Po pralaimėtų rungtynių Serbijos komandai, nusprendėme netrukdyti žaidėjams ruoštis atsakingai kovai su bosniais. Todėl futbolininkų komentarų apie šeštadienio rungtynes ir artėjantį mačą šįkart nepateiksime. Pasakysime tik viena: rinktinės stovyklos gretose vyrauja kovinga atmosfera. Žaidėjai rimtai ruošiasi reabilituotis prieš aistruolius bei, žinoma, pelnyti aukso vertės taškus.
Tačiau neinformuoti aistruolių konkrečiais, visiems rūpimais klausimais irgi negalėjome. Todėl kreipėmės į nacionalinės ekipos trenerio asistentą Raimondą Statkevičių. Strategas į pokalbį atėjo nešinas septynias vaizdo kasetes.
– Bosnijos-Hercegovinos rungtynių vaizdajuostės?
– Taip. Ką tik turėjome komandinį susirinkimą, pasikalbėjome tarpusavyje atvirai. Kasetes paruošiau taktinei treniruotei. Paskutinė turima informacija – šeštadienį vykęs Bosnija – Belgija mačo vaizdo įrašas. Rugpjūčio 17 dieną stebėjau rungtynes Estija – Bosnija, todėl žinių apie priešą esame sukaupę nemažai. Parskridę iš Serbijos ir pamiegoję kelias valandas, surengėme pirmąjį praktinį užsiėmimą. Vingio parke prabėgome krosą ir atlikome pratimų ciklą. Nusiteikimai patys rimčiausi. Sieksime maksimalaus rezultato, kuris gali būti teigiamas ar neigiamas, bet siekti jo privalome.
– Kovo mėnesį vykęs pirmas mačas su Bosnija pagelbės ruoštis atsakomajam?
– Sužaidus vienas rungtynes, antrose visada šiek tiek lengviau, nes esi susidaręs savąją nuomonę apie varžovą. Bosnių futbolininkai – rimti oponentai, žaidžiantys Vokietijos, Turkijos, Graikijos, Italijos komandose. Istorinis faktorius suvienodina Bosnijos žaidimo braižą su Serbijos stiliumi: tas pats presingas, kovingumas, provokacijos. Privalome rungtyniauti maksimaliai susikoncentravę, nes tiek Serbija, tiek Belgija ar Bosnija užsirekomendavusios, kaip pakankamai stiprios ekipos Europoje. Visos komandos yra įveikiamos, turinčios kozirių ir silpnybių, kurias stengsimės išnaudoti savo naudai.
– Grįžkime prie mūšio Belgrade. Kai po rungtynių kalbėjomės telefonu, pasakėte, kad mačas Belgrade lietuviams buvo siaubingas. Ką turėjote omenyje taip sakydamas?
– Pirmoji varžybų pusė buvo labai nervinga ir įtakojo antrojo rungtynių kėlinio nesėkmingą eigą. Kalbu netgi ne apie įvykius aikštėje pirmajame kėlinyje, bet apie tai, kas vyko aplink mačą, o konkrečiai, lietuvių techninėje zonoje. Įtampa prasidėjo, kai Edgarui Jankauskui buvo prakirsta galva. Suteikti Edgarui pagalbos iškart nubėgo gydytojai. Apie dešimt sekundžių, kurios tęsėsi labai ilgai, mes negavome jokios informacijos iš mikro „operacinės”. Aš pats palikau atsarginių suoliuką ir nubėgau iki Edgaro ir medikų, kam sugaišau dar apie dešimt sekundžių. Tiek pat laiko prireikė susiorientuoti situacijoje. Atsigręžęs į mūsų trenerių štabą, pastebėjau, kad Algimantas Liubinskas ir Valdas Ivanauskas jau akimis ieškojo informacijos iš manęs. Ir tik komandos gydytojui iš Vokietijos Dirkui užtikrintai pasakius: I‘ll make this (angl. – Aš tai padarysiu – aut. past.), parodžiau kolegoms teigiamą ženklą. Bet šoninis arbitras neleido puolėjui grįžti į veją, nes marškinėliai buvo kraujini. Teko bėgti ilgu tuneliu apie 100 metrų, lyg katakombu, į rūbinę ir panikoje ieškotis šviežios aprangos. Edgaras veržėsi į veją, o žaizda vėl pradėjo kraujuoti, gydytojai viršaus apklijavo žaidėjui galvą. Ir rungtynių laikas vis bėgo.
