Algimantas Zurba, tarybiniais metais ilgokai buvęs „Moksleivio” žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, parašęs ne vieną andai populiarų vadinamąjį „mokyklinį romaną” apie tų laikų jaunimo gyvenimą („Šimtadienis”, „Integralas”, „Inkilas už miesto” ir kt.), po ilgokos pertraukos vėl sugrįžo prie kažkada savo pamėgtos temos romanu „Melnragės akmenys” (išleido „Gimtasis žodis”).
Pagrindinė – jauno žmogaus moralinio apsisprendimo – tematika, anuomet atsispindėjusi pakiliose, emocingose pasakotojo ir personažų refleksijose apie sovietinio mokymo ir auklėjimo krizę, iš esmės nepakito ir šiame romane, tik senąsias gyvenimo realijas pakeitė naujesnės. Tiesą sakant, ir pastarųjų – tik viena kita: nors Zurba yra epinio pasakojimo rašytojas, konkrečias detales čia dažniausiai užgožia vidiniai herojaus išgyvenimai, perteikiami tiesiogiai – per jo minčių raišką, kažkada vadintą vidiniu monologu, arba sąmonės srautu, ir kildintą kone iš lietuviškosios tarybinės literatūros, savo tiesioginiais šaltiniais nurodant nebent Džoisą su Prustu. O minėtos realijos nesunkiai pakeičiamos kad ir tokia schema: Antrojo pasaulinio (tiksliau – Didžiojo Tėvynės) karo ir pokario aidus pakeičia Sausio 13-osios įvykių ir televizijos bokšto bei parlamento gynimo atgarsiai, o, tarkim, „socialistinio turto grobstytojus” ar vakarietiško bedvasio gyvenimo būdo garbintojus – raudonais kabrioletais ir juodais džipais važinėjantys reketininkai. Bet, matyt, per neapsižiūrėjimą romane liko kad ir toks šiuolaikiniam jaunam skaitytojui, manding, sunkiai suvokiamas palyginimas iš rašytojo praėjusio kūrybos laikotarpio: „O neištarti žodžiai – neišsitrins. Kaip netyčia klasėje ant suolo išsiliejęs rašalas…”
Romano siužeto chronologija aprėpia vieną abiturientės Jurgos vasaros mėnesį besisvečiuojant pas tetą prie jūros, kur mergina sutinka ir įsimyli Tomą. Išaiškėja, kad šis yra užaugęs jūreivio ir prostitutės šeimoje, anksti netekęs abiejų tėvų. Kažkada, vien besistengdamas finansiškai pagelbėti merdėjančiai narkomanei motinai, susidėjęs su vietinio jaunimo gauja, reketuojančia turtingus žmones, ir dabar jau nebegalįs išsipainioti iš jų voratinklio. O šiaip jau Tomas „visai ne toks, kaip jie”, ir rašytojas pasistengia mus tuo įtikinti. Jurga iš paskutiniųjų stengiasi ištraukti Tomą iš purvino gyvenimo, savaip aukojasi. Tačiau, tapusi vieno gaujos nusikaltimo liudininke, pati turi bėgti iš Klaipėdos į Vilnių. Įvyksta finalinis melodramatiškas Tomo ir Jurgos išsiskyrimas, kuris skatina viltį, kad poros gyvenime dar išauš ir šviesesnių dienų…