Amžinojo poilsio vietose, kaip visur kitur, ne taip paprasta įvesti tvarką.
Net ir iš anksto atmatavus kiekvienam mirusiajam po sklypelį bei susmaigsčius kuolelius, vis tiek, žiūrėk, vienas kapas per pusmetrį išlenda į priekį, kitas į galą.
Kas dėl to kalti? Laidojimo firmos? Nevėkšlos duobkasiai? Ar – nestandartinis kai kurių šiaurės aukštaičių ūgis?
Apie tai ir ši istorija.
Mindys mylimą žmogų
Nors nuo 72 metų Bronislovo Kučausko mirties jau praėjo trys savaitės, jo artimieji dar vis skęsta liūdesyje.
Dukters, sūnaus ir žmonos skausmas dar labiau sustiprėja, kai jie nueina prie ką tik supilto kapo.
„Kur tai matyta, per mano mylimą žmogų praeiviai vaikščios”, – puola į raudas senoji Stanislava Kučauskienė ir neištveria blogu žodžiu nepaminėjusi „Velionos” vardo.
Būtent laidojimo paslaugas teikianti „Veliona”, anot moters, iškrėtė tokių akibrokštų, kad ji dabar iki mirties neturės ramybės dėl taip nevykusiai palaidoto vyro.
„Velionos” duobkasiai per laidotuves, artimųjų teigimu, atrodę kaip alkoholikai nuplyšusiais batų padais, o duobę sugebėjo iškasti taip, kad beveik pusmetris jos įsiterpė į taką. Tokiu būdu nemaža dalis karsto su mirusiojo palaikais atsidūrė tako dalyje.
Atplyšęs bato padas
Tai, kad duobė buvo iškasta bet kaip, net nepasistengus pamatuoti ir pasižymėti reikiamos vietos, Kučauskai pastebėjo tik po kelių dienų nuėję tvarkyti kapo.
Skausmo valandą jie tikino nieko nematę.
Tačiau panevėžiečiai teigė, kad nepastebėti, jog duobę kasė tik du vietoje keturių duobkasių ir kad jie atrodė klaikiai, buvę tiesiog neįmanoma. Vienam jų buvo atplyšęs bato padas.
„Net nepanašu buvo į mūsų kitose laidotuvėse matytus „Grauduvos” duobkasius, visada atrodančius nepriekaištingai – baltais marškiniais, per pečius permestomis juostomis”, – skundėsi moteris.
Kadangi duobkasiai buvo tik du, karstą nešti teko padėti į laidotuves atėjusiems žmonėms. Tačiau kaina, anot artimųjų, dėl to nesumažėjo – už duobkasių paslaugas buvę sumokėta 180 litų.
Aiškinosi prie kapo
Velionio artimieji ilgai nedelsdami prie kapo vienu metu nusivežė ir kapinių prižiūrėtoją, ir „Velionos” direktorę. Šeima turėjo įrodyti, kad jie nesavavališkai iškasė kapo duobę ne ten, kur buvo nurodyta.
Kapinių prižiūrėtojos reakcija juos dar labiau išmušusi iš vėžių.
„Aš dėl jūsų tako nekelsiu”, – pareiškusi ji ir leidusi suprasti, kad nieko čia tokio, jei velionio palaikų dalis atsidurs po taku.
„Velionos” atstovė neneigusi kaltės ir atsiprašiusi už klaidą velionio sūnaus Rimanto.
Tačiau Kučauskų šeima sakė jau daugiau nepasitikėsianti šia firma ir tik pasijuoksianti iš reklaminiame lapelyje parašytų malonių žodžių apie tai, kad „nelaimės valandą visada čia, visada padės”.
„Na taip padėjo, kad Jėzau”, – atsiduso B.Kučausko duktė Eugenija.
Šalia velionio kapo po kelių dienų atsirado ir naujas šviežių žemių kauburėlis. Kučauskai teigė buvę tą valandą kapinėse, kai laidojo naujai mirusįjį.
Kita firma viską atlikusi taip nepriekaištingai, kad net pavydu buvę žiūrėti. Ir duobkasiai buvę keturi, ir duobę iškasę tiksliai nurodytoje vietoje, nė centimetru neperžengė ribų.
Bėdos dėl fotografo
Tačiau blogai iškasta duobė ir netvarkingi duobkasiai – tai, anot Kučauskų, ne viskas.
Likus 15 minučių iki karsto išnešimo dar vis nesirodęs fotografas. Paskambinę firmai artimieji tarsi supratę, kad šis užsakymas buvo pamirštas. Darbuotojai esą puolę greitosiomis ieškoti fotografo.
Šeima piktinosi, kad dėl fotografo vėlavimo visa laidojimo ceremonija buvo atidėta maždaug pusei valandos. Pavėluotai atvykęs ne žadėtasis fotografas, o kitas.
Pastarasis elgęsis nemandagiai, daug komandavęs.
Negali būti išsišovęs
Kapinių vedėja Liudvika Nečionienė pripažino, kad kapas išlindo į takelį.
„Visur yra išmatuota pagal nivelyrą, negali būti vienas kapas išsišovęs, todėl ir atsisakiau tenkinti prašymą”, – aiškino „Panevėžio gatvių” bendrovės darbuotoja, priminusi, kad anksčiau ne taip buvo kreipiama dėmesio į eilių tvarką, laidojama kaip papuola, tačiau dabar tai jau kur kas griežčiau kontroliuojama.