Kuomet kraujas didžiule srove pylėsi Jankauskui iš galvos, treneriai vis nerimavo, kas, kaip, kur? Taip dėmesys buvo visiškai nukreiptas nuo įvykių aikštėje. Kaip tik tuo metu aikštės teisėjas iš Danijos Kimas Miltonas Nilsonas skyrė į Žydrūno Karčemarsko vartus visiškai tuščioje vietoje vienuolikos metrų baudinį. Po to laisvas smūgis. Sąmyšis. Ir viso to pasekmės – bendras nesveikas jaudulys. Kiekvienas kitas teisėjo priimtas sprendimas buvo nelauktas, diskutuotinas ir keliantis nervingumą. Bet tuo nesibaigė auklėtinių nesėkmės aikštėje. Vėl kraujavimas. Skerlai prakirtus antakį, jaunesniam Česnauskiui nosį, teisėjas nuolatos reikalavo palikti veją ir apsitvarkyti. Kimo Miltono Nilsono argumentas – nenoriu matyti lašančio kraujo aikštėje. Įtampa stadione buvo milžiniška ir pagrindinė jos priežastis – ne futbolininkų veiksmai, o aplinkiniai įvykiai. Treneriai daug energijos ir dėmesio nukreipė į pašalinius momentus. Štai todėl mačas ir buvo siaubingas.
– O dabar įtampa nusiramino?
– Iškart po rungtynių vyriausias treneris Algimantas Liubinskas pareiškė: „Serbų atkarpa baigta. Ruošiamės kovai su bosniais. Su finaliniu teisėjo švilpuku pradedame sekantį pasiruošimą”. Pasirengimas prasidėjo persirengimo kambaryje buvusiais vaisiais ir gėrimais, kurie buvo skirti žaidėjams greičiau atsistatyti jėgas.
– Sutinkate su nuomone, kad įvarčius į savo vartus susikūrėme patys?
– Ne. Tas įdomus posakis „susikūrėme patys”… Juk futbolas susideda iš klaidų ir mokėjimo pasinaudoti varžovo klaidomis. Kiekvienose rungtynėse žaidėjai labai daug klysta, bet: priešui išnaudojus klaidas, jos akivaizdžios. Neišnaudojus, jų net nepastebime. Neteisūs tie, kas kaltina gynėjus. Kalti ne atskiri žaidėjai, o visa gynybos siena – vartininkas, gynėjų grandis ir gynybines funkcijas atliekantys saugai.
– Kaip jūs apskritai reaguojate į komandos adresu siunčiamą kritiką, apkalbas, per naktį lyg aukštyn kojomis apsivertusias antraštes?
