„Dabar mane atakuoja iš visų pusių – skambina žurnalistai, kalbina gatvėje, pasveikino meras, bet po mėnesio dviejų visa tai pasibaigs. Po to tiesiog pamirš, eisiu gatve ir manęs niekas nebepažins”, – įsitikinusi „Dešimtmečio baro” nugalėtoja klaipėdietė barmenė Skaistė Būtytė, kuri po realybės šou nesiliauja stebėjusis, kaip lengvai ir greitai Lietuvoje priklijuojama „žvaigždės” etiketė.
Mergina sako esanti dėkinga visiems jos pergale besidžiaugiantiems, tačiau atvirauja, kad toks ažiotažas jai atrodo šiek tiek juokingai.
Susitinkame viename iš Klaipėdos barų, Skaistė čia jau laukia su savo mažuoju broliuku. Aštuonmetis – didžiausias „Baro” gerbėjas. Kalbamės ne tame bare, kuriame iki šiol barmenė dirbo – ji dar nori pailsėti, o kad nebūtų nepatogu prieš darbdavius, pasiprašė iš darbo atleidžiama. Kai grįš po kelionių į užsienį – vėl pravers „Pramogų banko”, kur jos lauks kiek reikės, duris.
Berods tau priklauso žodžiai, kad mergina negali laimėti „Baro”…
Dabar sunku ką ir pasakyti. Aš iki šiol negaliu tuo patikėti. Ir laimėtų pinigų dar negavau. Jokios laimės nejaučiu. Na, tiesiog dar netikiu! Tokia jau esu, man gali padaryti siurprizą, bet aš nemokėsiu parodyti, kad džiaugiuosi. Gal mano emocijos šaltos… Štai kas labiausiai džiaugiasi (Skaistė šypsodama atsisuka į broliuką. Juliukas linkteli galva – „Barą” žiūrėjo kiekvieną dieną, o finale už seserį išsiuntė penkias SMS žinutes. – Aut. past.).
Bet juk yra kuo džiaugtis – galų gale laimėjai 100 tūkstančių litų.
Dabar, kai šnekamės, atsimenu, kaip Vingio parke mane iškėlė virš scenos; aplink minios žmonių, girdžiu, kaip šaukia mano vardą: „Skaiste, Skaiste”, – mergina susimąsto. – Žinai, man dėl to keista, juokinga, – juk aš nieko tokio nepadariau! Esu paprastas žmogus, ir tiek. Žinoma, esu labai dėkinga visiems, kas mane palaikė, kas už mane balsavo, bet nei aš prezidentė, nei… Kai sužinojau, kad mane nori pasveikinti ir Klaipėdos meras, išties suglumau, pasijutau nepatogiai. O jei pasakyčiau, kokių dabar juokingų darbo pasiūlymų sulaukiu… Tikrai juoktumeisi.
Kaip greitai Lietuvoje gali būti pavadintas žvaigžde, – stebisi Skaistė. – Bet trumpam. Tai buvo šou, todėl ir šis populiarumas bus laikinas.
Minėjai, kad nusivylei dauguma „barmenų”, kurie po finalo net nesistengė nuslėpti, kad nesidžiaugia tavo sėkme.
Taip, tiesa. „Bare” buvo daug nenuoširdumo. Bet labai susidraugavome su Andriumi. Dabar mes juo geriausi draugai, tikrai, puikiai sutariame.
Kaip manai, kodėl žiūrovai pasirinko tave?
Nežinau. Gal dėl to, kad nebuvau savimi labai pasitikinti. Kiek girdėjau, daug kas buvo įsitikinę, kad Agnieška pateks į finalą. Galbūt daugeliui žiūrovų nepatiko toks pernelyg didelis kai kurių dalyvių pasitikėjimas savo jėgomis. Gal patikau ir dėl to, kad aš viską tiesiai sakydavau, niekam nepadlaižiavau. Nebijau išsakyti savo nuomonės.
Žinau, kad į trečiąjį „Barą” eiti nenorėjai.
Taip, teko mane įkalbinėti. Dukart atsisakiau, o po to sutikau. Buvo matyti, kad nenoriu ten būti – buvau susiraukusi, liūdna, dar ir susirgau… Nebuvo taip įdomu kaip „Bare 2”. Žinojau – arba bus labai blogai, arba – labai gerai. Jaučiau, kad kitaip būti negali.
Beje, ir tada, kai ėjau į „Barą 2”, rengėjams teko mane įkalbinėti. Atsimenu, dalyvauti atrankoje man pasiūlė mama. O kai man paskambino pasveikinti, kad esu kviečiama dalyvauti, sutrikau, atsakiau, kad nenoriu… Pagalvojau, kur aš lendu… Bet įkalbėjo.
Dėmesys, žvilgsniai gatvėje tave vargina?
Šiek tiek. Norisi nuo visko atitrūkti, pailsėti. Todėl netrukus žadu išvykti į kelionę. Laimėtą kelionę į Egiptą, primokėjusi kiek trūks, iškeisiu į kokią kitą šalį – galbūt į Kubą arba į Meksiką. Keliausiu viena arba su Andriumi, nes jis irgi nori poilsio. O liepos mėnesį manęs laukia Ibisa.
