„Man tik aštuoniolika metų, o svajonė mano tokia pat, kaip ir prieš trejus metus – būti sveikai, laimingai ir kiek įmanoma ilgiau išlikti aukštumoje”, – sako Marija Šarapova.
Neseniai Rusijos tenisininkė stojo pasaulio reitingų priešakyje. „WTA Tour” atstovai naująją pasaulio pirmąją raketę apdovanojo krištoliniu trofėjumi, o teniso turnyro vykdantysis direktorius Laris Skotas pažymėjo sportininkės indėlį į pasaulio tenisą. „Marijos vizitinė kortelė – fantastiškas žaidimas, komercinė sėkmė ir mokėjimas parodyti save. Dėl to šis sportas pakilo į naują lygį”, – sakė Skotas.
„Aš to nusipelniau”
Marija, pirmąja pasaulio rakete tapote ne po mačo, o turėdama „nedarbingumo lapelį”. Kas nesupranta teniso reitingų aritmetikos, murmės: „Taip nesąžininga…”
Žinoma, geriau jau būčiau iškovojusi titulą kortuose, bet sutinku ir su tokiu variantu. Kompiuterio juk neapgausi. Pastarieji dveji metai man buvo ypač sėkmingi. Pirmoji vieta reitinguose – atkaklaus darbo rezultatas ir, manau, nusipelniau tokio įvertinimo.
Ką jaučiate išsipildžius svajonei?
Būti pirmajai pasaulyje – nepaprastas jausmas. Norisi šypsotis.
Sėkmė – lazda su dviem galais. Bet kokia žvaigždė turi ne tik gerbėjų, bet ir nedraugų…
Aš tapau pirmąja rakete, ir tuo viskas pasakyta. Tenisas – individualus sportas, ir aš šio rezultato siekiau visą savo gyvenimą. Nemąstau apie tai, kas, ką ir kodėl apie mane kalba.
Kaip praėjo geriausios planetos tenisininkės pirmoji diena?
Atsikėliau vėlokai. Per tą laiką mano draugai iš Europos, kurie dieną pradėjo kur kas anksčiau, suspėjo mane apiberti sveikinimais. Gyvenime nebuvo tiek pranešimų autoatsakiklyje! Telefonas viešbučio numeryje skambėjo be paliovos. Skambina žmonės, su kuriais aš jau šimtą metų nekalbėjau. Siaubingai malonu. Dar gavau, atrodo, septynias puokštes gėlių. Nuostabi diena.
Dar buvo suplanuota treniruotė, po jos mano rėmėjų suorganizuotas renginys – susitikimas su Niujorko paaugliais. Apskritai tai buvo labai puiku, nes anksčiau aš niekada nedalyvavau panašiose akcijose. Visas vakaras taip pat buvo suplanuotas. Tad diena buvo nelengva, bet aš nesiskundžiu.
Ar rusės tenisininkės jus pasveikino?
Tai kad aš su niekuo nesimačiau… Marija Kirilenko atsiuntė SMS.
„Viską pasieksiu”
Pirmąja rakete galėjote tapti ir anksčiau.
Šiandien WTA reitinguose tarp pirmojo ir antrojo numerių labai nedidelis atotrūkis. Jeigu būčiau laimėjusi vieną vienintelį mačą kovo mėnesį, tai pirmuoju numeriu būčiau buvusi tada. Vieną savaitę tūkstančiu taškų atsilieki, o kitą – jau pirmoji: ar turnyrą laimėjai, ar priešininkė iš varžybų pasitraukė. Sau esu seniai nusprendusi, kad jei būsiu kortuose, tai viską pasieksiu.
Turnyras Los Andžele jums susiklostė dramatiškai. Visi kalbėjo, jog tapsite pirmąja rakete… ar ne?
Apie mane visada kalba. Man lieka visa tai išmesti iš galvos ir žaisti tenisą.
Su Ana Čakvetadze žaidėte sirgdama, kodėl neatisakėte?
Aš ne toks žmogus. Vykstant mačui nemėgstu ir nemoku pasiduoti. Negalėjau kaip reikiant mušti iš dešinės, buvo sunku žaisti, bet ištvėriau šį mačą. Jaučiausi bjauriai.
O kodėl kitą dieną iš paskutiniųjų nežaidėte ketvirtfinalio? Juk jums buvo likusi viena pergalė ir pirmąja pasaulio rakete būtumėte tapusi savaite anksčiau?
