Paslaptingas storulis. Užsidaręs mizantropas. Pavydus vyras. Neaplenkiamas siaubo meistras. Ne tų naivių kompiuterinių „siaubukų”, o tikrosios, giluminės, baimės, kuri gyvena kiekviename iš mūsų.
Praktikas
Nuo Alfredo Hičkoko filmų nervingos damos alpsta. Stiprios dvasios piliečiams virpa širdis. Hičkokas žinojo, kaip priversti žmogų bijoti.
Žiūrovas tampa baisaus įvykio liudytoju ne atsitiktinai ir ne staiga. Jis laukia užgniaužęs kvapą: tuoj tuoj kažkas atsitiks. Ir atsitinka. Tada, kai jau trūksta oro.
Hičkokas niekada nesimokė psichologijos. Jis neturėjo kinematografinio ar teatrinio išsilavinimo. Jis buvo praktikas. Baimė gyveno jame pačiame.
Bausmė
Hičkoko biografai jo gyvenimo istoriją pradeda nuo Londono šv. Ignatijaus jėzuitų koledžo. Jame nuo septynerių metų jis ir buvo auklėjamas. Ten vaikus baudė plakimu. Nusižengusieji turėjo patys pasiskirti egzekucijos dieną.
Natūralu, jog vaikas bandydavo nukelti bausmės valandą kuo toliau. O paskui su siaubu laukė bausmės. Baimė augo, nubaustasis negalėjo galvoti apie nieką kitą, išskyrus bausmę. Ši baimė mažo berniuko sieloje apsigyveno visam gyvenimui.
Tačiau berniukas užaugo, tapo režisieriumi ir atkeršijo pasauliui.
Karikatūra
Hičkokas turėjo kompleksą. Jis nuo mažumės buvo storas, atsikišusiu pilvu ir trumpais pirštais. Jis nedalyvaudavo kolektyviniuose žaidimuose, šalinosi žmonių, su niekuo nedraugavo. Tik tada, kai užaugo, turėjo vienintelį artimą žmogų – tai buvo jo žmona Alma.
Nematydamas galimybės atsikratyti savo baisaus komplekso, jis pasirinko tapti savo paties karikatūra. Ji ėmė iš savęs juoktis ir net sugebėjo paversti savo trūkumą tam tikru simboliu, kokybės ženklu. Laiškuose ir reikalų raštuose būtinai nupiešdavo savo profilį su atsikišusiu pilvu. Tas profilis pradėjo knygų ir televizijos laidų seriją „Hičkokas pristato”.
Neapykanta
Sulaukęs šešiasdešimties Hičkokas pasidarė labai sunkus žmogus – tiesiogine ir perkeltine žodžio prasme. Vienišas, patologiškai linkęs į sarkazmą bei juodąjį humorą. Storulis Diuma dievino moteris, o storulis Hičkokas bijojo ir neapkentė jų. Kodėl? Biografai to nežino, ir mums lieka tik laikytis faktų. O faktai tokie.
Labiausiai už viską pasaulyje Hičkokas mėgo gerai pavalgyti ir išgerti. Nepaisant gydytojų įspėjimų, niekuomet to neatsisakydavo, net ir tada, kai šie įsiuvo jam į krūtinę kardiostimuliatorių.
„Neškite į valyklą”
Hičkokas gimė 1899 metais. Iki dvidešimties metų išmėgino keletą profesijų. Kadangi neblogai piešė, įsidarbino kino studijos „Paramount” anglų filialo titrų skyriuje. Jis mėgo kinematografiją.
Anglijoje trečiame dešimtmetyje kiną vertino kaip masinę pramogą. Tikriausiai būtent todėl lengvai ir sėkmingai prasidėjo Hičkoko karjera. 1925 metais jis susuko savo debiutinį filmą „Malonumų sodas”, o jau antras filmas, „Įnamis” (1927), buvo klasikinio trilerio atstovas pagal geriausias žanro tradicijas. Nuo šio filmo ir prasidėjo tikrasis Hičkokas.
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje jis gavo kvietimą iš Devido Selzniko, garsiojo „Vėjo nublokšti” prodiuserio, atvykti į Valstijas ir sukurti filmą apie „Titaniko” žuvimą. Į Ameriką Hočkokas atvažiavo, ir nors „Titaniko” idėja žlugo, į Angliją jis taip ir negrįžo. Pirmoji amerikietiška Hičkoko juosta „Rebeka” (1939) gavo „Oskarą” kaip geriausias metų filmas.
Po filmo „Psichozė” Hičkokui ėmė skambinti pasipiktinę žiūrovai, iš kurių siaubo maestras atvirai tyčiojosi. Dama skundėsi, jog jos duktė, pamačiusi nužudymo vonioje epizodą, bijo įeiti į vonią ir jau savaitę nesiprausia. Hičkokas atsakė: „Atiduokite ją į cheminę valyklą”. Ir patenkintas padėjo ragelį.
Dvi tonos anglies
Hičkokas sulaukė tokio laiko, kai galėjo kurti panorėjęs pasakyti ką nors nauja ir reikšminga. O tarp filmų – mėgautis gyvenimu juodojo humoro stiliumi.
Vienai kino aktorei gimimo dienos proga jis padovanojo dvi tonas anglies. Kitai damai, kuri negalėjo pakęsti žuvies kvapo, įteikė didžiulį paketą rūkytų silkių.
1979-aisiais, likus metams iki gyvenimo pabaigos, Hičkokas gavo Amerikos kino instituto garbės apdovanojimą – riterio titulą nuo Anglijos karalienės.
Alma
„Moteris, – sakė Hičkokas, – privalo būti kaip geras siaubo filmas: kuo daugiau vietos lieka vaizduotei, tuo geriau.”
