Kai pažįstami iš Katalonijos pasiūlė leistis su rodsterių klubu į Ispanijos šiaurę, pirmiausiai atsiverčiau žodyną, kad užpildyčiau išsilavinimo spragas ir sužinočiau, kas gi yra tas rodsteris. „Alkonas” man pateikė tris žodžio „roadster” iš anglų kalbos vertimo reikšmes: kelioninis dviratis, atviras dvivietis automobilis ir laivas, stovintis reide. Iškart atmečiau trečiąją versiją, nes žodžiai „stovėjimas” ir „kelionė” nesiderino. Minutėlę pagalvojusi, kad dviračiu iš Barselonos į baskų kraštą nukakti taip pat užims nemažai laiko, sumečiau, kad tai greičiausiai automobilis.
Pažintis su „Miata”
Tegu atleidžia man automobilių žinovai. Daugeliui moterų automobilis – tai tiesiog transporto priemonė, svarbu, kad ji būtų patogi, nuvežtų iš taško A į tašką B, o koks jos pavadinimas ar modelis – nelabai ir svarbu. O jeigu mašina dar ir graži, ir be stogo, o danguje šviečia pietų saulė – kas gali būti geriau!
Tačiau šie sakiniai tikriausiai skambėtų kaip tikra erezija visiems Katalonijos „Miata” klubo nariams, kurių yra daugiau kaip trys šimtai.
Tiesa, į kelionę Barselona – Bilbao – San Sebastianas susirinko vos dešimt automobilių, mat rugpjūtis – atostogų metas ir daugelis klubo narių su šeimomis ilsisi užsienyje.
Pamačiau gražiai vienoje iš benzino kolonėlių išsirikiavusią mūsų bendrakeleivių komandą, išpraustus žvilgančius automobilius ir išdidžius žvilgsnius jų savininkų, kurie su tokia meile šnekučiavosi apie savo mašinas, kad bet kuri moteris drąsiai galėtų sukelti pavydo sceną. Nutariau, kad tuoj pat privalau pasidomėti, kuo skiriasi amerikietiška „Miata” nuo europietiško „Mazda MX-5” modelio ir kuo tie rodsteriai tokie ypatingi.
Pasirodo, kad 1989 metais Čikagos automobilių parodoje pristatytas nebrangus sportinis „Mazda Miata” modelis buvo dvidešimto amžiaus pradžios ir septintojo dešimtmečio svajonių sportinio automobilio pramoginėms kelionėms renesanso pradžia. Automobilių istorijos mėgėjams nereikia pristatinėti žymiųjų 1908-1928 metais leistų „Ford Model T” ar, pavyzdžiui, 1962 m. „Lotus Elan” rodsterių pavyzdžių. Tai buvo automobiliai, skirti pramogai, kai vairavimo pojūtis ir aplinkos matymo diapazonas buvo svarbiau už komfortą. Devintąjį dešimtmetį atrodė, kad rodsterių erai atėjo pabaiga. Šiuos automobilius pakeitė daug saugesnės mašinos ir skepsio dozė, jog rodsteriai netinka, kai šalta ir lyja. O be to, pasirinkus dvivietį automobilį, kur dėti šeimos atžalas?
Tačiau kompanija „Mazda” išdrįso atgaivinti žmogaus svajonę ir sukurti tokį automobilį, kuriame vairuotojas jaustų absoliučią tapatybę su savo mašina. Šį principą naujojo modelio kūrėjai perėmė iš indėnų genčių, kur žirgo ir raitelio tapatybė buvo traktuojama kaip absoliuti būtinybė. Naujasis „Mazda” modelis buvo kuriamas taip, kad vairuotojas galėtų išgyventi vairavimo malonumą visais savo pojūčiais. Buvo sudaryta speciali schema, kurioje išdėstytos visos automobilio detalės ir jų veikimo principai, kad vairuotojas galėtų kuo daugiau matyti, kuo geriau girdėti, kad kuo malonesnis būtų lytėjimo pojūtis ir visi šie pojūčiai teiktų didžiausią pasitenkinimą. Pirmiausia šį modelį JAV norėta pavadinti „Mazda Laguna”, tačiau nutarta jį pavadinti „Miata”, mat senąja vokiečių kalba šis žodis reiškia „atlygį”.
Ir „Miata” tapo tikru atlygiu tiek kūrėjams, tiek automobilio savininkams. Labai greitai „Mazda MX-5” modelis buvo įrašytas į Gineso knygą kaip sėkmingiausiai parduodamas rodsteris. Puikių žodžių apie šį modelį negaili ir jų savininkai. Jų teigimu, tai automobilis, dovanojantis pojūčių laisvę ir garantuojantis jų intensyvumą.
Įdomi istorija yra susijusi su „Miata” gimimu. Japonai, prieš kurdami naują automobilio modelį ir JAV atlikę rinkos tyrimą, kokios vertybės yra svarbiausios amerikiečiams, labai suglumo išgirdę, kad amerikiečiai trokšta laisvės. „Laisvės” kategorija Japonijoje visada buvo siejama tik su politika. „Kaip gi šis automobilis pagerins žmogaus teises?” – mąstė projekto autoriai, kol galų gale suvokė, kad naujasis rodsteris – tai laisvė nuo rutinos, kasdieninių įsipareigojimų bei suplanuotos darbo dienos monotonijos.