– Ne mūsų pareigos auklėti spauda ir sirgalius. Trenerių užduotis – paruošti komandą, futbolininkus žaisti. Žurnalistai užsidirba savo duoną rašydami garsius straipsnių pavadinimus. Bet žaidėjai ir stiprėja, jei moka atlaikyti aplinkinių spaudimą. Reikia grūdintis, nes tik taip auklėsi vidinę stiprybę ir šaltakraujiškumą. Jei Karčemarskas suklydo, nereiškia, kad turime sodinti jį į kalėjimą. Žinoma, tam tikra prasme, kiekvienas iš rinktinės narių nusikalsta prieš Lietuvą. Nenoriu garsiai vardyti „Žydrūnas”, kalbėkime abstrakčiai. Viena žaidėjo klaida nubraukia viską, ką prieš tai puikaus esi atlikęs. Tu gali atremti tūkstantį vienuolikos metrų baudinių. Gali atlikti fantastinius triukus, blokuodamas ispanų išpuolius savo žiūrovų akivaizdoje ir išvykoje. Matėme jo sugebėjimus Belgijoje ir Bosnijoje. Tame pačiame mače su serbais vartai apsaugoti nuo šimtaprocenčių įvarčių. Tačiau futbolas žaidžiamas pagal griežtas taisykles. Vienas prasižengimas, ir iš karaliaus nusileidi iki vergo. Gerbėjų spaudimą ir karštąsias kalbas komanda įveiks ir nuramins tik nugalėjusi serbus namuose.
– O kaip ateityje stengsitės išvengti futbolininkų nesutarimų aikštėje, dėl kurių yra praleidžiami įvarčiai?
– Nepasakyčiau, kad trenerių štabas išras naująją techniką, kaip priversti žaidėjus susikalbėti rungtynių metu. Juk nesusodinsi vartininką ir gynėją į vieną narvą liepdamas: „Kalbėkite”. Daugiau niekados nepasikartos, kad abudu žaidėjai atsidurs lygiai tokioje pačioje padėtyje, veja bus taip pat išminta, o kamuolys skries vienodu greičiu. Žinau tik vieną dalyką: žaidėjai, atnešę komandai įvarčius, gavo skaudžią pamoką ir juos slegia didžiulė atsakomybė. Todėl jie patys stengsis neatsidurti panašioje situacijoje. Supratingumo patirtis įgyjama ilgų treniruočių procese, o dirbtinai nieko nesugalvosi. Kaip komandos nariai pasielgs kitoje situacijoje, priklausys nuo jų gebėjimo susiorientuoti ir greitai priimti sprendimą.
– Taip pat viena iš akivaizdžiausių mūsiškių klaidų – netikslūs perdavimai.
– Ši problema egzistuoja, bet daugelyje atvejų perdavimo tikslumui įtakos turi varžovo manevrai. Treniruotėje pratimais atidirbdami ilgus bei trumpus perdavimus, nejaučiame jokio spaudimo. Žaisdami „žalių – geltonų” mačus, rungtyniaujame prieš komandos draugus, su kurių technika taip pat puikiai esame susipažinę. O varžovas? Neįmanoma įsidėmėti kiekvieno būsimo oponento kamuolio priėmimo techniką ar gebėjimus stabdyti atakas. Su jautriais Serbijos centro saugais kautis buvo sunku. Šemberui perėmus kamuolį, prie jo išart pribėgdavo du priešininkai. Deividas turėjo labai mažai laiko sprendimui, kam perduoti kamuolį, priimti. Jei partneriai supranta vienas kitą iš akies, perdavimo klausimo beveik nebelieka. Bet šeštadienį ir supratimas neleido išvengti klaidų. Žaidimo eiga priklauso net vien ne nuo to, kas kontroliuoja kamuolį, bet kaip į jo perėmimus reaguoja teisėjas.
– Dar vienas į akis kritęs epizodas. Edgaras Česnauskis lyg bėgo, bėgo varžovo vartų link, bet Gavrančičius jam vis trukdė pasiekti tikslą.
