Kaunietė inžinierė Jūratė Kavaliauskienė, padedama kitų šeimos narių, slaugo savo 79-erių metų anytą Bronislavą, kuri serga Alzheimerio liga. Prieš penkerius metus keistas anytos elgesys stebino namiškius, kol paaiškėjo, kad tai nepagydomos ligos simptomai.
Į bažnyčią eina naktį
„Iš pradžių nesupratau, kad anyta serga, nes iki tol nebuvau susidūrusi su tokiomis ligomis sergančiais žmonėmis, mažai apie tai žinojau. Buvo keista, kai anyta, pavyzdžiui, viduryje nakties apsirengdavo ir išeidavo į bažnyčią. Arba, jei ryte ruošdavosi kur nors eiti, tai net neguldavo miegoti, o visą naktį kažką dėliodavo, tvarkydavo. Atrodė, kad žmogus tyčia taip daro, kol supratom, kad tai liga”, – prisimena Jūratė Kavaliauskienė.
Alzheimerio liga serga vis daugiau žmonių visame pasaulyje. Ji prasideda gana nekaltai – žmogus tampa šiek tiek išsiblaškęs, kartais ką nors supainioja. Pamažu silpnėja sugebėjimai, ir žmogus gali atlikti tik įprastus darbus.
Ligai progresuojant, žmogus nebesugeba skaityti, rašyti, skaičiuoti, nebetenka net pagrindinių įgūdžių – pavalgyti, apsirengti, nusiprausti. Jam pasidaro sunku kalbėti. Ligonis ima visiškai nesiorientuoti aplinkoje. Vis sparčiau nyksta atmintis, nebeatsimenama įvykių, artimųjų vardų, datų. Galiausiai visiškai sunyksta žmogaus asmenybė. Jo protinis gyvenimas nutrūksta. Ligonis tampa nejudrus, prikaustytas prie lovos, pasidaro neatsparus infekcijoms. Jam būtina slauga. Ligos trukmė būna labai įvairi: kai kuriems vystosi labai pamažu, o kitiems progresuoja labai greitai, gali tęstis nuo trejų iki dvidešimties metų.
Milijonai žmonių kenčia nuo šios nepagydomos ligos. Ji buvo diagnozuota ir buvusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. Liga nesirenka: niekas nėra nuo jos apdraustas, tačiau dar nemažai žmonių nenori pripažinti, kad jų artimieji serga šia liga, baiminasi neigiamo visuomenės požiūrio. Tačiau labai svarbu kuo anksčiau nustatyti diagnozę. Nors Alzheimerio ligos visiškai išgydyti kol kas neįmanoma, specialistai teigia, kad šiuolaikiniai vaistai gali pristabdyti jos vystymąsi, palaikyti žmogaus funkcijas ir kasdienės veiklos įgūdžius arba atitolinti jų sunykimo metą, pagerinti ligonio elgsenos ir jo artimųjų gyvenimo kokybę.
Kišenėse – rašteliai su telefonų numeriais
„Kai supratome, kad anyta serga, kreipėmės į gydytojus, – pasakoja Jūratė Kavaliauskienė. – Pradėjus gydymą vaistais, situacija pasikeitė: anyta naktį jau nebesiverždavo kur nors eiti”. O iki to laiko Jūratės šeimai teko ne kartą išgyventi neramias ir skaudžias situacijas.
Jūratė prisimena, kai kartą anyta išėjo į bažnyčią ir ilgai negrįžo. „Susirūpinom, kad ilgai nepareina, ėmėm ieškoti, o ji, kaip paaiškėjo, išėjo į savo tėvų namus, – prisimena Jūratė. – Laimė, kad ten gyveno jos dukra, tai ji parėjo pas savus ir nieko blogo nenutiko. Pasirodo, tokie ligoniai dažnai išeina į savo tėviškę, kurios dažniausiai jau seniai nebėra ir vien tik plynas laukas likęs. O jie vis vien eina į tą vietą ir dažniausiai pasiklysta”.
Namiškiams teko slėpti nuo Bronislavos raktus, kad ji neišeitų ir nepasiklystų, dėl visa ko į drabužių kišenes pridėdavo raštelių su pavarde, artimųjų telefonų numeriais.
„Deja, anytos liga progresuoja, – apgailestauja Jūratė. – Kai paduodu valgyt, būtinai turiu šaukštą į rankas įduoti – tik tada valgys. Jei sumuštinį padedu – nežino, ką su juo daryti. Reikia įduoti į ranką. Bėda ir dėl higienos: tenka prausti kaip vaiką”.
Klube dalijasi patirtimi
Jūratė Kavaliauskienė tvirtina, kad slaugant tokį ligonį sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ji džiaugiasi atėjusi į Kauno Alzheimerio klubą, vienijantį ligonių artimuosius, medikus, socialinius darbuotojus.
„Klube pasikalbi, pasidaliji patirtimi su kitais žmonėmis, kurie taip pat slaugo Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Vienas sugalvoja, kaip geriau gulintį ligonį išmaudyti, kitas – kaip aprengti, nes būna agresyvių ligonių, kurie drasko, plėšia nuo savęs drabužius. Klube pasiguodžiam, išsikalbam, savotiškai išsikraunam, tada lyg ir palengvėja, – prisipažįsta Jūratė. – Nemažai daliai žmonių sunku pripažinti, kad jo mama, tėtis ar kitas artimas žmogus suserga. Atrodo, žmogus visą laiką buvo darbingas, normalus, ir staiga jis tampa ligoniu. Šis momentas artimiesiems labai sunkus. Jie slepia ligą, nenori, kad žinotų kiti. Manyčiau, kad tai netesingas požiūris. Žmogus juk negali pasirinkti, kokia liga sirgti. Jei aplinkiniai daugiau žinos apie šią ligą, visai kitomis akimis žiūrės į sergančius žmones. O dabar būna, kad sutikę keistai besielgiantį žmogų žiūri kaip į kažką nenormalaus”.
Kauno Alzheimerio klube – apie 30 narių. „Visi, kurių artimieji kenčia dėl atminties sutrikimo, elgsenos pokyčių ar asmenybės sunykimo, laukiami klube kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį Kauno Dainavos poliklinikoje, – sakė Kauno Alzheimerio klubo pirmininkė Vida Danienė. – Alzheimerio liga – tai šeimos liga, nes daug problemų kyla ligonį slaugantiems artimiesiems. Tokiems ligoniams turėtų būti įsteigti specializuoti skyriai ligoninėse, nes jų negalima palikti vienų be priežiūros. Pasigendam dienos centrų, kur ligonį būtų galima palikti tuo metu, kai jo artimieji dirba. Dabar, vienam šeimos nariui susirgus šia liga, kas nors iš artimųjų turi atsisakyti darbo”.
Violeta Gustaitytė