Kremlius.
Blogiausias scenarijus prasidėtų nuo trijų milijardų, už kuriuos Vyriausybė perpirktų „Jukos”. Operacijai išleisti pinigai iškart gultų skersai kelio, kuriuo į Lietuvą rieda euras. Euras nenukentėtų tik tuomet, jei pinigai sugrįžtų iškart, t.y. akcijos būtų perparduotos geresniam pirkėjui tą pačią dieną, kai jos atitektų Vyriausybei. Tačiau taip gali ir neatsitikti. Kremlius lemiamu momentu gali pareikšti pretenzijas į „Jukos” turtą ir apkaltinti Lietuvos valdžią siekiant nuslėpti mokesčių nemokančios bendrovės turtus.
Joks sveiko proto investuotojas tokiomis aplinkybėmis nepirktų akcijų. O tada ir ateitų paskutinioji: mes liktume su skyle biudžete, be euro ir su atpirkta „Mažeikių nafta”, kurią valdytų Kremlius, nes būtent jo valioje yra naftos vamzdžio turinys.
Rūta Grinevičiūtė