Euro kelyje į Lietuvą – tautos barikados II

Nors įsivesti eurą Lietuva įsipareigojo dar stodama į Europos Sąjungą, ji to gali ir nedaryti. Mat nėra nustatyti jokie terminai, kada mūsų šalis turėtų atsisakyti nacionalinės valiutos.

Tačiau finansų ekspertai įsitikinę, jog delsti nereikėtų, nes euro įvedimas Lietuvai daugeliu atžvilgių busiąs labai naudingas.

Kartu jie pripažįsta, jog paprasti žmonės tą naudą pajus tik po kelerių metų, tad kol kas esą nė neverta suteikti jiems nepagrįstų vilčių.

Ką Lietuvai duos euras?

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis sako, jog šaliai įstojus į pinigų sąjungą, smarkiai intensyvėja jos prekybos ryšiai su tos sąjungos šalimis.

„Tai tiesiogiai didina gerovę, šalis gali labiau specializuotis. Valiutos keitimo bei kitų kaštų išnykimas gali lemti papildomą BVP augimą – iki pusės procento per metus”, – sako R. Kuodis.

SEB Vilniaus banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos teigimu, valiutos konvertavimo išlaidų išnykimas bus naudingas ir verslininkams, ir turistams.

„Įstojimas į euro zoną būtų teigiamas impulsas palūkanų normoms, jos taptų mažesnės, mat dabar, nepaisant lito tvirtumo, į jo palūkanų normas yra įskaičiuojama vadinamoji valiutos rizikos premija. Be to, Lietuva taptų patrauklesnė užsienio investuotojams. Įvairiais vertinimais, ekonomikos augimas įvedus eurą gali paspartėti 0,2-0,5 procentinio punkto per metus”, – sako G. Nausėda.

„Ekspertų skaičiavimais, įvedus eurą investicijos turėtų išaugti 40 procentų, eksportas padidėti dvigubai”, – yra teigęs ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Jonas Lionginas.

Tačiau G. Nausėda akcentuoja, kad nereikia žmonėms sukelti nepagrįstų lūkesčių, jog iškart po euro įvedimo žymiai pagerės jų gyvenimas.

„Ta nauda, kurią suteiks euras, yra netrumpalaikė. Pakaks dvejų trejų metų, kad įsitikintumėme, jog turėdami eurą pradėjome gyventi patogiau ir šiek tiek geriau. O po penkerių dešimties metų išryškės ta nauda, kuri bus gaunama naudojantis visais bendros rinkos pranašumais. Juos jau pradedame justi, bet euro įvedimo reikia tam, kad raškytume aukščiau esančius vaisius, kuriems pasiekti mūsų rankos dar yra per trumpos”, – teigia analitikas.

Ko netektume atsisakę euro?

Anot R. Kuodžio, nors Lietuva stodama į Europos Sąjungą (ES) ir yra įsipareigojusi įsivesti eurą, tačiau ji to gali ir nedaryti, kadangi nėra nustatyti jokie terminai, kuriems praėjus reikėtų atsisakyti nacionalinės valiutos.

„Nusprendus atsisakyti euro, Lietuva turėtų eiti švedišku keliu. Švedai irgi neturi išsiderėję išimties, kad gali neįsivesti euro. Tačiau jie dirbtinai nevykdo vieno iš kriterijų – nedalyvauja vadinamajame antrajame valiutų kursų mechanizme. Tačiau toks kelias būtų beprasmiškas vien dėl to, kad Lietuva jau dabar yra susiejusi litą su euru. Be to, reikėtų dirbtinai bloginti savo ekonomikos būklę neprotinga politika – didinti biudžeto deficitą ir t.t.” – sakė Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius.

Banko „NORD/LB Lietuva” vyriausiojo analitiko Rimanto Rudzkio teigimu, Lietuvai eurą reikia įsivesti 2007 metais, nes tada apie tai būtų garsiai paskelbta visam pasauliui, būtų pagerintas šalies įvaizdis.

„Jei į euro zoną įstosime su pagrindine šalių grupe 2010 metais, tai liksime nepastebėti ir užgožti Lenkijos, Vengrijos ar Čekijos”, – sako banko analitikas.

Anot jo, atlyginimai dėl euro įvedimo, naujų investuotojų atėjimo, eksporto augimo artimiausius keletą metų Lietuvoje augs po 9-10 proc. per metus.

