Rimkuose tik trys gatvės – Tiesioji, Lanko ir tiesiog Rimkų. Ruožas nuo geležinkelio iki stotelės – šios miesto dalies gėda ir bėda, nes tarnybos savaites neišveža šiukšlių. Rimkuviečiai tikisi, jog iki 2007-ųjų jų gatvės bus išasfaltuotos, ir pravesta lietaus kanalizacija. Keiksnodami užterštą III vandenvietės vandenį, semia iš savų šulinių ir, versdamiesi devynetu amatų, stengiasi išgyventi.
Paštininkė Joana Tilvikienė – mieliausias žmogus, kai mokamos pensijos, tuomet, kai „striuka su mokesčiais”. Žilagalviai jai ir dūšią išlieja.
„Vis tiek čia, miesto pakrašty, žmonės gyvena, nes turi savo daržą, kitas ir gyvulį laiko. Atsikėliau čia su šeima prieš keturiasdešimt metų, rusiškai kalbėt nemokėjau, bet rusai pasirodė esą geros širdies žmonės. Galvojau, laikinai pabūsiu, bet pasistatėme namą ir gyvename šitiek metų!”, – pasakojo Joana.
„Anuomet žmonės čia bandas laikė, turėjo po 60 arų nuravėt, o mus, tarnautojus, valdžia skriaudė, tą karvutę iš ganyklų vijo, pašaro nedavė; kovojome, sakėme: „Juk ne Amerikai dirbam”, – prisimena paštininkė.
Pasakoja, kad iš jos gatvės pirmieji išsikėlė būrai – kas Vokietijon, kas – Anapilin, o paskui ir našlės savo namelius išparceliavo, išsikraustė į miestą, o tie ponai, kurie į Rimkus parėjo, tas trobeles išsigriovę, pasistatė gražius namus, beveik rūmus.
„Dabar, vaikeli, visur neramu. Vagysčių reikia saugotis, dingsta aliuminiai vandens „bosai” ir šiaip rakandai. Ir nebežinai, ar čia vietinių tokių graibštukų priaugo, ar iš miesto atsliūkina? Kai prieš penkis metus Rimkus prijungė prie miesto, uždarė ir kultūros namus, ir biblioteką. Tik keturi kioskeliai liko, o prie jų iš ankstyvo ryto buriasi mėlynveidžiai, ir vaikigaliams, sako, rūkalus pardavinėja, nes šie pardavėjoms grasina langus išpilsią. O dar, žiūrėk, atsidarys baras prie autoserviso”, – nerimavo senbuvė.
„Tiesiog Marija”
Genovaitę Gestautienę, buvusią Rimkų pradinės mokyklos vedėją, žmonės bendruomenės galva išsirinko, nors jau metų kupeta už nugaros ir jai reikia slaugyti vyrą, ne vieni metai jau ratukuose sėdintį.
„Mes be jūsų kaip be Marijos”, – sakė žmonės. – „Gal todėl, kad nesu jų apvylusi nuo pat 1961 metų, kai čia gyvenu, – ką pasakiau, tą padariau”, – kalbėjo ponia Genovaitė.
Ji prisimena laikus, kai mokykloje auklėjo keturias rusų ir keturias lietuvių grupes – iš viso 130 mokinių, išlaikė mokyklą „gyvą”, kol joje liko vos tuzinas mokinių. „Tai vyrų kaltė, kad gimstamumas katastrofiškai sumažėjo”, – juokiasi moteris, didžiuodamasi, kad iš jos mokytinių išaugo daktarų ir medicinos seserų, mokytojų ir kalvių. Štai savom akim gėrėjosi Sigito Vaičiulio geležine tvorele, kurią jis savo motulės darželiui nukaldino.
Ji su aktyvistais iškovojo buvusias mokyklos patalpas Rimkų bendruomenei: čia meno kolektyvai iš Klaipėdos suvažiuoja, čia dvidešimt jaunų galvučių palinksta prie molio dirbinių, ji pati vadovauja „Žiezdrės” keramikų būreliui. Jaunimui parodas tarsi „sielos žemėlapius”, ir diskotekas rengė, kol šėlsmo neatlaikiusios grindys siūbuoti pradėjo. Net į gegužines pamaldas bendruomenės namuose susirinkdavo apie porą tuzinų bobučių ir diedukų.
Dabar girtuokliai šių namų prieigose savo „šėtono mišias” laiko… Gieda gaideliai, kaip sakoma, toje „lauko kavinėje”.
O ir gyventojų skaičius nuo 500 per pastaruosius metus dar per šimtą išaugo. Kai padorūs senbuviai į miestą gyvent voromis patraukė, atsikėlė į Rimkus šešetas asocialių šeimų; kad tik Sodoma ir Gomora neprasidėtų nuo jų keiksmų. Vaikiukai maži, dar pasiskųsti negali, užtat šias šeimas, kalbančias tarpusavy „matų” kalba, lanko Vaikų teisių apsaugos tarnyba bei akylai stebi dievobaimingų moterėlių akys.
Seniūne vadinama Genovaitė su vyru pasidžiaugė, kad gyvenvietėje žmonės sodus maitintojus turi, kad pravestos čia dujos, kanalizacija, vandentiekis, tik lieka „prisijungti”, nors pensininkams tas malonumas per 3 000 litų ateis. Mirtinai reikėtų konteinerių stiklui ir popieriui.
