Graudžiai atrodo kemsynų apsuptas Jūratės ir Vytauto Goštautų vienkiemis Junčionių kaime (Pivašiūnų seniūnija). Tiesa, šiandien jis turi tik vieną šeimininkę – sveikatą praradusią šešias dukras ir sūnų auginančią Jūratę. Niekas neskuba moteriai padėti užlopyti kiauro stogo ar ištiesinti tvarto gegnių, nes ši neprašo. Jūratė neprašo pagelbėti todėl, kad neturi pinigų, o neturi jų dėl to, kad turi vyrą, kurio… neturi.
Pagelbėti suskubo Šeimos centro savanorė
Kukliai gyvenanti, niekam nesiskundžianti, ūgtelėjusią septintąją atžalą tyliai auginanti Jūratė išsikalbėjo. „Man dieną naktį neduoda ramybės svarbiausias rūpestis – gauti vaikams socialines garantijas. Jos bus skirtos tik tuomet, kai išsituoksiu su vyru. Susituokėme prieš 15 metų. Pastaraisiais jam buvau ne vienintelė žmona po tuo pačiu stogu. Eina antri, kai aš ir vaikai nežinome jo adreso, gyvenamosios vietos, telefono numerio. Mus pasiekė tik nuogirdos, kad Vytautas su savo nauja drauge šiuo metu gyvena Ispanijoje. Paskutinė jo parama vaikams atėjo prieš metus – Vytautas jiems atsiuntė 120 litų”, – pasakoja Jūratė.
Visos jos šeimos pajamos – 300 litų. Nuo vasario neskaičiuojama vaiko pašalpa ir ketvirtuosius pradėjusiai Angelinai, nes mama jos skaičiuotojoms negali pristatyti tėvelio asmens dokumento.
Moteriai ir jos vaikams suskubo padėti Alytaus šeimos centro savanorė Aldona Lazauskienė. „Aš aplankiau šią šeimą ir supratau, kad ne maisto, ne drabužių, o rimtesnės paramos čia reikia. Pirmiausia – juridinės pagalbos”, – teigia savanorė.
Ji išrūpino vyro paliktai moteriai ir pirminę, ir antrinę teisines pagalbas. Pirminę teisinę pagalbą J.Goštautienei suteikė miesto savivaldybė, antrinę – rajono. Moteriai nereikės mokėti ir teismo išlaidų už santuokos nutraukimą. Jūratė viliasi, kad šios Kalėdos bus šviesesnės, nes bus išsituokusi, gaus socialines išmokas, galės prašyti vienkartinės ar prieššventinės pašalpos – bus vienintelė maitintoja, mažas pajamas gaunanti mama.
Vylėsi geresnio gyvenimo kaime
Moters širdies skausmas – kiauras trobelės stogas.
„Kai Goštautai prieš 10 metų nusipirko šį vienkiemį, jo trobesiai buvo tvirtesni, neblogai atrodė. Prisimenu, Vytautas kibo jų tvarkyti, pamatų platinti ir tvirtinti, bet įpusėtus darbus apleido. O net ir tvirčiausias statinys, paliktas likimo valiai, kaipmat pradės byrėti”, – seną tiesą primena Šeimos centro savanorė Aldona.
Kodėl daugiavaikė šeima paliko miestą, turėtą verslą?
„Ir mieste mes ne pyragais maitinomės. Vytautas buvo įregistravęs batų taisyklą, tad pašalpos mūsų šeimai nepriklausė. Be to, vyras užsibūdavo darbe ėmė su bičiuliais lėbauti. Sutikau išvykti į kaimą, maniau, ten neturės tiek draugų, nustos gerti, muštis ir mylėti svetimas moteris”, – pasakoja Jūratė.
Nors abu Goštautai buvo miestiečiai, Junčionyse nusipirko 5,26 hektaro žemės, užsiveisė paukščių, gyvulių.
„Buvo mūsų šeiminiame gyvenime toks etapas, kai vyras pripažino savo ydas ir stengėsi jų atsikratyti. Bet neilgai. Vėl pasipylė smurtas prieš mane ir vaikus. Jūs neįsivaizduojate, kokia baimė mus kaustė. Ir iš baimės, ir iš nevilties glosčiau savo vyrą pagal plauką, nes norėjau vaikams save išsaugoti kiek galima sveikesnę ir darbingesnę. Toleravau viską, net rūpinausi vyro drauge ir trimečiu jos sūneliu”, – prisimena Jūratė.
