Penktadienį Vytauto Grubliausko trimitas ir dvylika patrankos šūvių atvėrė duris džiazo mėgėjams. XII Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet prasidėjo neįprastai – švyturio signalu. Nuo šiol Klaipėdos džiazo festivalis kasmet šiuo signalu kvies džiazo mylėtojus.
„Klaipėda – tarsi švyturys, kviečiantis džiazo sielas”, – sakė Klaipėdos džiazo festivalio globėjas V. Grubliauskas-Kongas, trimitu ištrimitavęs uostamiesčio švyturio signalą. Šis signalas Klaipėdoje skambės kasmet.
Simboliška, kad džiazo festivalio rėmėju šiemet tapo alaus darykla „Švyturys”, įsteigusi specialų prizą – bronzinį „Džiazo švyturį” – publikos išrinktam atlikėjui. „Man malonu, kad šis švyturys turi trimito formą, nors sveria kaip tikras švyturys”, – sakė Kongas.
Festivalio atidarymo koncertas prasidėjo Klaipėdos koncertų salėje, kur susirinko nemažai žiūrovų. Čia skambėjo lietuvaitės Indrės Dirgėlaitės ir suomių projekto „Blue Coast” muzika.
Penktadienį džiazo mylėtojai, apsiginklavę kuprinėmis, miegmaišiais ir gera nuotaika, vedini šunimis ir nešini vaikais, į Teatro aikštę rinkosi nepabūgę subjurusio oro, lydėjusio visą džiazo festivalį. Pasak Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, joks oras negali būti kliūtis kasmetiniam Klaipėdos džiazo festivaliui.
Pirmosios dvi grupės ne itin „užkabino” Teatro aikštėje susirinkusius žiūrovus. Tačiau vakarėjant publika vis labiau kaito nuo gero džiazo, (o gal nuo alaus ar netrumpų Kongo kalbų), tad grojant paskutinei vakaro grupei šoko ir lyjant lietui.
Lietuviškai skaitė iš „špargalkės”
Švedus „Jazzin’ Jacks” buvo bandyta į Klaipėdos džiazo festivalį pakviesti ne kartą, ir štai – jie pradėjo penktadienio koncertą Teatro aikštėje. Ūsuotieji švedai scenoje demonstravo įvairius amplua: grojo ir lyriškas, švelnias, berniokiškas balades, ir vyrišką, rimtą džiazą. Ši grupė yra viena geriausių Švedijos tradicinio diksilendo ir svingo stiliaus atlikėjų.
Brandaus amžiaus švedai scenoje prabilo ir lietuviškai, tiesa, su italų kalbos priemaiša. „Ačiū, ačiū, mucho ačiū”, – skandavo jie Klaipėdos publikai.
Lietuvių kalbos žinias rodė ir kiti penktadienio koncerto dalyviai: Lasė Lindgrenas (Lasse Lindgren) ir „Sunburst” bei britų grupės „Manteca” vokalistė, demonstravusi ištisą lietuvių kalbos arsenalą, tiesa, prieš pasirodymą iš anksto užsirašiusi lietuviškas frazes ant lapelio.
„Mantecos” nariai prieš pasirodymą Dramos teatro fojė pūtė kelionės dulkes iš trimitų ir saksofonų, vietoj būgnų ritmą mušė ant rūbinės stalų, o vokalistė ir grupės lyderė kolumbietė Marta Akosta-Nino (Martha Acosta-Nino) išbandė fojė akustiką.
Beje, vokalistė užsisakė kirpyklos paslaugas prieš pasirodymą. Tačiau pas kirpėją darytis šukuosenos ji pasirodė visą valandą vėliau nei buvo sutarta…
Grupė „Manteca” į Klaipėdą atvyko jau ketvirtadienį, tačiau nepaisydami kelionės nuovargio, grojo ne tik koncerte Teatro aikštėje, bet surengė pasirodymus ketvirtadienį bei vėlyvą penktadienio vakarą džiazo klube „Kurpiai”.
„Mantecos” nariai pareiškė: „Klaipėdoje mes nemiegosim, išsimiegosime, kai numirsime”. Snausti „Manteca” neleido ir publikai, kaitinusi ją Lotynų Amerikos muzikos ritmais.
Lietus – ne kliūtis
Joks oras negali sugadinti džiazo šventės Klaipėdoje. Net jaunieji, dar tik kopiantys į džiazo olimpą, muzikantai nestokojo publikos dėmesio, nors dieninio jų koncerto metu prie „Meridiano” lietus žliaugte žliaugė.
Lietus nenuplovė dažų, kuriais menininkų grupės „Žuvies akis” dailininkai džiazo ritmu išmargino skardines statines. Akcija, pavadinta „Džiazuojanti tapyba”, skambėjo Kultūrų komunikacijų centro kiemelyje.
