Partijų skaldymaisi, politinė migracija Lietuvoje – jokia naujiena. Galima būtų išvardyti dešimtis įvairių organizacijų, kurių nariai tarsi vaikai smėlio dėžėje, pasiėmę savo žaislus, patraukė į kitas partijas ar netgi įkūrė savas. Tik ar daug kas iš to laimėjo?
Pradėję skaldytis ir ginčytis kažkada turėtą įtaką beveik visiškai prarado krikščionys demokratai. Jokių stebuklų neparodė ir iš įvairių partijų atskilėlių susibūrusios nykštukinės partijos. Kokią įtaką šiandien visuomenėje turi buvusio premjero Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Konservatorių sąjunga? Arba atskilėliai iš Socialdemokratų partijos, iš pradžių pasivadinę „Socialdemokratija 2000”, o paskui pakeitę pavadinimą į Socialdemokratų sąjungą?
Bene sudėtingiausioje situacijoje dabar yra atsidūrusi anksčiau perspektyvia laikyta Liberalų ir centro sąjunga. Skandalais pagarsėjusio Vilniaus miesto mero vadovaujama partija yra akivaizdžiai atsidūrusi ties skilimo riba. Trečiadienį vakare Vilniuje apie šimtas liberalcentristų iš įvairių partijos skyrių paskelbė Liberalų ir centro sąjungos viduje įkuriantys Liberalios politikos frakciją.
Nors kai kurie liberalcentristų veikėjai bando tikinti, kad frakcijų kūrimaisi partijoje yra demokratijos požymis, vargu ar galima laukti, kad toks žingsnis sustiprins partijos vienybę. Juo labiau kad visi puikiausiai žino, kodėl taip įvyko. Nesantaikos obuoliu tapo partijos pirmininkas Artūras Zuokas, net Prezidento keletą kartų paragintas atsistatydinti, tačiau ir toliau atkakliai besilaikantis savo poste. Pasitikėjimas liberalcentristais vis mažėja. Dabar rinkimuose pagal partijos kandidatų sąrašą jie jau vargu ar patektų į Seimą. Suprantama, jog tokia padėtis negali tenkinti daugelio eilinių partijos narių ir jie laukia tam tikros atomazgos.
Iki šiol Liberalų ir centro sąjunga didžiuodavosi, kad būtent jų atstovai vadovauja didiesiems Lietuvos miestams – Vilniui, Kaunui ir Klaipėdai. Tačiau dabar liberalcentristų monolitas braška ir čia. Prieš tolesnį partijai kenkiantį A.Zuoko vadovavimą jau šiaušiasi ne tik sostinės, bet ir kitų dviejų miestų liberalcentristai, ypač klaipėdiečiai. Nėra stabilu ir Kaune. Iš miesto Tarybos valdančiojoje daugumoje esančių 15 šios partijos atstovų penki jau nutarė įsijungti į vadinamąją antizuokinę Liberalios politikos frakciją. Kai kurie joje susibūrę politikai ne tik oponuoja Artūrui Zuokui, bet ir atvirai ragina jį atsistatydinti.
Lietuvos liberalų sąjunga, kuriai priklauso dauguma dabartinių LCS narių, jau turėjo ne vieną skaudžią pamoką, tačiau rimtesnių išvadų nepadarė. Pirmiausiai jie gana lengvai, be didesnių dvejonių partijos vairą atidavė iš konservatorių gretų pasitraukusiam Rolandui Paksui, kuris per rinkimus liberalus atvedė į Seimą ir pagaliau padarė šią partiją parlamentinę. Tačiau vėliau liberalų vienybė pradėjo aižėti. R.Paksas Seime įkūrė Seime atskirą frakciją, po kurio laiko jos pagrindu, kartu su savo bendražygiais išsivesdamas ir kai kuriuos liberalus, įsteigė Liberalų demokratų partiją. Dabar vėl – dar vienas jėgų praradimo raundas.
Teigiama, jog Liberalios politikos frakcijos nariais jau panoro tapti apie 200 liberalcentristų. Šiai frakcijai priklausys ir partijos pirmininko rinkimus šių metų pradžioje A.Zuokui pralaimėjęs Gintaras Steponavičius.
Trečiadienį A.Zuokui oponuojantys liberalcentristai Seimo frakcijoje pasiūlė rinkti naują LCS frakcijos Seime seniūną. Vėliau 12 iš 19 frakcijos narių balsais nuspręsta seniūno rinkimus surengti kitą ketvirtadienį. Dabartinio frakcijos seniūno Algio Čapliko šalininkai tokį sprendimą vadina neteisėtu.
Akivaizdu, kad liberalcentristai yra atsidūrę savotiškoje kryžkelėje. Gal kas nors paaiškės šeštadienį, kai Kaune posėdžiaus liberalcentristų taryba? Tačiau kad ir kokį sprendimą priimtų liberalcentristai: sušaukti neeilinį suvažiavimą, pašalinti partijos pirmininką iš posto ar išvaikyti iš partijos aktyviausius maištininkus, vėl susivienyti ir dirbti kartu šios sąjungos nariams bus nelengva. Gal ir galima sulipdyti į šukes sudužusį stiklinį indą, bet tvirtas jis jau nebus.
Stasys Jokūbaitis