Kapinių vedėja sakė, kad incidentą visos pusės prie kapo aiškinosi ramiai, be emocijų, o „Velionos” atstovė firmos kaltės neneigė.
L.Nečionienei per jos trejus darbo metus pasitaikė pirmas toks atvejis, kai palaidota pažeidžiant kapo ribas. Tačiau kiek pamąsčiusi moteris prisiminė, kad viena panevėžietė piktinosi, esą kapą juosiančius bortelius uždėjo jos velionei motinai ant kojų.
Nebuvo kito pasirinkimo
„Velionos” direktorė Birutė Bakaitienė nenoriai sutiko komentuoti incidentą, aiškino, jog ji jau paskutinę dieną dirbanti, tačiau tikino iš darbo išeinanti ne dėl šio nemalonaus konflikto.
B.Bakaitienė sakė nuvykusi kartu su velionio artimaisiais prie kapo ir įsitikinusi, kad kitaip duobės ir nebuvę įmanoma iškasti.
„Jei būtų traukę į kitą pusę, būtų dar blogiau – paminklo pamatas būtų buvęs dedamas ant velionio galvos. Karstas šiuo atveju buvęs didesnis nei įprasta, todėl ir duobę ilgesnę tekę kasti”, – aiškino firmos atstovė.
Pasak direktorės, visur duobę kasa tik du vyrai, o karsto nešimas – jau kita paslauga. Šios paslaugos velionio artimieji nebuvo užsakę. Tą patį vėliau žurnalistei patvirtino ir „Velionos” darbuotoja.
Fotografas, pasak B.Bakaitienės, galbūt kiek vėlavo, tačiau apie užsakymą, direktorė tikino, buvę jam pranešta iš anksto.
„Velionos” vadovė sakė, kad ji ilgai atsiprašinėjo šių, anot jos, kaprizingų klientų, tačiau šie vis tiek laikęsi savo.
Šiaurės lietuviai aukštesni
„Velionos” savininkas Rimantas Krivickas patvirtino, kad direktorė B.Bakaitienė buvo priversta palikti pareigas ne dėl šio incidento. Tiesiog buvusios kitos aplinkybės, dėl kurių moteris pati išėjo iš darbo.
R.Krivickas teigė šiek tiek domėjęsis konfliktu su klientais ir manąs, jog skundas buvęs nelabai motyvuotas.
Firmos savininkas, kaip ir direktorė, teigė, kad nesusipratimas įvyko dėl nestandartinio dydžio karsto, kuris sunkiai išsitenka atmatuotoje vietoje.
„Šiaurės Lietuvoje žmonės yra gerokai aukštesni. Pastebėjau, kad Panevėžyje poreikis ilgesnių karstų yra kur kas didesnis negu sostinėje”, – aiškino didelę patologoanatomo praktiką turintis gydytojas R.Krivickas.
Taupys ir kapinių žemę
Visoje Europoje, anot R.Krivicko, yra didesnis poreikis standartinio ilgio karstų.
Įprastinio ilgio karstai yra 2 metrų. Taip pat gaminami 2,2 metro ir 2,4 metro karstai.
Paklaustas, ar nemano, jog aukštesniems nei kiti šalies gyventojai panevėžiečiams reikėtų skirti ir ilgesnes kapvietes, R.Krivickas tik nusijuokė.
„Tik pas mus dar netaupo kapinių žemės. Palaukit, ateis laikai, kai už kiekvieną žemės centimetrą reikės mokėti nemažus pinigus, tada niekas tokių plotų ir neužsigriebs”, – teigė pašnekovas.
Nebuvo aukštaūgis
Išgirdę firmos atstovų aiškinimus velionio artimieji vėlgi neteko žado.
B.Kučausko duktė stebėjosi, kodėl aiškinantis nesusipratimą kapinėse B.Bakaitienė nieko net neužsiminė apie esą nestandartinio ilgio karstą.
„Taip, mūsų tėtušis nebuvo žemas, bet ir ne milžinas. Jam, 1 metro 83 centimetrų ūgio vyrui, pritrūko dviejų centimetrų, kad tarnaudamas sovietinėje armijoje būtų ėjęs garbės sargybą prie Lenino mauzoliejaus”, – aiškino ji.
Karstą velioniui artimieji teigė rinkę nežiūrėdami į jo ilgį, todėl tiksliai negalintys patvirtinti, ar šis buvęs įprasto dydžio, ar kiek didesnis. Vis dėlto duktė manė, jog karstas turėjo būti standartinis – 2 metrų.
„Nuo tėtušio galvos buvo likę apie 20 centimetrų, o batai beveik rėmėsi į lentą, taigi tikrai buvo įprastas karstas”, – svarstė jie.
Išgirdę, kad karsto nešimas – atskira paslauga, artimieji piktinosi, kodėl apie tai firmos atstovai nesakę laiku. Jie tikrai būtų nepagailėję pinigų šiai paslaugai, kad tik velionis būtų buvęs padoriai išlydėtas į aną pasaulį.
Limina Kepalaitė
„Panevėžio rytas”