Neturi devynių litų atlasui
„Žinote, vienas – ne karys. Kai mus paliko vyras, prasidėjo bėdos. Ilgapirščiai išvogė vištas, triušingą triušę, susirgo karvė, nebeturiu už ką nusipirkti paršelių. Keista, anksčiau kriuksėjo keturios penkios kiaulės, o dabar gardai tušti. Nebeauginu ir mėsinių viščiukų. Vyras man algos neparnešdavo, bet pristačiusi jo darbovietės išduotą pažymą apie mokamą atlyginimą gaudavau socialinę pašalpą. Mūsų pajamos padidės, kai išsiskirsiu. Jau svajoju, kaip supirksiu vaikams visas reikalingas pratybas, atlasus”, – moters veidą nušviečia šypsena.
Pašnekovė vardija, kuri dukra neturi kuprinės, kuri – pratybų sąsiuvinio. Negali Jūratė šiandien ir vienam jų nupirkti apie 9 litus kainuojančio atlaso. Mokytoja už jo neturėjimą grasina blogu pažymiu.
„Pirkau tik tai, kas, maniau, jiems svarbiausia. Visiems šešiems moksleiviams prieš šiuos mokslo metus seniūnija skyrė po 30 litų. Buvo sudaromi papildomi sąrašai įsigyti trūkstamas mokymosi priemones, bet vidurinės mano dukros mokytojai kažkodėl neįrašė”, – skundėsi daugiavaikė mama.
Nesuprato moters baimės
Prasta, neįtręšta Goštautų žemė atseikėja menką derlių. Šiemet gal kiek geriau užaugo pupelės ir bulvės. Jūratė vaikams užaugino ir keletą arbūzų.
„Nors daug dirbu, žemę prakaitu laistau, iš nepritekliaus neištrūkstu. Badas seka iš paskos ir taikosi įkąsti. Apie prabangius daiktus net svajoti negaliu”, – atvirai kalba Jūratė.
Kodėl nesišaukianti seniūnijos pagalbos, kaimo bendruomenės paramos?
„Neprašau, nes manęs valdininkai nesupranta. Jie smerkia, kad toleravau vyro elgesį, nesiskundžiau jo kankinama, nevijau iš namų, pagimdžiau daug vaikų… Aš tiesiog bijojau, nes net už nepatikusį žodį buvau mušama, jau nekalbu apie savo kančias. Iki šiol negaliu pamiršti po eilinio nusigėrimo jo saujoje likusių dukrų plaukų. Aišku, šiandien aš tvirtesnė, savarankiškesnė. Jau ir kitoms galiu patarti – nekentėkite, kreipkitės į organizacijas, ginančias moteris nuo smurtaujančių vyrų”, – tikina J.Goštautienė.
Gal parems statybų organizacijos?
Daugiavaikė motina būtų ilgai sukusis užburtame vargo rate „vargsta, nes neprašo pagalbos, o neprašo, nes neturi pinigų”. Jūratė mano, kad pats likimas ją suvedė su Alytaus šeimos centro savanore A.Lazauskiene, kuri iš Šeimos centro lėšų ir savo kišenės sumokėjo kelerius metus J.Goštautienės nemokėtus žemės mokesčius, padėjo deklaruoti turtą ir pajamas, sutvarkyti kitus dokumentus. Prireikė ne dešimtinių – šimtinių. Vien už septynių vaikų gimimo liudijimų patvirtinimą notarei sumokėjo 21 litą, po 3 litus už kiekvieną kopiją.
Norėjosi sužinoti, kaip jaučiasi tie, kurie pirmieji turėtų pasirūpinti žmonėmis, gyventojų tam ir rinkti, kad jų gerove domėtųsi ir prireikus padėtų.
„Goštautienei niekuo negalime padėti. Vyras pabėgo – tai ne nelaimė, ne gaisras. Negi seniūnija pirks medžiagas ir stogą dengs?” – stebėjosi Pivašiūnų seniūnė Rima Čelkonienė.
Rengdami publikaciją spaudai sutikome nemažai šia šeima susirūpinusių žmonių, bet padėjėjų neatradome. Rusena viltis – gal nors viena neblogai gyvuojanti Alytaus statybų organizacija pagailės septynių besistiebiančių Jūratės vaikų ir pasirūpins, kad jų trobelės stogas būtų uždengtas, o sienos apšiltintos.
Aldona Kudzienė