Artėjant datai, kai bus paskelbta, ar Lietuva gali 2007-ųjų pradžioje įsivesti eurą, vis aršesnės kyla diskusijos, ar toks žingsnis nėra pernelyg ankstyvas ir ar jo apskritai reikia.
Praėjusią savaitę iniciatyvinė piliečių grupė pradėjo rinkti parašus dėl referendumo, kuriuo būtų siekiama atidėti euro įvedimą. Verslo visuomenė, didžioji dalis politikų ir ekspertai toliau sutartinai tvirtina, kad euro įvedimas lems spartesnį šalies gerovės augimą, tad atidėti lito pakeitimą bendrąją Europos Sąjungos (ES) valiuta esą būtų neprotinga.
Lietuvai kartu su Estija ir Slovėnija tikintis tapti pirmosiomis ES naujokėmis, 2007 sausio 1 dieną įsivesiančiomis eurą, mūsų šalies valdžia jau yra sukūrusi specialią premjero Algirdo Brazausko vadovaujamą įvedimo koordinavimo komisiją, yra suformuotos šešios specialios darbo grupės. Iki spalio 1-osios Seimui žadama pateikti ir Nacionalinį euro įvedimo planą
„Vakarų ekspresas” šią savaitę atsakys į klausimus, ką iš tikrųjų Lietuvai duos euras, kada reikėtų jį įsivesti, ar reikalingas referendumas dėl lito atsisakymo ir kokios būtų šio referendumo pasekmės.
Kursas keistis neturėtų
Žinia, Seimas jau du kartus atmetė opozicinės Liberalų demokratų frakcijos siūlymą surengti konsultacinį referendumą dėl euro įvedimo.
Dabar jau grupė neįtakingų politinių partijų ir visuomeninių organizacijų atstovų siekia atidėti 2007 metų pradžioje planuojamą euro įvedimą. Iniciatyvinė grupė siūlo per privalomąjį referendumą piliečiams apsispręsti, ar pritarti, kad „skelbiamas 2007 metais Lietuvos pinigų (lito) panaikinimas būtų atidėtas, o sprendimas dėl euro įvedimo Lietuvos Respublikoje būtų priimtas tik Tautos referendumu”.
Anot vieno iš šios iniciatyvinės grupės narių Kazimiero Uokos, tokią iniciatyvą visų pirma pagimdė nerimas dėl to, kad valdžia nepateikia konkretaus atsakymo, kokiu kursu litas bus keičiamas į eurą.
„Lietuvos bankas beveik 100 proc. garantuoja, kad litas bus keičiamas dabartiniu kursu. Tačiau jo atstovų pasisakymai neatitinka finansų ministro žodžių. Jis sako nežinantis, koks bus kursas ir teigia, kad viską spręs ES institucijos”, – teigia K. Uoka.
Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis pripažįsta, kad šalies valdžia negali garantuoti 100 proc., jog litą keičiant euru bus išlaikytas tas pat kursas – 3,4528 lito už eurą.
„Kai šalis įstoja į ES, sprendimai dėl jos valiutos kurso yra priimami daugiašaliame formate – visi bendrijos finansų ministrai svarsto ar devalvuoti, ar revalvuoti valiutą, ar palikti jos kursą nepakeistą. Tačiau reikia akcentuoti, kad nėra jokių ekonominių priežasčių keisti lito kursą. Tokiam žingsniui būtini „mirtini” argumentai. Lietuvos ekonomika auga, eksportas didėja, infliacijos nėra, tad esamas lito kursas yra palankus šalies plėtrai”, – tikina R. Kuodis.
Anot jo, valiutos kurso keitimas lemia neteisingą turto perskirstymą. Pavyzdžiui, revalvavus litą, paėmusieji paskolas eurais laimėtų, o jas suteikusieji – praloštų.
„Būtent šis argumentas yra vienas iš svarbiausių, kodėl nereikia keisti kurso”, – akcentuoja R. Kuodis.
Baiminasi kainų šuolio
Antras motyvas, anot K. Uokos, skatinantis surengti referendumą, yra kainų šuolis, užfiksuotas visose ES šalyse, įsivedusiose eurą.
„Mano pusseserės dukra gyvena Vokietijoje ir yra atsakinga už penkių asmenų šeimos ūkį. Ji tiksliai suskaičiavo, kad kainos įsivedus eurą padidėjo 28 proc. Štai vienas olandas man tvirtino, kad mėnesinis sveikatos draudimas iki įvedant eurą kainavo 140 guldenų, o pradėjus cirkuliuoti bendrajai ES valiutai jis pabrango iki 150 eurų. Mūsų tautai tokie kainų šuoliai būtų pražūtingi”, – sako K. Uoka.
Žinia, tik įvedus į apyvartą eurą Vokietijos žiniasklaida jį ėmė vadinti „teuru” (nuo žodžio „teuer” – „brangus”). Prancūzijos vartotojų interesus ginančios organizacijos skelbė, kad atsisakius franko šalyje apie 50 pirmo būtinumo produktų vidutiniškai pabrango 8,2 proc. Buvo teigiama, kad maždaug pusės jų kainos išaugo nuo 12 iki 35 proc. Ekspertai tuomet teigė, jog pagrindinė kainų augimo priežastis buvo sumos „suapvalinimas” perskaičiuojant kainas.
Nuo 2000 metų Ispanijoje gyvenantis klaipėdietis Donatas „Vakarų ekspresui” pasakojo, kad iškart po euro įvedimo kainos šioje šalyje nekilo – jos buvo perskaičiuojamos „centas į centą”.