Neblogai pasakyta. Ypač jei atsižvelgsime į tai, kad Hičkoko gyvenime buvo tik viena moteris – jo žmona.
Neįtikima, tačiau iki dvidešimt septynerių metų, iki santuokos su Alma Revil, Hičkokas išlaikė skaistybę. Vieni mano, jog tai dėl pamaldumo (garsusis jėzuitų koledžas), kiti tvirtina, jog jis paniškai bijojo moterų.
Jei patikėsime režisieriumi Triufo, tai Hičkoką gąsdino rutina, o moteris jam atrodė kliūtis. Alma iš kitų skyrėsi tuo, kad ji nuo pirmųjų pažinties dienų prisiėmė atsakomybę už visas sudėtingas situacijas, į kurias patekdavo Alfredas.
Ji buvo montuotoja Londono studijoje. Filmuojant „Malonumų sodą” tapo jo padėjėja. Filmavimas buvo sudėtingas, dirbo Vokietijoje, Italijoje ir Pietų Amerikoje: dažnai tekdavo naudotis tai viena, tai kita transporto rūšimi, įveikti begalines biurokratines kliūtis. Susidūrimai su valdininkais sukeldavo Hičkokui didžiulius sutrikimus. Jei ne Alma, galimas daiktas, Hičkokas nebūtų baigęs savo pirmojo filmo.
Ji kaip stebuklinga fėja gesindavo konfliktus. Taip buvo visą laiką. Alma tarsi numatydavo kritines situacijas ir buvo iš anksto joms pasiruošusi. Ši nuostabi moteris buvo Hičkoko sužadėtinė penkerius metus. Visą tą laiką jis negalėjo pasiryžti vedyboms – jos prilygo stichinei nelaimei. Pagaliau begalinė Almos kantrybė nugalėjo Alfredo baimes.
Ji visą savo gyvenimą paskyrė žmogui, šalia kurio daugelis žmonių neištverdavo nė valandos.
Jie vienas kitą gerbė, vertino ir niekada nesigailėjo, kad susiejo likimus. Tačiau tai buvo dviejų profesionalų sąjunga. Sąjunga be aistros.
Žmona Hičkokui tapo nepakeičiamu žmogumi. Kartą Alma užtruko iki vėlumos pas draugę aktorę Aną Bakster. Nuo to laiko Hičkokas nebefilmavo Bakster savo filmuose.
Greisė Keli ir kitos
Hičkokas dirbo su pačiomis ryškiausiomis to meto gražuolėmis. Nė su viena iš jų jis neturėjo romano, tačiau storulis Alfredas baisiai pavydėjo savo aktorių. Ingridos Bergman – Robertui Roseliniui (su kuriuo ji išvažiavo Italijon), Greisės Keli – Monako princui (už kurio ši ištekėjo). Pavydėjo liguistai, keikdamas gražuoles kaip įmanydamas. Sužinojęs, jog Greisė išvyksta į Monaką, Hičkokas susiejo savo viltis su kita primadona – Tipe Hedren. Bet ji nenorėjo būti plastelinu režisieriaus rankose. Alfredas įsižeidė ir iki filmavimo pabaigos bendravo su ja per kitus, o po to padovanojo penkiametei Tipės dukrai (būsimajai aktorei Melanei Grifit) žaislinį karstelį, kuriame gulėjo miniatiūrinė mamytės kopija.
Jis mylėjo savo aktores ir neapkentė jų. „Geriausius aktorius, – sakė jis, – turi Disnėjus: blogus jis ištrina.”
Ar jis mylėjo?
Ar jis buvo blogas žmogus? Ir taip, ir ne. Kitaip nei daugelis režisierių, jis realizavo erotines fantazijas tik kine. Jose neišsipildę storulio ir pavyduolio norai įgaudavo paslėpto sadizmo arba atviros agresijos pobūdį. Gražuoles blondines jo filmuose nuduria, smaugia, skandina jūroje. Suprantama, jog to reikalavo žanras, bet visa tai buvo daroma su didžiuliu malonumu.
Ar Hičkokas ką nors mylėjo? Jis terorozavo Almą, tačiau 1971 metais ją ištiko insultas, ir jis ištisas dienas nesitraukė nuo jos lovos. Ar tai buvo egoisto, ar mylinčio vyro kančios? Ir viena, ir kita.
„Laiminga santuoka, – sakė jis, – tai santuoka, kurioje vyras supranta kiekvieną žodį, kurio nepasakė žmona.”
Alma sirgo vėžiu, ir Hičkokas nežinojo, kaip jai padėti. Jis suprato, kad mirus žmonai jis liks visiškai vienas. Tiems, kurie patekdavo pas jį į namus, darydavosi nepatogu – svečiams atrodė, jog jie pateko į svetimą pasimatymą. Hičkokas triūsė prie žmonos ir įsiklausydavo į kiekvieną jos žodį. Kai Almą paguldė į ligoninę, jis valandų valandas sėdėjo restorane netoli klinikos ir guodėsi gausiu valgiu. Almą išrašė – ir Hičkokas stengėsi pamiršti šį restoranėlį: jis asocijavosi jam su baime.
Ar Alfredas buvo geras žmogus? Ir taip, ir ne. Jis gyveno šalia ribos, kuri skiria gėrį ir blogį.
„Gęsta šviesa… Pagaliau pailsėsiu”, – tai paskutiniai jo žodžiai. Nuo ko jis taip pavargo? Nuo savęs? Mes žinome tik tai, ką žinome. To, ko nežinome, ieškome kino kadruose…
Išvertė P. Pamerneckas