Dvejų metų Viltė Marija kada nors tikrai sužinos, kad gimė per stebuklą.
Ji – viena iš nedaugelio pasaulio kūdikių, sėkmingai gimusi tada, kai motinos galvos smegenys jau kurį laiką buvo žuvusios.
Po Cezario pjūvio dviem mėnesiais anksčiau gimusi 40 centimetrų ūgio ir tik vieną kilogramą 345 gramus svėrusi mergaitė šiuo metu auga sveika, ji yra be galo judri ir linksma.
Viltę Mariją augina jos 66 metų močiutė Zita Poškienė.
Šią išskirtinę istoriją pirmasis šalyje atskleidė prieš kelias dienas vietoj leidinio „Stilius plius” pasirodęs naujas mėnesinis žurnalas „MM” („Mes – moterys!”).
Medikams – sunkus išbandymas
Kai prieš porą metų Z.Poškienės duktė Violeta avarijos metu patyrė sunkią galvos traumą, ji buvo penkis mėnesius nėščia.
Tikėtis, kad toks naujagimis išgyvens – beviltiška. Kūdikiai, gimę iki 24 savaitės, nėra pakankamai subrendę, kad galėtų gyventi.
Todėl net ir konstatavus 38 metų moters smegenų žūtį, Kauno medicinos universiteto klinikų medikai nesiryžo iš karto atlikti Cezario pjūvio.
Gydytojai stengėsi, kad komos būsenos motinos įsčiose kūdikiui pavyktų augti kiek galima ilgiau. Viltė Marija pasaulį išvydo praėjus beveik dviem mėnesiams po motinos smegenų žūties.
Nebuvo praradusi vilties
Beveik po 7 nėštumo mėnesių po Cezario pjūvio mergaitė gimė be jokių komplikacijų ir visai sveika. Ji klinikose dar buvo slaugoma daugiau nei du mėnesius.
Beveik tiek pat laiko buvo gyva ir jos motina.
Z.Poškienė atvirai prisipažįsta, kad tada visos jos mintys sukosi vien apie merdinčią dukterį: „Apie kūdikį tuomet nelabai ir galvojau”.
Nors Violetos smegenys buvo visiškai žuvusios, jos motina iki paskutinės minutės tikėjosi, kad jei duktė pamatys ar išgirs savo kūdikį, atsigaus iš komos.
Z.Poškienė net buvo sumaniusi įrašyti mergaitės verksmą ir leisti Violetai jo paklausyti.
Tačiau naujagimė buvo visiškai rami ir neverkė. Vėliau moteris ryžosi paprašyti medikų leisti mažylę atsinešti į dukters palatą. Bet to padaryti jau nespėjo.
„Prieš atnešant mergytę į palatą, prausiau Violetą ir kalbėjau jai, kad netrukus ji pamatys savo mažylę. Tačiau po keliasdešimties minučių Violeta mirė ant slaugytojos rankų”, – prisiminė moteris.
Įsčios – lyg inkubatorius
Kauno medicinos universiteto klinikų akušerijos skyriaus vadovas Vladas Gintautas buvo vienas pirmųjų, turėjęs spręsti, ar į ligoninę po avarijos patekusiai nėščiajai iš karto daryti Cezario pjūvį, ar bandyti vaisių kiek galima ilgiau auginti motinos įsčiose.
Iš karto po autoavarijos Violetai buvo atlikta galvos operacija. Tačiau smegenys buvo pernelyg pažeistos, kad būtų buvę galima išgelbėti jai gyvybę.
– Negi įsčiose augančio kūdikio gyvybei visiškai nereikalingos motinos galvos smegenys? – paklausiau gydytojo.
– Žmogaus kvėpavimą, kraujotaką ir širdies darbą reguliuoja ne galvos smegenų pusrutuliai, tačiau žemiau esantys centrai, vegetacinė nervų sistema. Jei ji veikia, gyvybinės funkcijos yra užtikrinamos ir be smegenų pusrutulių – „protaujančių” smegenų.
– Ar sprendimą brandinti kūdikį ant mirties slenksčio atsidūrusios moters įsčiose priima tik gydytojų konsiliumas?
– Visuomet bendraujame su giminaičiais. Tačiau šiuo atveju artimieji nelabai galėjo ką nors spręsti. Juk motina buvo komos būklės.
Mes neturime jokios teisės nepalaikyti net ir komos būklės moters įsčiose augančios gyvybės. Negalime pasiduoti artimųjų spaudimui, net jei jie ir atsisakytų auginti kūdikį. Šią pareigą prisiimtų valstybė.
– Kiek ilgai galima auginti vaisių mirčiai jau pasmerktos motinos kūne?
– Jeigu nėščiosios gyvybinės funkcijos veikia, netgi ir žuvus jos smegenims vaisius įsčiose gali augti labai ilgai.
Atidėlioti Cezario pjūvio šiuo atveju nebesiryžome, nes įtarėme, kad buvo pradėję tekėti vaisiaus vandenys. Tada būtų kilusi infekcijos grėsmė.
Nežino mergaitės tėvo
Po dukters mirties Z.Poškienė nė nesuabejojo, kad privalo pasirūpinti anūke: „Viltė Marija – mano vaiko duktė. Vadinasi, ji ir mano vaikas. Žinau, kad nebesu jauna. Tačiau kas gi kitas, be manęs, galėtų ją užauginti?”
Ji nežino, kas yra Viltės Marijos tėvas. Su buvusiu sutuoktiniu Violeta buvo išsiskyrusi jau prieš aštuonerius metus. Trys jų vaikai dabar auga su tėvu.
Vyriausiam Viltės Marijos broliui – 21-eri, jauniausiajam – 10, o sesuo – dvyliktokė.
Istoriją išgirs paaugusi
Priešingai nei daugumos mažylių, Viltės Marijos pirmasis ištartas žodis nebuvo „mama”.
Nors Z.Poškienė savo anūkei rodo mirusios dukters nuotraukas, nuolatos apie ją pasakoja, kol kas mergaitė nesuvokia, kas yra močiutė, kurią ji šaukia „mamule”.
„Kai mergaitė paaugs, pati jai pasakosiu visą graudžią ir sudėtingą jos gimimo istoriją. Mažylė turi žinoti, kas tikroji jos motina”, – kalba Viltės Marijos senelė.
Z.Poškienė neslepia, kad tik dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams po dukters mirties, pradeda atsigauti. Bet tik neseniai ją nustojo persekioti nakties košmarai.
Vėl pasijuto motina
Keturis vaikus pati užauginusi pensininkė iš naujo patiria motinystės džiaugsmus.
Auginti mažylę nelengva, nors vėl pasijutusi motina Z.Poškienė gerokai atjaunėjo. Moteris prisipažino pradėjusi daugiau dėmesio skirti net savo išvaizdai: „Privalau pasipuošti, pasitempti. Nenoriu, kad Viltė Marija sakytų: „Tu sena”.
Kai gimė mergaitė, Z.Poškienė svajojo ją paauginti bent iki penkerių metų. Bet kuo toliau, tuo norai didesni. Ji svajoja įsigyti nuosavą būstą, kuriame jos galėtų gyventi dviese.
Dabar moteris su anūke glaudžiasi pas vieną savo sūnų Gargžduose.
Ernesta Vinevičiūtė