Tiesiojoj gatvėj – rožės ir šunys
Seserys Jadvyga Mickienė ir Zita Airošienė po vienu stogu glaudžiasi ir drauge kuria žemės rojų: serentis, hortenzijos, sirfinijos, spirgės, o ir prašmatnusis Chamas, kurį išsikasa ir žiemoti neša į rūsį.
Buvo laikai, kai į ponios Jadvygos kiemą sugužėdavo pulkai vestuvininkų, meilikaudami prašydavo raudonų rožių. Pati gėlininkė, vyrui pasiligojus, jo suręstu karučiu bildindavo gėles, daržoves, įsirpusias braškes parduoti per geležinkelį – iki Bandužių, iki Vingio parduotuvės… Ir šiandie moteris sodininkauja – vardan grožio, vardan vaivorykštinės svajonės.
Rimkų senbuvę ponią Eleną sutikome šunelių apsupty. Išauginusi penketą vaikų senoj medinėj troboj, dirbusi Rimkų tarybinio ūkio karvidėse ir kiaulidėje, net ir mirus šauniam traktorininkui jos vyrui, neliko prie suskilusios geldos. Našlei padeda suktis keturiasdešimtmetis sūnus, sugrįžęs iš statybų Užbaikalėje – sau stato namą.
„Per daug dabar tų nakties bastūnų – prichvatizuotojų, – guodžiasi moteriškė. – Iš manęs juokiasi, kad būrį mažų šunėkų laikau, o kaip beatodairiškai jie mano kiemą naktį gina, kokį aliarmą sukelia! Štai prieš porą metų vagys dukros garažo duris išpjovė, mašiną išvarė – o tas velnias jų bokseris, kambaryje snaudęs, nė nepajuto!”
Pralaimėjo kovą
„Koks čia pelnas? Pensininkams „vailokų” nebereikia, jie kojinių turi prisimezgę. Esame ant bankroto ribos”, – rypavo vienintelės parduotuvės Rimkuose šeimininkė Regina Vėlavičienė.
„Gerą konjaką retkarčiais lentpjūvės darbininkai perka, o šiaip – dėžę alaus. Esame ir pirtelę įsikūrę, kur darbo liaudis periasi. Vos pusę metų, kai nebeprekiauju turguje; nuo peršalimų visai sąnarius susuko”, – greitakalbe pasakoja Regina. Užtat vyrą jai Dievas davė nagingą – jis ir kalvis, ir dailidė, ir mūrininkas. – „Išnaudoju, žinok, aš jį. Jeigu duosi bambą kasytis, tai ir nusikasys. Prašysiu, kad baseiną man kieme iškastų; pasistatysiu aukštą tvorą ir nuoga turkšiuosi!” – šmaikštauja ponia.
Su vyru, dukromis, žentais, pardavėjomis ir kaimynais savaitgaliais susirenka prie židinio kepsniais ir draugija pasimėgauti. Net po to, kai rimkuviečiai pralaimėjo savo „žūtbūtinę kovą už būvį” – mat prie Rimkų statoma chemijos gamykla, kur platmasinius „bambalius” gamins ar ką. Vietiniai ją „atomine bomba” praminė.
„O dabar džiaugiamės tuo, ką turim, – atsidūsta Regina, pasiguodusi, jog pomidorai nuleipo, mat kitais metais net iki Kalėdų jų užtekdavę. Jos žmogus Vytautas, akmenis iš laukų suvilkęs, rūmą surentė, nors dar nemoka tų akmenų nušlifuot kaip paminklų. Gal ponai Vėlavičiai dar pastatys paminklą, tarkime „Rimkų darbštuoliui”?
Ligi gilios senatvės – it iš pieno plaukusi…
Kai dar Rimkų tarybinis ūkis vietoje gyvenvietės dykynėje žmones įkurdino, viena į šiuos „plėšinius” atsikėlusių pionierių buvo ponia Stefanija Gaidžiūnienė. Pakalbinome jos antrąjį vyrą Petrą Pareigį, kuris sau medines klumpes žiemai ruošė, kalė – kaip kokias miniatiūrines roges.
Beje, teko jam ir arklius kaustyti, ir roges, ir geležinkelį taisyti, o šiandie jis kuklinasi „nieko ypatinga” neveikiąs – šiaip visokias „lopetas”, šakes, įnagius „kombinuoja”: „Čia nesugaudysi, kuriam kaimynui plaktuko ar ylos prireiks. Man čia patinka krutėti – o kas mieste gero?” – sakė meistras Petras.
Jo Stefanija dar labiau triuškino optimizmu: „Laikau tris ožkas, vienos tešmuo – kaip geros karvės. Kaime tik trys karvės beliko, negi eisi pieno uzboną pasikabinęs? Koks čia vargas tos žvitrios ožkelės – darže ana va kiek lapų, pašaro, o pavasarį važiuosim Plungėn į ožkų turgų ožio pirkti ir kokią prastesnę ožką panaikinsiu – puikesnę įgysiu.
Šiandien tai po du – tris litrus pieno davė mano Dalė, Karolina ir Maliutka. Kaiminka dukrytę pagimdė, tai perka, ir iš miesto žmonės atvažiuoja ožkos pieno – nuo bronchito, nuo infarto, nuo visų ligų padeda. Aš jei nebūčiau ožkos pieno gėrusi, seniai pastirusi būčiau, o dabar, mat, kaip iš pieno plaukusi! – juokiasi aštuoniasdešimtmetė ponia, pridūrusi: „Užsibalinu viską – kavą, kakavą, sriubas ir makaronus. Tik maistingųjų sūrių nebespaudžiu, gal jėgų mąžta”…
Ivona Žiemytė