Bendrakeleiviai
Tiesą pasakius, mane labiau domino ne techniniai automobilių parametrai, bet būsimieji mano bendrakeleiviai. Kokie žmonės renkasi tokius automobilius? Kodėl bent kartą ar du kartus per mėnesį jie susirenka draugėn ir leidžiasi į tolimas keliones turistams dažnai nepažįstamais maršrutais? Negana to, jie turi savo internetinę svetainę ir kas savaitę tam tikromis valandomis bendrauja su savo klubo nariais internetu.
Pirmiausia susipažįstu su keturiasdešimtmečių ispanų pora Reme ir Džiuzepe, kurį paprasčiausiai visi vadina Dragu. Jis inžinierius ir apie automobilius nusimano viską. Šeimos balanse be paprasto automobilio – dar du rodsteriai, nors Drago žmona Remė net nemoka vairuoti. Ji visada sėdi šalia vyro, apsiginklavusi juodais akiniais nuo saulės, ir stebi aplinką. Vyru ir jo vairavimu taip pasitiki, kad, sportiniam automobiliui švilpiant net 140 km per valandą greičiu, gali ramiai užmigti. Jai netrukdo nei vėjas, nei lietus, nei sniegas. Remė teigia, kad labiausiai mėgsta važinėtis vėlai vakare, kai danguje šviečia žvaigždės. „Tai nenusakomos laisvės pojūtis”, – teigia moteris.
Mano tiesiogine bendrakeleive tapo 47 metų Emilija, valymo kompanijos, kurioje dirba apie pusšimtį žmonių, savininkė. „Mazda MX-5” sidabrinės spalvos modelį ji įsigijo vos prieš porą metų. Kaip tik tuomet ji išsiskyrė su vyru ir išgyveno didžiulę depresiją. Gyvenimas slydo iš po kojų ir teko visko mokytis iš naujo. Bičiulystė su rodsterių klubu jai buvo geriausias vaistas nuo depresijos. Nauji pažįstami, nauji pojūčiai, naujos vietos ir įspūdžiai prikėlė ją naujam gyvenimui. Visada besišypsančią, jokių kaprizų nereiškiančią ir niekada nepavargstančią moterį bendražygiai vadina tiesiog „teta”. Mat kiekvieną kartą kelionei ji iškepa nuostabų pyragą, kurį visi keliauninkai mielai sušveičia kokioje šalikelėje.
Mūsų kompanijoje yra ir keletas vienišų ar išsiskyrusių vyrukų, kurie, atrodo, savo automobilius myli kur kas labiau nei moteris. Jie švelniai savo mazdas vadina brangiomis mylimosiomis. Toks įspūdis, kad šie keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai išgyvena naują paauglystės periodą. Kai kartą su vienu ispanu lėkėme 120 km per valandą greičiu siauru ir ypač vingiuotu kalnų keliuku, lenkdami visas priekyje važiuojančias mašinas, pasijaučiau kaip įsirašiusi į savižudžių klubą ar atsidūrusi kompiuterio ekrane, kai mano sūnus „žaidžia” lenktynes. Tada nusprendžiau, kad Emilijos draugija bus kur kas saugesnė.
Kelionė prasideda nuo tam tikrų ritualų. Pirmame automobilyje visada yra GPS įranga, kuri ne tik neleis pasiklysti, bet ir nurodys visus radarus. Klubo nariai niekada nesirenka greitkelių. Kuo klaidesnis ir nežinomesnis kelias – tuo didesnė atrakcija. Kiekvieno automobilio vairuotojui privaloma ir racija. Tai padeda kolonai išlikti drauge ir visus reikalus aptarti važiuojant. Naujuose miestuose racijos tampa savotiškais audiogidais, mat vietinio „Miata” klubo nariai visada mielai supažindina su vietos įžymybėmis iš kito Ispanijos regiono atvykusius bendraminčius.
Bilbao teko susitikti ir su Ispanijos „Miata” klubo prezidentu Maurinio Merchantu bei jo žmona, atvykusiais vienai dienai tiesiai iš Madrido pasimatyti su bendraminčiais. Jis papasakojo, kad visoje Ispanijoje klubas vienija rodsterių savininkus. Kas mėnesį rengiami šių automobilių „suvažiavimai”. „Svarbiausia – žmonių dvasia ir emocijos. Tai mus labiausiai ir vienija. O automobilis – tik priemonė bendrai išgyventi džiaugsmą”, – kalbėjo vyriškis.