„Tačiau jei staiga atsisakytume įvesti eurą, sukeltume šoką, neigiamą reakciją, todėl nebegalėtume tikėtis tokio ūkio ir atlyginimų augimo”, – teigia R. Rudzkis.

G. Nausėdos įsitikinimu, atidėjus euro įvedimą didelė tragedija neįvyktų, tačiau vėliau įvesti bendrąją valiutą gali būti net sudėtingiau.

„Dabar Lietuvos ekonominiai rodikliai – infliacija, fiskalinis deficitas, palūkanų normos, valstybės skola – yra gana neblogi. Jie netgi geriausi iš visų šalių kandidačių, kurios pretenduoja į euro zoną. Visai įmanoma, kad 2009 metais uždarius II Ignalinos atominės elektrinės reaktorių išaugs elektros energijos kainos, o tada infliacija ar kiti ekonominiai rodikliai uždarys arba maksimaliai pasunkins kelią į euro zoną”, – perspėja G. Nausėda.

Ankstesnių reformų baimė

R. Kuodžio teigimu, euro baimė, paremta įsitikinimu, kad visos pinigų reformos yra žalingos eiliniam žmogui, esanti visiškai nepagrįsta.

„Lietuvoje jau įvyko penkios pinigų reformos. Nesutikčiau su teiginiais, kad jos buvo nenaudingos žmonėms. Šios reformos buvo vykdomos rinkos kursu ir tikrai nebuvo žalingos, nes nebuvo jokių valdžios bandymų pinigus nuvertinti ar pabranginti. Susiklostė nebloga istorija, tad būsimos pinigų reformos bijoti nereikia”, – tikina Lietuvos banko atstovas.

Anot jo, jei, pavyzdžiui, talonai į litus būtų buvę keičiami didesniu kursu, tai jau būtų buvusi klaidinga reforma. Tokiu atveju būtų iš dangaus dalijami neuždirbti pinigai ir dėl to būtų padidėjusi infliacija.

„Tie, kurie nori pamatyti, kaip atrodo blogos pinigų reformos, gali pastudijuoti Bulgarijos pavyzdį ar 1991-aisiais vykdytą konfiskacinę Sovietų Sąjungos premjero V. Pavlovo reformą”, – sako R. Kuodis.

G. Nausėdos vertinimu, tai, jog naujų pinigų įvedimas sukelia tam tikrą psichologinį diskomfortą ir dalis žmonių ima panikuoti, yra visiškai natūralus dalykas.

„Tačiau tai tėra tik trumpalaikiai nemalonumai, kuriuos tikrai kompensuos šiek tiek vėliau išryškėsiantys euro pranašumai”, – teigia analitikas.

R. Rudzkis kartu akcentuoja tai, jog Lietuvoje yra nepaprastai žema švietimo kultūra, o dėl tokios situacijos esą yra kalta ir žiniasklaida.

„Akademinių sluoksnių atstovai retai kviečiami ramiai paanalizuoti visus ekonominius aspektus, dažniausiai apsiribojama dviejų priešininkų diskusija, kurie stengiasi vienas kitą „sudirbti”. Todėl žmonės gerai suvokia tik kasdienius dalykus. Eiliniam piliečiui neaiškinama, kokios svarbios yra tiesioginės užsienio investicijos, nekalbama apie tai, kad jų dėka atlyginimai šalyje per dvejus-trejus metus gali išaugti 20-30 proc. Tai žinodamas žmogus tikrai nesibaimintų galimo vienkartinio 0,3 proc. dydžio kainų padidėjimo”, – įsitikinęs pašnekovas.

Ar reikės kompensacijų?

Šalies prekybininkai, kiek anksčiau išreiškę mintį, kad įvedus eurą valdžia turėtų kompensuoti atsirasiančias neva apie 10 mln. litų sieksiančias papildomas išlaidas, praėjusią savaitę visgi pareiškė besąlygiškai palaikantys euro įvedimą Lietuvoje.

„Prekybininkai vieningai remia euro įvedimo idėją. Norime padaryti visą euro įvedimo procesą kuo patogesnį, paprastesnį ir pigesnį visiems”, – tikino didžiausio šalies mažmeninės prekybos tinklo „VP Market” valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius.

Tačiau prekybininkai tebesilaiko pozicijos, kad patogesnis laikas įsivesti eurą būtų 2007-ųjų sausio vidurys, o ne 1-oji šio mėnesio diena, mat gruodžio pabaigoje yra švenčių ir išpardavimų laikotarpis, tad esą būsią sunku apmokyti darbuotojus dirbti naujomis sąlygomis.