Nusprendžiau taip: jei rytą į rankas paėmus raketę ir pabandžius paduoti skaudės, tai žaidimas neturi prasmės. Daug svarbiau atgauti gėjas „US Open”. Gaila, bet kitą rytą, netgi po gydomųjų procedūrų, nebuvo geriau. Blogai jaučiantis žaisti su tokia stipria priešininke kaip Daniela Chantuchova būtų buvusi klaida.
Atrodėte labai nusiminusi…
Jei tenka atsisakyti turnyro, man visada apmaudu ir nepatogu prieš sirgalius bei organizatorius. Tačiau aš negalėjau pasiduoti jausmams, juk buvo rizika gauti rimtą traumą. Tokiu atveju ne laikas galvoti apie reitingus, apie padorumą ar dar ką. Aš turėjau pasirūpinti savo kūnu. Man svarbiau būti sveika pirmąja rakete.
Kokia traumos priežastis? Persitempėte?
Aš Los Andžele užtrukau dar savaitę, lankiausi pas fizioterapeutą, du kartus per dieną mankštinau ranką. Man sakė, kad tai ne dėl persitempimo. Paprasčiausiai aš greitai augu.
Koks dabar jūsų ūgis?
Apie 187 centimetrus. Niekas tiksliai nežino, ar aš nustojau augti, bet aš iš visos širdies viliuosi, kad daugiau nebeaugsiu, – juokiasi. – Kai apsiaunu mėgstamiausius aukštakulnius, ištįstu iki 190! Nuo kovo, kaip išaiškėjo, aš dar colį paaugau. Mano kūnas, raumenys turi priprasti, t.y. prisitaikyti prie pasikeitusio skeleto. Būtent dėl to metų pradžioje man skaudėjo nugarą, bet to, skausmas atsirasdavo be apčiuopiamos priežasties. Visiems tai buvo nemalonus siurprizas. Tačiau dabar jaučiuosi geriau, treniruojuosi visa jėga ir lankau reabilitacines procedūras. Nėra blogo, kuris neišeitų į gerą. Trauma suteikė galimybę pailsėti, sustiprėti fiziškai ir atgauti sportinę formą. Jaučiuosi atsigavusi, svarbiausia – morališkai.
Akivaizdu, kad dėl sveikatos ir strateginių planų jūs drąsiai vartote kalendorių. Nesustabdo jūsų net WTA skiriamos baudos už atsisakymą žaisti iš anksto suplanuotuose turnyruose…
Todėl, kad šie metai klostosi visai ne taip kaip praėjusieji. Daug ko tenka mokytis. Kitais metais vengsiu ilgų turnyrinių kelionių ir galbūt mažiau laiko teks praleisti Europoje. Norisi būti namuose, gerai treniruotis ir gerai žaisti. Reikalingas balansas, harmonija.
„Tenisas, ir nieko daugiau”
Jūs treniruojatės Ispanijoje, žinomo tenisininko Huano Karloso Ferero akademijoje?
Tai labai gera akademija, bet ilgiau nei savaitę ten išbūti negaliu! Ten taip ilgu ir liūdna – tik teniso kortai, kambarys, kuriame apsistoju, futbolo aikštė ir sporto salė. Ir viskas! Į parduotuvę, pavyzdžiui, reikia važiuoti apie 45 minutes. Tenisui sąlygos idealios, bet ilgai tverti sunku.
Jūs su Huanu Karlosu geri draugai?
Kai man buvo dar tik penkiolika metų, Honkonge žaidžiant parodomąjį turnyrą mus sustatė į mikstą. Taip ir susipažinome. O praėjusiais metais, kai man reikėjo pasitreniruoti ant Europos grunto prieš „Rolan Haros”, mes pagalvojome apie Ispaniją. Kadangi Huaną Karlosą aš jau pažinojau, mūsų agentai lengvai susitarė dėl mano atvykimo. Nuo to laiko ten ir treniruojuosi.
Žurnalistai jūsų draugystėje įžvelgia kai ką daugiau.
Tai mano profesijos dalis. Suprantu, kad stebimas kiekvienas mano žingsnis, laukiama kažko netikėto. Žmonės nori iškapstyti asmeninių smulkmenų. Bet aš ten paprasčiausiai treniruojuosi. Daugiau nieko.
Ar spalio mėnesį dalyvauti Kremliaus taurėje Maskvoje?
Aš nekantriai laukiu šios kelionės. Man bus viskas nauja. Pagalvokite patys: man jau aštuoniolika metų, o aš pirmąkart žaisiu savo šalyje!