Džiaugeisi, kad „Dešimtmečio bare” nebuvo Miko?
Džiaugiuosi dėl vieno – kad man atsivėrė akys. Tiesą sakant, ši tema man jau pabodo, dėl to ir dalyvauti nenorėjau. Buvau priblokšta, kai iš spaudos, televizijos sužinojau, kad, anot Miko, mūsų santykių nė nebuvo, buvo tik šou. Jis ką nori, tą ir pasakoja. Šiaip aš nesu linkusi kalbėti viešai apie tokius asmeniškus dalykus, bet šįkart tikrai supykau. Mikas elgiasi labai nevyriškai. Mes tikrai su juo gerai sutarėme, buvo jis ir mano namuose… Bet jei žmogui taip reikia, kad nieko nebuvo, tebūnie. Stengiuosi viską pamiršti.
Nieko baisaus, vaikinų dėmesio tau turbūt netrūksta…
Oi, kaip sunku – Klaipėdoje nėra vyrų, – nusijuokia. – Na, gal tai aš neišsirenku, o gal nėra tokių, kurie manęs labai siektų… Labai noriu kada nors sutikti vyrą, kuris atkakliai siektų būti su manimi… Toks vaikinas, kuris išgirdęs mano „ne” nenuleistų rankų, man patiktų. Pavzydžiui, jei kur nors kavinėje užkalbinta pasakyčiau, kad dabar nenoriu su juo šnekėti, o jis vis tiek sugrįžtų ir pasakytų: „Ne, o aš noriu”. Gal ir sulauksiu tokios dienos.
Ką atsakai tiems, kurie užkalbina ir pasiūlo kavos?
Atsakau „kitą kartą”. Visada išsisuku, arba nuleidžiu juokais. Kartais pameluoju, kad turiu draugą, tiesa, tai vaikinus dar labiau suintriguoja.
Gal aš per daug atvira, per geros širdies, nes kartais prie savęs vaikinus, kuriuos laikau tik draugais, prisileidžiu per arti, o vėliau dėl to nukenčiu. Mane ištinka šokas, kai važiuojant namo mašinoje toks „tik draugas” bando mane pabučiuoti… Mama visada sakydavo, kad nebūna draugystės tarp vaikino ir merginos, o man visi geri, visi draugai…
Itin didelės meilės aš dar nepatyriau. Kartą buvau įsimylėjusi, bet draugavome neilgai. Dar su niekuo negyvenau, apie santuoką irgi rimtai negalvojau, nors man buvo du kartus pasipiršę, dar turiu namuose žiedukus. Gal aš per griežta, vis galvoju, kad man nereikia… Aišku, artimo žmogaus trūksta. Dabar vaikštau su broliu, o galėčiau būti su kokiu kavalieriumi, – juokiasi.
Apie tave girdėti įvairių nuomonių. Vieniems tu atrodai nuoširdi ir draugiška, kiti vadina pasipūtusia. Ką apie tai manai?
Galvojantiems, kad esu pasipūtusi, patarčiau prieiti ir su manimi pabendrauti. Bent trumpai. Nereikia daryti skubotų išvadų, reikia tiesiog mane užkalbinti. Aš patikau 28 tūkst. žmonių, kurie už mane balsavo finale, – manau, tai yra daug. Beje, pastebiu, kad aš patinku vyresnio amžiaus žmonėms, o internete komentarus rašo daugiausiai paaugliai. Vyresnės moterys man dovanoja gėles…
Užsiminei, kad sulaukei įvairių darbo pasiūlymų. Galbūt kuris nors tave rimtai sudomino?
Ne, nepriimčiau jokio pasiūlymo, nes liksiu savo darbe „Pramogų banke”. Manau, kad niekur nerasiu geriau. Man moka gal ir nedaug, bet gaunu daug arbatpinigių. O vėliau, kai „Pramogų bankas” bus atidarytas ir Vilniuje, galbūt išvažiuosiu dirbti ten.
Jau sugalvojai, ką veiksi su laimėtais pinigais?
Sumokėjus mokesčius, gausiu 67 tūkst. litų. Padarysiu dovaną Andriui – įteiksiu jam tokią pat sumą, kokią ir jis man po antrojo „Baro”. Kai jam tai pasakiau, Andrius labai nustebo. Aš nemėgstu jaustis skolinga, tada man blogai. Dabar suprantu, kaip Dievas man padeda, kad viskas būtų sutvarkyta taip, kaip turi būti…
O ką darysiu su likusiais pinigais, dar nesugalvojau. Bet tikrai neišleisiu vėjais. Galbūt pirksiu butą – galėčiau įnešti pradinį įnašą. Labai norėčiau nuosavo būsto. Kol kas gyvenu su tėvais.
O kaip Ispanija? Skaičiau, kad ketini ten sugrįžti.
Na, nežinau, galbūt kada nors vėliau. Kadangi laimėjau, neskubėsiu išvažiuoti. Nors Ispanija mane traukia. Labai. Labiausiai – žmonės. Ispanai tokie kaip aš – impulsyvūs, greitai supykstantys, bet tuojau pat atleidžiantys… O kokie yra lietuviai – prie tavęs šypsosi, visi geri, o už nugaros pila purvą… Šito nekenčiu.
Giedrė Petkevičiūtė