Racionali burnos higiena, naudojant dantų šepetėlį ir pastą, – neatsiejama bendros žmogaus higienos dalis. Jos efektyvumas daug kuo priklauso nuo dantų valymo metodų.
Yra keli dantų valymo būdai, kuriuos pasiūlė skirtingi autoriai. Pirmenybę galima teikti bet kuriam jų, tik būtina laikytis kelių svarbių principų:
* visada pradėti valyti nuo tos pačios dantų eilės;
* dantis valyti nuosekliai, nepraleidžiant nė vieno ruožo;
* valyti vienodu tempu, siekiant išlaikyti privalomą valymo trukmę.
Labiausiai paplitęs standartinis dantų valymo metodas.
Viršutinio ir apatinio žandikaulių dantys sąlygiškai skirstomi į 5 segmentus: didieji krūminiai dešinėje, mažieji krūminiai dešinėje, frontalūs, mažieji krūminiai kairėje, didieji krūminiai kairėje. Valyti dantis pradedama nuo viršutinio žandikaulio dešinės pusės: pirmiausiai valomi didieji krūminiai dantys, vėliau mažieji krūminiai, toliau frontalių dantų grupė; po to pereinama prie mažųjų krūminių kairėje, o valyti baigiama didžiaisiais krūminiais dantimis viršutiniame kairiajame žandikaulyje. Tokia pat tvarka valomi apatinio žandikaulio dantys.
Valant priekinius ir užpakalinius dantų paviršius atliekami valomieji (šluojamieji) judesiai nuo dantenų link danties. Taip pašalinamos dantų ir dantenų apnašos. Kramtomieji dantų paviršiai valomi horizontaliais (grįžtamai slenkamaisiais) judesiais taip, kad šepetėlio šereliai giliai prasiskverbtų į tarpudančius.
Tačiau per dešimtmečius buvo taikoma net keletas dantų valymo metodų.
1. Čarterio metodas (1922 m.). Dantų šepetėlis pridedamas 45 laipsnių kampu prie dantenų krašto. Šepetėlio judesiai sukamieji, kratantys ir vibruojantys, kad šereliai prasiskverbtų į tarpudančius. Šis metodas rekomenduojamas dantenoms masažuoti, recidyvų profilaktikai po parodonto uždegimo gydymo kurso.
2. Stilmano metodas (1933 m.). Dantų šepetėlis pridedamas 45 laipsnių kampu prie danties ašies ir maksimaliai prispaudžiamas prie dantenos krašto, kol ji pabals. Po to atliekamas silpnas sukamasis judesys, kol atsistatys dantenos kraujotaka. Liežuviniai danties paviršiai valomi šepetėlį laikant lygiagrečiai danties ašiai. Kramtomieji paviršiai valomi statmenais į okliuzinę plokštumą judesiais.
3. Smito-Belo metodas (1948 m.). Dantų šepetėlis prispaudžiamas statmenai kramtomajam paviršiui. Dantų šepetėlio judesiai atkartoja maisto kelią kramtant: spaudžiant ir sukant, šepetėlio galvutė skverbiasi prie dantenos, šliaužia ja ir pereina prie kito danties.
4. Leonardo metodas (1949 m.). Šepetėlis pridedamas statmenai dantų paviršiui. Atliekami vertikalūs judesiai nuo dantenos danties karūnėlės link: viršutiniame žandikaulyje – iš viršaus žemyn, apatiniame – iš apačios viršun. Vestibiuliariniai dantų paviršiai valomi suglaudus dantis iš viršaus žemyn ir iš apačios viršun. Kramtomasis paviršius valomas judesiais pirmyn ir atgal.
5. Baso metodas (1954 m.). Šepetėlis turi būti 45 laipsnių kampu į dantų ašį. Vestibiuliariniai dantų paviršiai valomi vibruojančiais judesiais pirmyn ir atgal neperkeliant šerelių galų. Vidiniai paviršiai valomi taip pat. Kramtomieji paviršiai valomi šepetėlį judinant pirmyn ir atgal.
6. Reitės metodas (1970 m.). Šepetėlis pridedamas lygiagrečiai danties ašiai pradžioje ir 90 laipsnių kampu į danties ašį judesio pabaigoje. Ridenantys judesiai nuo dantenų karūnėlės link. Kramtomieji dantų paviršiai valomi šepetėlio judesiais pirmyn ir atgal.
7. Foneso metodas. Dantų šepetėlio šereliai pridedami statmenai danties vestibiuliariniam paviršiui. Dantys suglausti, šepetėlio judesiai sukamieji. Liežuviniai, gomuriniai ir kramtomieji dantų paviršiai valomi sukamaisiais spiraliniais judesiais. Šis metodas leidžia masažuoti dantenas, rekomenduojamas sergantiems audinių parodontu.