„Tau gražu treningai, man – „kerzai”. Puiku!”

Prieš kelias savaites „Vakarų eksprese” perskaičiusi straipsnį „Neformalai-nenormalai?” likau maloniai nustebinta. Tuo labiau, kad tai kažkiek lietė ir mane. Šiuo metu studijuoju Vilniuje ir, kiek pastebėjau, sostinėje žmonės yra kur kas labiau tolerantiški negu Klaipėdoje.

Pati savęs niekad nelaikiau neformale ar kokia metaliste, tiesiog klausausi sunkios muzikos ir galbūt mano apranga kitiems atrodo netradicinė (tikrai nesivaikau vis ateinančių madų). To pakanka, kad likčiau juoda varna tarp juodų. Bendrakursiai bei draugai jau yra įpratę prie to, kokia esu ir kaip atrodau, bet nemalonių situacijų vis dėlto pasitaiko.

Vasarą, žinoma, grįžau į gimtąją Klaipėdą ir jau pirmosiomis minutėmis teko pasijusti nejaukiai. Išlipusi iš traukinio vilkau savo lagaminus į „mikriuką”. Tuo metu kažkokia moteris bandė raminti savo mažylį, kuris verkė, krito ant žemės ir jos neklausė. Aš myliu mažus vaikus, juolab kad pati turiu tokį mažylį, taigi tiesiog šypsodamasi tai mamytei patariau užuot barus ir mušus savo mažylį už nepaklusnumą, su juo meiliai pasišnekėti ir jį nuraminti, kad negalima taip šiurkščiai elgtis su vaiku, kuriam gal tik 5-eri metukai…

O sulaukiau visiškai netikėtos reakcijos. Moteris, atrodžiusi gan išsilavinusi ir elegantiška, pažėrė man galybę piktų žodžių. Esą tai ne mano reikalas, o tokiai valkatai, ką tik išlindusiai iš kažkokio rūsio, reiktų eiti iš kur atėjus… Nuėjau, stengiausi nekreipti dėmesio, bet nuotaika buvo sugadinta. Tolerancijos žmonėms tikrai trūksta, ir ne tik neformalų atžvilgiu.

Yra žmonių, kurie patys patiria žmonių nepakantumą, bet garsiai rėkia pasauliui, kad nekreipia dėmesio ir kad apskritai nereikia tos netolerancijos ir nepakantumo kelti viešumon. Nesutinku. Reikia, nes ta netolerancija kelia pyktį, agresiją. Gali nekreipti dėmesio, nuryti nuoskaudą, bet ji iškils…

Pirma žmonės parodo savo nepakantumą, o po to stebisi, kodėl neformalus jaunimas renkasi atokiose vietose. O kaip galima būti viešumoje, kur gali bet kada būti užgautas kandžiu neapykantos kupinu žodžiu? Juk pasitaiko ir jautresnių asmenybių, kurias bet koks piktesnis žodis gali stumti depresijos link.

Lietuva laisva, žmonės laisvi ir jie turi teisę išreikšti save, rengtis, kaip jiems patinka. Tau gražu treningai, o man – kerzai, puiku, juk tai nereiškia, kad turime vienas iš kito tyčiotis. Juk tai tik išorė. Bet ji šiuo metu tampa svarbiausiu kriterijumi vertinant aplinkinius. O juk apie knygą neverta spręsti iš jos viršelio.

Daug mano draugų būtų galima pavadinti neformalais. Ir jie tikrai yra ne kokie chuliganai, narkomanai ar satanistai. Alaus bokalas bare juk taip pat ne alkoholizmo požymis. Jie studentai, dažnai ir dirbantys, kai kurie jau yra sukūrę šeimas. Turi griežtus nusistatymus prieš narkotikus ir netgi yra uolūs krikščionys, dalyvaujantys įvairiose bažnyčios stovyklose ir išvykose. Dauguma tų normalių nėra nė pusės jų verti. Galų gale juk dažniausia savo gyvenimu nepatenkinti ir kompleksuoti žmonės jaučiasi viršesni užgauliodami ir kitus.

Žinoma, nėra visi tie neformalai angelai. Ypač paaugliai. Būna, vartoja narkotikus, ir geria, ir „chuliganauja”, bet tai būdinga daugumai paauglių. Čia jau priklauso nuo žmogaus, o ne nuo jo stiliaus. Lengviausia išlieti savo pyktį ant kitokių. Taip buvo, yra ir bus, jei niekas apie tai nešnekės. Šnekėkim, o gal ką pakeisim, juk šiaip viltis durnių motina, o motina savo vaikų nenuvilia.

„Vakarų ekspresas”