Pažintis su kraštu
Į kelionę iš Barselonos leidžiamės anksti rytą. Pradžioje peizažas nedžiugina – nuobodžios Aragono lygumos, apaugusios krūmokšniais, kur ne kur – vynuogių plantacijos. Tačiau kai pasiekiame Pirėnų prieškalnes, vaizdai iškart pasikeičia. Nuostabios kalnų viršūnės, virš lygumų sklandantys ereliai, neįtikėtinas kalnų upių ir dirbtinių užtvankų mėlis užburia sielą. Nors lauke temperatūra per 35 laipsnius karščio, atvirame automobilyje to nejauti. Pojūtis tiesiog svaiginantis. Po truputį pradedu suprasti, kodėl rodsteriai taip mylimi.
Kaip atrodys baskų kraštas – visiškai neįsivaizdavau. Tačiau kai jį po aštuonių valandų kelio pasiekėme, iškart pamačiau skirtumą. Išdegusias lygumas pakeitė kalvotos, sodria žaluma apaugusios vietovės. Balti karkasiniai namukai ir idealiai sutvarkyta jų aplinka labiau priminė Šveicariją ar Austriją, bet ne Ispaniją. Tik baskai turi dar vieną privalumą – jūrą. Biskajos įlankos pakrantės – tiesiog nuostabios. O maži čia įsikūrę žvejų kaimeliai tiesiog užgniaužia kvapą.
Be vietinio gido tikrai nebūtume suradę tokių nuostabių vietų. Juk taip norėjosi išgirsti ir vietinę euskerų kalbą, kuri nėra panaši į jokią kitą kalbą pasaulyje. Iš beveik trijų milijonų baskų, gyvenančių tiek Ispanijos, tiek Prancūzijos teritorijoje, tik apie 650 tūkstančių dar kalba šia kalba, nes diktatoriaus Franko režimo metu mokyklose buvo mokoma tik ispanų kalba. Dabar tėvai turi galimybę pasirinkti, į kokią mokyklą savo atžalas leisti. Bet vaikai gimtąja kalba dažniausiai susikalba tik su senoliais. Tačiau atokių kaimelių smuklėse teko pasiklausyti jos tikrojo skambesio. Mat pačius baskus pirmiausia labai lengva atpažinti iš juodų berečių, kurias jie dėvi net vidurvasarį. Baskai savo šalį vadina Euskal Herria. Net miestų pavadinimai šia kalba tariami visai kitaip. Na, pavyzdžiui, San Sebastianas – tai Donostia. Tiesą pasakius, iš dviejų baskų tarpusavio pokalbio nesupratau nė vieno žodžio. Mus lydėjęs Serdžijus paaiškino, kad baskų kalba gal šiek tiek panaši į gruzinų, bet, kadangi ir šios kalbos nemoku, teko pasitenkinti tik jos skambesiu.
Paprašiau Serdžijaus apibūdinti ir nacionalinį baskų charakterį, kuo gi jie taip skiriasi nuo ispanų. „Esame kietakakčiai (pagalvojau, kad tikriausiai kaip mūsų žemaičiai), užsispyrę, uždari žmonės. Sunkiai leidžiamės į draugystes. Bet jei įgijai basko pasitikėjimą – jis bus atsidavęs tavo draugas visą gyvenimą. Baskai nebijantys darbo žmonės ir kovojantys už savo laisvę”, – paaiškino mano pašnekovas.
Nors draugai kataloniečiai labai prašė neklausinėti baskų apie jų nepriklausomybės siekius, aš neištvėriau ir pasinaudojau naivios užsienietės teisėmis. Į klausimą, kiek baskų nori nepriklausomybės, Serdžijus atsakė taip: „35 procentai norėtų visiškos nepriklausomybės, 65 procentai – didesnės autonomijos. Mes manome, kad ne tik esame suvereni tauta, turinti savo kalbą, papročius ir tradicijas, bet taip pat daug geriau tvarkomės tiek administracinėje, tiek ekonominėje srityje. Bet dabar, kai visi esame Europos Sąjungoje, – tai veikiau graži idėja ir svajonė, kuri vargiai taps realybe.”
Nutariau daugiau nebekamuoti pašnekovo, tuo labiau kad mūsų automobilių kolona toliau leidžiasi Biskajos įlankos pakrantės keliais. Stabtelime gražiausiose vietose, kur tiesiog užburti gamtos grožio nenorime šnekėti. Fotografuoju ir stebiu aplinką. Atrodo, kad baskų kraštas, be viso kito, dar ir paskutinis hipių bastionas. Pajūryje vienur kitur gali pamatyti kelionių furgonų su ilgaplaukiais gėlių vaikais, lyg dabar būtų ne dvidešimt pirmo amžiaus pradžia.
Mūsų kelionės galutinis tikslas – San Sebastianas. Prisipažinsiu, kad daug pasaulio miestų esu aplankiusi, bet apsilankiusi šiame drąsiai galiu prisijungti prie visų tų, kurie teigia, kad tai gražiausiais miestas Europoje. Ir čia jau pritrūksta žodžių nusakyti tai, kuo būtent pakeri baskiškoji Donostia. Bet jeigu kada teks lankytis šiaurinėje Ispanijoje, nepamirškite į savo maršrutą įrašyti ir San Sebastianą.
Jolita Kraniauskaitė