LRS leidykla išleido „pirmąjį Šarlio Bodlero (Charles Baudelaire) „Piktybės gėlių” visumos poetinį vertimą iš prancūzų kalbos į lietuvių kalbą. Vertėjui Sigitui Gedai padėjo Genovaitės Dručkutės filologinis vertimas” – taip savo knygą pristato patys leidėjai.
Sunku pervertinti šio poezijos rinkinio reikšmę pasaulinėje literatūroje, kartu ir jos pasirodymą lietuvių kalba, nors kai 1857 m. ji pasirodė Paryžiuje, buvo sutikta ne itin palankiai. Bodleras savo eiles griežtai numeravo, visas rinkinys buvo vadinamas romanu. Tai, kas žmoguje „pikta”, Bodleras siejo su amžina (jo manymu) šėtono sėkla, patį šėtoną jis laikė nenugalimu ligi pasaulio pabaigos. Tasai satanizmo šešėlis teikia jo eilėms neįprastos įtampos. Pasaulis – kaupinas bjaurasties, žmogaus siela – taip pat. Toks jo daugelio nuotaikų, minčių alegorijų pretekstas. Dvėseliena, puvėsiai, mirties dvokas, pragaro šmėklos didmiesčio kloakų purve, – visa tai pramaišiui su kraujo bei skerdienos atliekomis… Groteskiški seniai ir senės, nakvynės namai, užeigos bei kareivinės, pradvisę prakaitu ir gašlybe, – štai tokiais įvaizdžiais Bodleras išplovė iš anuometinės dominuojančios poezijos klišes ir štampus. Polinkis į prozą buvo bendroji laiko kryptis (romano suklestėjimas į XIX amžiaus pabaigą Prancūzijoje ir ne tik joje). Vėliau P.Verleno įvestas „prakeiktųjų poetų” terminas tinka ir Bodlerui.
Jonas Vabuolas