Lietuvos degalinėse stresą patiriantys žmonės, pasiryžę leistis į pigesnių degalų paieškas, pavyzdžiui, Rusijoje arba pasienio zonoje, ir čia būna priversti gerokai nustebti.
Visų pirma nuo vasaros pabaigos kelionė automobiliu į Tilžę užtrunka gerokai ilgiau nei paprastai – iki pusantros paros.
Be to, pasikeitė ir situacija Panemunėje, kai pigesnių rusiškų degalų bei kitų prekių buvo galima laisvai nusipirkti net nekirtus valstybinės sienos.
Mat pastarąjį pusmetį dėl periodiškai vykdomų pareigūnų reidų benzino, degtinės ir cigarečių perpardavinėtojai Panemunėje priversti griebtis konspiracijos ir nerizikuoja dėl vieno rūkalų bloko ar kelių dešimčių litrų degalų.
Tuo „Vakarų ekspreso” žurnalistai, atvykę į Panemunę „apsipirkti”, įsitikino patys.
Eilėje – savos taisyklės
Paskutinė savaitės darbo diena, vienuolikta valanda ryto. Paskutinis kilometras iki Panemunės kelio posto, jungiančio Lietuvą su Rusija, mus pasitinka šalikėlėje išsirikiavusių automobilių virtine. Sustojome pagrindinėje Panemunės gyvenvietės automobilių aikštelėje ir stebime situaciją.
Pirmiausia akį nenumaldomai traukia ilgo stovėjimo eilėje išvarginti vairuotojai. Jie laiką stumia savaip: vieni snūduriuoja, kiti kramsnoja atsivežtus lašinių paltis su svogūnais ir duona priešpiečiams, treti šnekučiuojasi tarpusavyje susėdę tiesiai ant šaligatvį puošiančios betoninės sienelės. Tingus laukimas nutrūksta akimirkai, kai automobiliai pajuda Panemunės kelio posto link po kelis metrus kas 10-15 minučių.
„Stovėsim ilgai, pas rusus kyla problemų: ar tai kompiuteriai sugedo, ar iš esmės kompiuterinę sistemą keičia”, – dalijasi „šviežia” informacija vairuotojai.
Jų laukimą minutei sudrumsčia keistas judėjimas eilėje: tarp glaudžiai vienas už kito stovinčių mašinų akiplėšiškai lenda keli eilėje nestovėję keli automobiliai.
Dėl netikėtai pailgėjusios eilės – tyla. Pasirodo, Panemunėje galioja savos taisyklės ir užimti vienas kitam eilę – normalus reiškinys. Tiesa, pasekmės ne visada būna ramios. Mat laukimo išvarginti vairuotojai su nedraugiškai besielgiančiais likimo broliais nevengia ir pasikumščiuoti. Vietiniai pasakojo ne kartą matę sudaužytomis nosimis į savo automobilius sėdančius vyriškius, gėdingai važiuojančius į eilės pabaigą.
Piktinasi „deputatais”
Sovetsko pusėn judančios transporto priemonės, nors ir lėtai, bet juda. Tuo tarpu iš mažosios Rusijos eismo lyg ir visai nėra: per pusvalandį į Lietuvą įvažiuoja vos keli krovininiai automobiliai ir trys lengvosios mašinos.
Iš vienos tokių transporto priemonių išlipęs vairuotojas nukulniuoja prie dar tik laukiančiųjų galimybės pigiau apsipirkti Sovetske.
„Sveiki, „chebra”. Oi, vargsit šiandien… Žinokit, pas rusus – tikras šūdas: šįkart užtrukau ilgokai – į Sovetską įvažiavau prieš pusantros paros, – guodėsi pavargęs vairuotojas, pridūręs, kad „atstojnike” (taip vadinama aikštelė Rusijos pusėje, kur automobiliai privalo stovėti iki tol, kol tvarkingai po vieną, nesudarydami spūsčių, galės kirsti sieną. – Autor. past.) pakilo kainos.
– Aš tai iš principo nemokėjau daugiau privalomų keturių litų už talonėlį. Todėl taip ilgai ir stovėjau. Kiti, kuriems pabodo laukti vietoje tradicinių dvidešimties litų ten budinčiam „mentui”, skaudančia širdim už praleidimą be eilės sumokėjo trigubai daugiau. Šįkart tas į kišenę užsiprašė penkiasdešimties ar net septiniasdešimties litų…”
Vyrai netruko aptarti ir tai, jog kelionės į Sovetską pastaruoju metu atneša vis mažesnį pelną, mat kuras brangsta ir Rusijoje. Dar rugpjūčio pradžioje už litrą 95-ojo rusiško benzino jie mokėjo 1,6 lito, o nūdien jis pabrango kone dvidešimčia centų.
Tuo metu kita grupelė savo eilės laukiančių vairuotojų tyliai kalbasi apie tai, kad pastaruoju metu itin padaugėjo „deputatų”. Taip jie vadina esą jokių apribojimų kertant sieną nepaisančių vairuotojų.