Dar viena kliūtis, iškilsianti prekybininkams, – planuojamu pereinamuoju 15 dienų trukmės laikotarpiu, kai klientai galės atsiskaityti ir eurais, ir litais, daugiau nei trečdalis šalies parduotuvėse esančių kasos aparatų savo funkcijų nebeatliks tinkamai, nes jie nepritaikyti priimti dviejų valiutų. Tiesa, mažiau rūpesčių turėtų kilti didiesiems prekybos centrams, kurie jau dabar turi modernius kasos aparatus – juose reikės atlikti tik nedidelius programos pakeitimus.

Tačiau smulkiajam ir vidutiniam verslui atstovaujanti Lietuvos verslo darbdavių konfederacija pasisako už neatidėliotiną euro įvedimą, – tvirtina šios organizacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.

„Eurą įvesti reikia būtent 2007-ųjų sausio 1-ąją, nes ši data sutampa su visų balansų tvarkymu, tad tikrai nepritariame prekybininkams, mat eurą įvedus vėliau, verslininkams dar kartą tektų koreguoti metinius planus, viską perskaičiuoti. Visų kitų šalių patirtis rodo, kad euras įvedamas nuo sausio 1-osios ir niekam nekyla jokių problemų”, – teigia D. Arlauskas.

Jo manymu, prekybininkų bandymas gauti kompensaciją esąs vaikiškas poelgis.

„Kuo remiantis būtų galima nustatyti, kiek yra subjektų, kuriems reikės kompensuoti, ir kokias sumas kiekvienam skirti? Ar monitoringas kompensacijoms nustatyti nekainuotų brangiau nei pačios kompensacijos? Turi būti keliami rimtesni klausimai – visuomenės informavimo mechanizmo, nemokamos universalios buhalterinės programos, pagal kurią įmonių finansininkai perskaičiuotų litus į eurus, sukūrimas ir t.t.” – sako D. Arlauskas.

R. Kuodžio įsitikinimu, išlaidas, atsirasiančias įvedant eurą, verslo atstovai turi prisiimti solidariai ir nesitikėti kompensacijų iš valdžios, nes būtent verslas gaus didžiausią naudą iš euro įvedimo. Šį faktą pripažįsta ir smulkieji verslininkai, ir šalies pramonininkai.

„Verslo logika labai paprasta – pirk pigiau ir parduok brangiau be jokių tarpininkų. Šiandien yra būtinybė konvertuoti valiutas, tad atsiranda tarpininkas – bankai. Naudojimasis jų paslaugomis didina sąnaudas. Visa ekonomika juda maržos mažėjimo ir tarpininkų eliminavimo keliu”, – aiškina D. Arlauskas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Marius Busilas taip pat akcentuoja naudą, kurią verslas gaus išnykus valiutų konvertavimo kaštams.

„Jau dabar didelė dalis šalies pramonės yra orientuota į ES rinką, tad euras duos tik teigiamą efektą. Konkreti finansinė jo išraiška dar nėra suskaičiuota, tačiau tokie skaičiavimai netrukus bus atlikti”, – teigia M. Busilas.

Bankai įkainių nedidins

Lietuvos bankų asociacijos prezidento Rimanto Busilos teigimu, po euro įvedimo šalies bankai dėl valiutų konvertavimo poreikio sumažėjimo, preliminariais skaičiavimais, iš tiesų kasmet neteks apie 10-12 mln. litų.

„Tačiau tai tikrai nenusveria tos naudos, kurią duos euras. Lietuvai įsijungus į euro zoną gausės investicijų, naujų verslo projektų, kuriuos reikės finansuoti. Tai lems dar geresnes sąlygas verslo finansavimui. Bankai diegs naujas paslaugas – bus plačiau naudojami pinigų rinkos instrumentai”, – sako asociacijos prezidentas.

Jis tikino, jog bankai nesiryš didinti savo paslaugų įkainių, kad galėtų atsigriebti tas pajamas, kurias praras smarkiai sumažėjus valiutų konvertavimo poreikiui.

„Šalies bankų sektoriuje yra pakankamai didelė konkurencija, kad būtų galima vienašališkai didinti kokius nors įkainius. Viską lemia noras išlaikyti klientą”,- tikina R. Busila.

Martynas Vainorius