Aukščiausios prabos Petro Vyšniausko grupės pasirodymo, pradėjusio vakarinį koncertą Teatro aikštėje ištikimi džiazo muzikos gerbėjai klausėsi santūriai, pasislėpę po skėčiais.
„Džiazo kariu” pasivadinęs trimitininkas bei vokalistas Abramas Vilsonas (Abram Wilson) ir jo pūtikų komanda iš Didžiosios Britanijos nugalėjo dangaus rūstybę ir publikos pasyvumą. Skaidraus vokalo, nepaprastai emocionalios, į vieno džiazo stiliaus rėmus netelpančios, muzikos ekspresija tarsi gaivi banga užliejo klausytojus. Atidžiai ir susižavėję už scenos britų klausėsi savo pasirodymo laukiantys muzikantai iš Olandijos.
„Po jų išeiti į sceną gera, bet ir didžiulė atsakomybė”, – trumpai prieš koncertą tepasakė geriausiu Europoje fleitininku tituluojamas Ronaldas Sneidersas (Ronald Snijders).
Džiazo kontrastai
Su pirmo ryškumo žvaigžde į sceną išėjo dar dvylika muzikantų, nors paprastai R. Sneidersas koncertuoja su penkių muzikantų grupe. Prieš festivalį fleitininkas labai domėjosi, kokia Klaipėdos džiazo festivalio publika, ir parengė jai specialų repertuarą su išplėsta grupe. „Ronald Snijders extended band” atliekama muzika, prisodrinta afrikietiškais ritmais, skambėjo labai egzotiškai. Gana lyriškai prasidėjęs pasirodymas baigėsi teatrališku ir publiką uždegančiu šou.
Kuklus fleitininkas po koncerto neslėpė džiaugsmo: „Didinga! Jaučiuosi šimtu procentu prisipildęs malonumo. Muzikos kokybė – aukšta, ir pats renginys, kai visi šokinėja ir šoka – nuostabus. Aš esu buvęs daugelyje festivalių ir galiu pasakyti, kad Klaipėdos džiazo festivalis – ypatingas. Ypatingas tuo, kad žmonės spinduliuoja gerą atmosferą”, – kalbėjo Ronaldas Sneidersas.
Gera atmosfera maksimaliai įkaito scenoje pasirodžius bene labiausiai publikos lauktiems „geltoniesiems žmogeliukams”. „Jive aces” iš Didžiosios Britanijos – pirmoji grupė Klaipėdos pilies džiazo festivalio istorijoje, kuri tokios pačios sudėties, koncertavo antrą kartą.
„Ar tai blogai?”, – retoriškai paklausė festivalio globėjas Vytautas Grubliauskas. – Žinoma, ne, nes „Jive aces” – nepakartojami šoumenai, tiek savo muzika, o dar labiau savo elgesiu ir grimasomis išvedantys publiką iš proto.
Tiesiog neįtikėtina, tie patys geltoni kostiumai, tie patys triukai, beveik tas pats repertuaras – vis tiek minia įsišėlo tarsi matydama visa tai pirmą kartą. Gera „Jive aces” nuotaika plinta tarsi virusas, priversdama šokti ir džiūgauti kiekvieną. Tai nuostabu! Tačiau…
Vienas dalykas kelia nerimą – „Jive aces” yra Lietuvoje oficialiai nepripažinto religinio scientologų judėjimo nariai. Koncerto metu „Jive aces” platino lankstinukus, propaguojančius šį judėjimą, ir jo vadovą – knygą „Dianetika”. Kyla klausimas, ar „Jive aces” muzikos fanams, ant lapų surašiusiems savo elektroninių paštų adresus ir telefonų numerius, nekyla grėsmė būti įtrauktiems į sektos veiklą?
Šeštadienio koncerto pabaigoje publikai buvo paliktas stambus ir kietas džiazroko kąsnis. Elektrinės gitaros virtuozo ir teatrališko dainininko Hiramo Buloko (Hiram Bullock) iš JAV, bosisto S. Logano (Steve Logan) ir lenko būgnininko K. Zavadskio (Krzysztof Zawadzki) pasirodymas po šmaikščių ir lengvų „Jive Aces” – pademontravo kokie maksimalūs muzikos kontrastai įmanomi Klaipėdos pilies džiazo festivalio scenoje. Neįtikėtina, kaip ta pati publika juos priima. Ką tik bugivugį ir salsą šokęs jaunimėlis, kuo rimčiausiai krato plaukus kaip užkietėję rokeriai. Keista ir tai dar ne viskas.
Rima Čeliauskaitė,
Jurga Petronytė