Seimo politinėms partijoms toliau sėkmingai žaidžiant futbolą su tiesioginių savivaldybių merų rinkimų idėjos įgyvendinimu Lietuvoje, mieliems rinkėjams tenka kantriai priminti, kad lig šiol vietos valdžią rinkome tik iš partijų pateikiamų sąrašų. Dabar mūsų šalyje veikianti tokia savivaldybių tarybų rinkimų tvarka pasaulio nestebina – rinkimai taip vyksta ne vienoje demokratinėje valstybėje. Tačiau paklausę pačių rinkėjų nuomonės apie tokią rinkimų sistemą dažniausiai sulaukiame pageidavimo balsuoti ne už politinių partijų sąrašus, o už konkrečius asmenis. Tai suprantama.
Tiesa, šiandien galiojantis įstatymas numato galimybę reitinguoti savivaldybių rinkimams pateiktus partijų sąrašus, t. y. konkretiems kandidatams suteikti pirmumo balsus. Tai, be abejo, didina balsuojančiųjų galimybę turėti įtakos vieno ar kito vietos politiko vietai po saule. Taigi rinkėjai turi unikalią progą balsuodami paremti jiems priimtinos partijos ideologiją, programines nuostatas, vadovo poziciją ir kartu reitinguoti (surikiuoti ar perrikiuoti) tos partijos pateikto savivaldybės tarybos rinkimų sąrašo kandidatus. Atrodytų, ko betrūksta. Tik imk ir pasirink.
Ar visiems šventa pareiga rinkti?
Kai kurie didieji politikai jau penkiolika metų daro didelę klaidą manydami, kad visi rinkėjai skirstomi tik į kairiuosius ir dešiniuosius. Iš tikrųjų nuovokiai ir sąmoningai balsuojančiųjų už vienos ar kitos politinės srovės ideologiją yra palyginti labai nedaug – tik apie 20 procentų visų rinkėjų. O savivaldos rinkimuose – dar kur kas mažiau. Štai čia ir atsiranda didysis ideologiškai neangažuoto rinkėjo galvos skausmas – už ką balsuoti? Seimo rinkimuose tokiam sopuliui numalšinti yra visai neblogas vaistas – rinkėjas gali balsuoti ir už partijų sąrašus, ir už konkrečius kandidatus vienmandatėse apygardose. Ankstesnis mano teiginys, kad absoliuti dauguma rinkėjų neangažuoti nei socialdemokratinės, nei liberaliosios ar konservatyviosios ideologijų gali būti iliustruojamas būtent parlamento rinkimų rezultatais.
Antai pernykščiuose Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje Darbo partija laimėjo 57 apygardose, tačiau tose pačiose vienmandatėse pirmajame ture daugiausia balsų surinko tik 20 „darbiečių”. Daugelyje šių apygardų nugalėjo ir į antrąjį rinkimų turą pateko tiek socialdemokratai, tiek nieko bendro su Darbo partijos kairuoliška ideologija neturintys konservatoriai ar liberalai.
Taigi, kaip matome iš pateiktų rezultatų, daugelis balsuojančiųjų dažnai išdalija savo simpatijas – daugiamandatės apygardos biuletenyje pasirenka vienos pakraipos partiją, o balsuodami vienmandatėje savo balsą atiduoda už visiškai priešingos politinės orientacijos kandidatą. Kaip minėjau, toks pasirinkimas būdingiausias tiems rinkėjams, kurie neangažuoti jokios politinės ideologijos.
Šiems rinkėjams sunku pasirinkti savivaldos rinkimuose, nes, norint palaikyti vieną ar kitą jiems priimtiną vietos politiką, pirmiausia būtina balsuoti už atitinkamą partiją, o tai daryti kai kam tiesiog nepriimtina. Deja, dalis šių piliečių dėl to kartais tiesiog pasitraukia į pilietinės pareigos užribį ir ignoruoja labai svarbius savivaldybių tarybų rinkimus.
Manau, būtent tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai ne tik suaktyvintų ir sustiprintų pačių partijų veiklą, bet ir pažadintų nemenką nuošimtį dėl minėtų priežasčių snūduriuojančių rinkėjų.
Tai ko verta demokratija?
Turbūt niekas negali paneigti ar nuginčyti politinių partijų instituto svarbos demokratinėje visuomenėje. Galima, beje, ir žmogiška nusivilti, nepasitikėti kai kuriomis partijomis, valdžios institucijomis.
Galima nostalgiškai prisiminti XX šimtmečio Maskvos gensekų totalitarinio valdymo laikotarpį ar stebėti kai kurių valstybių gyvenimo agoniją dar XXI amžiuje pasitaikančiuose Minsko ar Havanos autoritariniuose režimuose. Tačiau nei gensekų, nei carų valdymo mados į demokratijos principais besiremiančias žmonijos bendruomenes jau nebesugrįš. Šiuolaikinis demokratinis pasaulis vadovaujasi kitomis vertybėmis. Jis išpažįsta ir pripažįsta kolektyvinės minties galią ir veikimo komandoje jėgą. Taigi misija valdyti ir tarnauti visuomenei akivaizdžiai atiduota į žmonių grupių – komandų, o ne į individo rankas. Žinoma, pažindamas ne visada saldžių demokratijos vaisių skonį, pasaulis nužygiavo ilgą kelią nuo Atėnų miesto-valstybės aikščių šurmulio iki Anglijos lordų rūmų išminties. Ir dar praėjusiame šimtmetyje buvo ištarta, manau, jau sakralinė tapusi frazė, kad nors demokratija ir nėra tobulas žmonijos valdymo modelis, nieko geresnio pasaulis nesukūrė ir turbūt jau nesukurs.