„Deputatai”, pašnekovų teigimu, įvažiavę į Panemunės kelio postą, esą paspaudžia pareigūnams rankas ir net nepateikdami paso, nurūksta į Sovetską. Grįždami į Lietuvą jie neva vėl apsiriboja rankų paspaudimais: automobilių bagažinės neatidaromos, esą visiškai nekreipiama dėmesio į tai, kad toks „deputatas” pirmyn atgal nuvažiuoja net tris kartus per dieną. Nors be muito mokesčių pagal nustatytą tvarką rusiškų prekių galima parsigabenti vos vieną kartą per savaitę.
„Ar turi?”
Sugrįžę į Panemunės automobilių aikštelę, imame dairytis vietinių perpardavinėtojų. Anksčiau jie patys puldavo prie mašinų ir kone maldaudavo iš jų pirkti rusiškų alkoholinių gėrimų, šokoladukų, mojuodavo panosėje bent trijų rūšių cigarečių blokais. Prieš norinčiuosius įsigyti pigesnio benzino kaip mat išdygdavo pripildyti kanistrai. Idant pirkėjas nesusiteptų rankų, pardavėjas degalus net pats pasisiūlydavo perpilti.
Dabar tokios atviros prekybos Panemunėje neaptiksi. Atkreipiame dėmesį tik į kelis ilgėliau po aikštelę besisukinėjančius asmenis. Ir ne be reikalo. Netoliese sėdinčios vyriškos kompanijos pasiteiravus, pas ką būtų galima nusipirkti pigesnio kuro, akys nukrypsta į jau mūsų pastebėtus asmenis.
„Tik ten po pakelį cigarečių ar dešimtį litriukų benzino jums niekas neparduos. Rūkalai parduodami dėžėmis, benzinas – cisternomis”, – išgirdome patarimą.
Kai skubame teirautis plika akimi nematomos prekybos, į mus įsminga įtartini žvilgsniai: akimirksniu per Panemunę nuvilnija žinia apie civiliais persirengusius inspektorius. Tai yra – mus. Raminame pašnekovus, jog esame tiesiog žurnalistai ir atvykome ne policijos darbą atlikti, o tik ištirti situaciją pasienyje su Rusija.
Vienas Panemunės gyventojas, nepaisant aplinkinių nurodymo, kad būtent jis turi to, ko mums esą reikia, iš pradžių nesileidžia su mumis į jokias kalbas. Vyriškis atlyžta tik po to, kai mums matant ir girdint per penkiolikos minučių laikotarpį prie jo priėję trys piliečiai pateikia tą patį klausimą: „Ar turi?”
Tik tada panemuniškis sutiko pasikalbėti. Jis prisipažino, kad didelės baudos ir nuolatiniai pareigūnų reidai atima iš žmonių tokią galimybę užsidirbti. Todėl daugelis baiminasi prekiauti ir Panemunėje tokia veikla nebeužsiima. Dėl šios priežasties rusiškų prekių nebūna kasdien.
„Kiek čia gali uždirbti: Rusijoje už puslitrį degtinės sumoki 3-4 litus, čia parduodi už septynis. Ten už, pavyzdžiui, „L&M” cigarečių pakelį atiduoti 1,55 lito, o čia parduodi už du litus. Ir dar nuo litro benzino lieka keturiasdešimt centų. Ar jau tokį didelį nusikaltimą darom, kad mums, pasienio zonos gyventojams, kuriems leidžiama įsinešti tik du pakelius cigarečių, už šios normos viršijimą du kartus, pareigūnai ramia sąžine skiria net penkių šimtų litų baudą? Tegul ne mus geriau gaudo, o tuos, kurie į Lietuvą degalus ir cigaretes veža milžiniškais kiekiais”,- piktinosi pašnekovas.
Klaipėdoje – iš „fūrų”
Pasirodo, Panemunėje žmonės žino, kokiuose atokiau esančiuose kaimuose ar vienkiemiuose sandėliuojamos kontrabandinės cigaretės, kurias rūko visos Lietuvos gyventojai, kur laikomas ir dideliais kiekiais iš Rusijos atgabenamas kuras. Žmonės įsitikinę, kad stambiems kontrabandininkams talkina muitininkai ir pasieniečiai. Tačiau paprašyti nurodyti konkrečias pareigūnų pavardes, tik griežtai sučiaupia lūpas.
„Jeigu kas rimtą tyrimą padarytų, tai daug kontrabandinio rusiško benzino aptiktų ir Pagėgiuose, ir Tauragėje, ir Šilutėje, ir Klaipėdoje. Prekiaujama juo ir kai kuriuose degalinėse, „maistas” automobiliams siūlomas ir turguose, prie didžiųjų prekybos centrų. Benzino ar dyzelino galima daug kur įsigyti”,- pasakojo panemuniškiai.
Tuščiomis grįždami iš Panemunės, nusprendėme ir Klaipėdoje patikrinti vieną iš gautų signalų. Informatoriai tvirtino, kad pigesnio kuro uostamiestyje kone kasdien galima įsigyti greta Vakarų laivų gamyklos teritorijos. Esą čia degalais prekiauja tolimųjų reisų vairuotojai.
Nors tądien nė vieno pardavėjo neaptikome, šalia garažų veikiančiame kioske dirbanti moteris patvirtino, kad prekyba čia vis dėlto vyksta.
„Kai yra čia stovinčių „fūrų”, tai ir kuro yra”,- trumpai paaiškino ponia.
Natalija Mogučaja
„Vakarų ekspresas”