„Tačiau kiek vėliau kainos buvo pradėtos apvalinti baruose, jų pavyzdžiui pasekė ir prekybininkai – brango ir maisto, ir pramoninės prekės. Dažniausiai produktas, anksčiau kainavęs 100 pesetų, pabrango iki 1 euro, kuris iki pinigų reformos buvo vertas 166 pesetų. Praėjus metams po euro įvedimo kainos pakilo maždaug apie 30 proc. Nebrango tik degalai ir cigaretes, mat jų kainoms įtaką daro valstybė”, – sakė Donatas.
Anot jo, kainoms didėjant palaipsniui, žmonės nelabai tai pastebėjo. Šiai tendencijai pradėjus akivaizdžiai kristi į akis, pradėjo kilti ir algos.
„Ispanai tikrai nėra skurdžiai, tad jokių neramumų nekėlė – paburbuliuodavo sau ir tiek. Jokių didelių protestų nebuvo”, – pasakojo Ispanijoje gyvenantis klaipėdietis.
Šuolio nebuvo ir nebus?
Visgi vėliau oficiali statistika parodė, kad bendrosios valiuotos įvedimas 2002 metų vidutinę infliaciją euro zonoje padidino tik 0,1-0,3 proc. (iki 2,3 proc.). Teigta, kad kainų apvalinimas buvo tik laikinas reiškinys, o bendra valiuta yra tas faktorius, kuris mažina kainas, nes dingo grynosios valiutos keitimo sąnaudos, kainoms suteikta daugiau skaidrumo.
Anot banko „NORD/LB Lietuva” vyriausiojo analitiko Rimanto Rudzkio, kalbos apie tai, kad įvedus eurą Lietuvoje pakils kainos, esą neturi jokio realaus pagrindo.
„Nežymiai pakilusios kainos eurą įsivedusiose šalyse per porą mėnesių vėl sugrįžo į ankstesnes ribas. Kalbant apie minėtą tendenciją, beveik visada užmirštama, kad 2002 metais visoje Europoje buvo užfiksuotas kainų šoktelėjimas, o žmones tai sutapatino su euru. Beje, tose šalyse, kurios neįsijungė į euro zoną, kainos 2002 metais buvo pašokusios net daugiau”, – teigia R. Rudzkis.
R. Kuodis taip pat akcentuoja, jog euras nedaro jokio įtakos kainų didėjimui.
„Siekiant eliminuoti visuomenes baimę dėl galimo kainų didėjimo, valdžia turi aiškinti, kodėl nedidės kainos, taip pat turi bandyti daryti spaudimą verslininkams, kad jie elgtųsi protingai”, – sako R. Kuodis.
Visgi SEB Vilniaus banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigia, kad visiškai nuneigti kainų apvalinimo efekto prisidengiant euro įvedimu, negalima.
„Visų pirma taip gali atsitikti dėl to, kad niekas negalės verslininkams pritaikyti drakoniškų priemonių. Kainų apvalinimo efekto galima išvengti tik auklėjant ir informuojant visuomenę, kad ji būtų aktyvi. Taip galima pasiekti, kad verslininkai nepiktnaudžiaus visų pirma dėl to, jog taip elgiantis rizikuos prarasti savo konkurencinius pranašumus. Suomija, galinti pasigirti aktyvia vartotojų visuomene, pasiekė žymiai daugiau nei kitos šalys, kuriose vartotojai į verslininkų veiksmus žiūrėjo pro pirštus”, – teigia G. Nausėda.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo apvalinant kainas, valdžiai siūlo ypač prekybos sektoriuje atskiru įstatymu numatyti teisinę subjektų atsakomybę.
Tačiau Finansų ministerijos atstovai bei politikai praėjusį penktadienį po uždaro posėdžio, kuriame nacionalinio euro įvedimo plano projektas buvo pristatytas Biudžeto ir finansų bei Europos reikalų komitetams, tvirtino, kad įstatyminių įpareigojimų verslininkams įvedant eurą nekelti kainų praktikoje įgyvendinti neįmanoma, nes negalima nustatyti, kokia yra konkretaus pabrangimo priežastis.
Teigiama, kad kainos Lietuvoje ir taip nekils, nes euro ir lito kursas yra pastovus jau dveji metai ir neturėtų keistis įsivedant bendrąją valiutą. Be to, turėtų suveikti ir milžiniška konkurencija tarp prekybos centrų.
Plane yra specialus priedas, kuriame išvardintos priemonės, kaip išvengti kainų padidėjimo įvedus eurą. Tačiau ir Finansų ministerijos atstovai, ir politikai sako abejojantys, ar tai padės pasiekti konkrečių rezultatų.
„Kai kuriose valstybėse buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos prekybininkams kurį laką buvo neleidžiama didinti kainų. Bet to įstatymo administravimas praktiškai neįmanomas, nes niekaip negali paaiškinti, kodėl ta kaina pakilo. Neįsivaizduoju, kaip tai galima sutvarkyti”, – kalbėjo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pavaduotojas Bronius Bradauskas.
Jis sakė, kad panašios taisyklės eurą įsivedusiose ES šalyse atsirado vien tam, kad žmones ramintų pats jų buvimas.
Finansų ministerijos sekretoriaus Romando Kriščiūno nuomone, prekybininkus geriausiai gali paveikti „moralinės” priemonės – galimybė savanoriškai raštu pasižadėti nekelti kainų dėl euro – pavyzdžiui, pasirašyti garbės kodeksą. Tokį pasižadėjimą prekybininkai galėtų naudoti savireklamai.
Martynas Vainorius