Vis dėlto dažnam paprastam žmogeliui šiandien dar sunku orientuotis gan painiuose demokratijos koridoriuose, perkrimsti bent jos pradžiamokslį. Juk šitiek gyventa prie svetimų carų malonės. Praėjusio šimtmečio pradžioje trapūs demokratijos pamatai byrėjo ne tik Lietuvoje, bet ir stipresnėse Europos valstybėse, vėliau pusę amžiaus už mus mąstė neklystančiosios avangardinės partijos pirmieji sekretoriai.
Tai ko gi reikėtų, kad jau šiame, įvairių iššūkių pilname, amžiuje šalies piliečiai nenusiviltų pačių kuriama valstybe ir išsirinkta valdžia? Antra vertus, ar pati valdžia, visi tautos išrinktieji ir prisiekusieji tikrai pažįsta ir išpažįsta demokratiją, suvokia jos principus?
„Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, – byloja Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Didesnę gyvenimo patirtį turintys žmonės puikiai prisimena laikus, kai smalsūs okupuoto krašto piliečiai, prigludę prie traškančių radijo imtuvų, klausydavosi „Amerikos balso”. Tuomet gal daugelis ir nesuprasdavome, kokią svarbą turėjo demokratinio pasaulio dėmesys žmogaus teisėms, nuolatiniams jų pažeidimams tuometės Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Tai ar šiandien nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje esame tikrai laisvi, t. y. ar suprantame žmogaus teisių ir laisvių prasmę, ar tinkamai vertiname jų svarbą? Tie, kurie atidžiau skaito mūsų šalies Konstituciją, gali pastebėti ir didžiuotis, kad net daugelis keturių pirmųjų šio dokumento skirsnių straipsnių skirti būtent žmogaus teisėms. Tačiau nemažai piliečių, net ir nepavartę pagrindinio valstybės įstatymo, jaučia ir žino savo teises bei laisves. Juk ne be reikalo jos yra prigimtinės. Tai kas atsitinka, kad per įvairias sociologines apklausas tik apie pusė šalies gyventojų išreiškia pasitikėjimą, atrodytų, šventam dalykui – demokratijai, neaktyviai dalyvauja rinkimuose, nepasitiki visomis valdžios institucijomis ir politinėmis partijomis, tiesiog yra viskuo nusivylę?
Paklauskime, jei drįstame…
Norintiems sužinoti atsakymą į šį, sakyčiau, ganėtinai sudėtingą klausimą, tautos išrinktiesiems reikia nusileisti ant žemės ir rasti laiko bei kantrybės paklausyti žmogaus – nesvarbu, gyvenančio mieste ar kaime, bet turinčio begalinę nuovoką ir įvairius reiškinius dažniausiai vertinančio labai taikliai.
Taigi paklauskime savo tautiečių, ką jie mano, pavyzdžiui, apie konstitucinę nuostatą, teigiančią, jog tiek įstatymui, tiek valdžios institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Dažnas pašnekovas net nemirktelėjęs mums primins vieno aukšto pareigūno nelegalią naktinę stirnų medžioklę valdišku visureigiu ir paklaus, ar ir jis taip pat nebaudžiamai būtų galėjęs pasielgti…
Savo rinkėjų taip pat galime pasiteirauti, kaip vertina vėl labai plačiai suvešėjusias valdžios privilegijas. Juk ne tik Sąjūdis žadėjo jų atsisakyti. Konstitucijoje taip pat aiškiai sakoma, kad joks žmogus negali gauti privilegijų, sakykim, dėl savo socialinės padėties. Tad kaip paprastas žmogelis vertintų faktą, kai po karštos vasaros į savo belangę susirinkę ir jokių darbų dar nenuveikę seimūnai vėl skuba į restoraną visų mokesčių mokėtojų sąskaita švęsti savo ilgų atostogų pabaigos? Gal tokią teisę galėtų turėti ir, sakykim, visų fabrikų, gamyklų darbininkai? Būtų smagu matyti, kaip juos, grįžtančius po savo eilinių atostogų, ceche su raudonųjų ikrų sumuštinukais ir taure vyno rankoje pasitinka ir savo sąskaita vaišina pats įmonės direktorius…
Tai gal žmonės šiandien patenkinti įgyvendinamomis kitomis mūsų Konstitucijos laiduojamomis teisėmis: teise į privataus gyvenimo neliečiamumą, teise laisvai reikšti savo įsitikinimus ar kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą? Gal nepavargstamai nuolankūs mūsų tautiečiai gali būti dėkingi valdžiai ir partijoms už tai, kaip įgyvendinamos jų konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą, gauti už jį deramą atlyginimą, už rūpinimąsi žmogaus sveikata, už medicinos pagalbą ir nemokamas paslaugas susirgus? Paklauskime, jei drįstame…
Sakoma, kad deguto šaukštas sugadina visą statinę medaus, todėl ir nereikėtų stebėtis žmonėmis, šiandien nepasitikinčiais jokia valdžia, jokiomis partijomis, nedalyvaujančiais rinkimuose. Matant valdžios atstovų gyvenimą, elgseną, vertinant jų nuoširdumą ar cinizmą, kompetenciją ar kvailumą, jų statinėje per penkiolika metų susikaupė daug deguto.
Dobilas Kurtinaitis