– Manau, Kijevo „Dinamo” bendraklubiai puikiai pažįsta vienas kitą, todėl turėjo papildomų motyvacijų, kovodami viename sparne. Kai analizavome serbų rungtynes, rodėme pavojingiausias situacijas, ypatingą dėmesį atkreipėme į Goraną. Šis futbolininkas yra labai pavojingas, dalyvaujantis ir gynyboje, ir atakoje. Gavrančičius puikiai žino Edgaro sprinterio greitį. Todėl visados prisilaikė atstumą prieš Česnauskiukį. Edgarui startuojant, Goranas net negalvojo gaudyti mūsiškį ar stoti į individualią dvikovą. Gavrančičius turėjo nusistatymą: kai Edgaras pribėgs prie tam tikro aikštės taško, jis turės tapti mūrine siena, į kurią atsitrenktų Česnauskis. Turėdamas šią mintį galvoje, Goranas, sau neįprastai, visiškai atsisakė reidų mūsų aikštės pusės link, neatliko skersavimų, nekūrė pavojingų situacijų. Serbas suprasdavo, kad tik jam pabėgus į priekį, Česnauskis iškart atsidurs už nugaros. O tai nieko gero Serbijos ekipai nežadėtų. Taip stebėjome klasikinį futbolo supratimą tarp dviejų futbolininkų, puikiai žinančių vienas kito stipriąsias savybes.
– Rungtynėse su bosniais į aikštę pagaliau galės grįžti pagrindinės komandos varomosios jėgos – Poškus, Danilevičius, Stankevičius. Presingas suteiks lietuviams aktyvumo?
– Danilevičius ir Poškus iš tikrųjų yra pakankamai aukšto lygio atakuojantys futbolininkai, kurie suteiks ir kovingumo, ir pagyvins žaidimą. Stankevičiaus prasiveržimus kraštais ir stiprius smūgius taip pat puikiai atsiminame. Be abejo, šios trijulės meistriškumo lygį išstudijavo ir bosniai. Galime tikėtis, kad jie kreips į pavojingiausius narius ypatingą dėmesį. Tai didelis pliusas, nes jei Poša ar Danila bus izoliuoti varžovo aikštelės prieigose, tuo pačiu suteiks laisvesnį judėjimą kitiems lietuviams. Serbijoje turėjome tik vieną Jankauską, kurį, gynėjams uždengus, atsirado problemų atakoje. Dabar gi galime paįvairinti puolančios grandies žaidimą.
– Noriu pateikti klausimą, kuriuo dažnai nutylima. Juk mes visi žinome, kad krepšininkams už pergales valstybė skiria didžiules premijas. Prisiminkime žiaurius vaizdus, kai futbolo rinktinės gydytojai jau antras varžybas iš eilės griebiasi chirurginių žirklių. Ispanijoje „Mestalos” stadiono aikštę krauju užliejo Paulauskas, „Crvena Zvezda” areną Jankauskas su Skerla. Didžiavimąsi mūsiškais sukelia ne tik tas faktas, kad jie be narkozės atlaiko siuvamų žaizdų skausmą, bet dar atviromis žaizdomis veržiasi vėl į aikštę. O Lietuvos valdžios vyrai dar sugeba kalbėti apie žmonių nepatriotizmą! Tai kiek galima lieti kraują iš idėjos?!
– Deja, mūsų tauta nežino savo didvyrių, kurie, kaip minėjote, atiduoda daugybę jėgų ir tiesiogine prasme lieja kraują. Futbolininkai surenka milijonines auditorijas. O kas gi galėtų tapti didesniu pasiaukojimo rodikliu, jei ne situacijos, kai 35 tūkstančiai varžovų gerbėjų vienu metu žavisi ir keikia mūsų vartininką, Jankauską ir kitus lietuvius. Taip, tai ne pinigai, dėl kurių mūsiškiai „aria” aikštę. Ir būtent todėl treneriai didžiuojasi auklėtiniais. Pirmasis stimulas, vardan kurio kaunasi žaidėjai – Lietuva. Tai valstybės prestižas. Futbolininkai supranta, jog išlieka šansas vykti į Vokietiją, ko mes ir siekiame. Nėra ko slėpti, mūsų šalyje futbolui skiriamas labai mažas dėmesys. Todėl žaidėjai, sukandę dantis, grumiasi, kad pasibaigus mačui, švaria sąžine pasakytų trims milijonams žmonių: „Aš padariau viską, ką galėjau, kovodamas iki paskutinės sekundės.”
Natalija Ivanova